Štai oficiali jos kelionės statistika:
Kelyje praleistos 22 paros.
Viso nueita 1136 kilometrai. Vidutiniškai po 51.63 kilometro per dieną.
Viso nužingsniuota žingsnių – 1 398 626. Vidutiniškai po 63 573 žingsnius per dieną.
Praleista laiko žygiuojant – 259 valandos. Vidutiniškai po 11.77 valandos per dieną.
Visos išlaidos maistui ir nakvynėms, patirtos žygiuojant – 504 eurai. Vidutiniškai po 22.90 euro per dieną.
– Kiti žmonės keliauja per Lietuvą nuo vieno krašto iki kito arba, pavyzdžiui, nuo Vilniaus iki Klaipėdos – atstumas irgi nemenkas. Kodėl jums prireikė eit aplink visą šalį? – pirmiausia paklausiau Ugnės.
– Pernai jau keliavau per Lietuvą pilgriminiu „Camino Lituano“ keliu, įveikiau apie 500 km, tad kartotis nesinorėjo. Tas kelias prasideda prie Latvijos sienos ties Žagare ir eina iki Seinų, dėl to ir šių metų savo žygį pradėjau Žagarėje.
Apskritai žingsniuoju nemažai, esu užsibrėžusi kasdien nueiti 20 000 žingsnių. Net jeigu būna daug darbo, tą atstumą vis tiek įveikiu – dabar mano prioritetai sportas ir sveikata, o darbas gali ir pakentėti.
Taigi jau prieš pusę metų ėmiau mąstyti, kad norėtųsi keliauti aplink Lietuvą, dėliojausi kelionės planą, žymėjausi galimas nakvynės vietas, nors ir neabejojau, kad tas planas grius – visko tiksliai numatyti neišeina.
– Feisbuke rašėte, kad Lietuvos sieną pakoregavote savaip. Pagal kokius principus savo maršrutą sudarinėjote?
– Stengiausi eiti kuo arčiau Lietuvos sienos, bet kai kur teko susidurti su gamtinėmis kliūtimis. Pavyzdžiui, Nemuną gali pereiti tik Jurbarke, o Mažeikių rajone kelią pastojo Venta, dėl kurios teko leistis žemyn gal 25 km, kol pagaliau perėjau į kitą pusę.
Didžiųjų kelių vengiau, juk ten keliauti nesaugu dėl automobilių srauto, rinkausi nedidelius miško keliukus (turiu pėstiesiems skirtą navigaciją, kur jie sužymėti) ar apskritai ėjau tiesiai per miškus ir pievas.
Maršrutą dėliojausi, stengdamasi numatyti vietą sekančiai nakvynei. Viešbutį ar svečių namus ne visuomet pavykdavo pasiekti, juk keliavau per kaimus ir mažus miestukus. 5 ar 6 kartus miegojau tiesiog lauke po medžiu ant kilimėlio (turėjau ir palapinę, bet buvo taip karšta, kad į ją lįsti nesinorėjo).
– Ar nebuvo baisu vienai keliauti neaiškiomis vietomis – juk gali pasitaikyti palaidų piktų šunų ar agresyvių išgėrusių vietos gyventojų?
– Didelės baimės nejutau, nors kartais nerimas sukirbėdavo, ypač išgirdus klausimą, ar man nebaisu (o girdėdavau šį klausimą dažnai). Štai kai keliavau palei rytinę Lietuvos sieną Švenčionių, Vilniaus ir kitais rajonais, mane nuolat stabdydavo pasieniečiai. Papasakodavau, kas aš ir ką čia veikiu, o tada jie įspėdavo, kad sieną vis kerta migrantai, tad turiu būti atsargi.
Bet aš nei tų pabėgėlių, nei žvėrių nesutikau – didžiąją kelio dalį ėjau su lazdomis, kurios garsiai kaukši, tad gal jie manęs bijojo labiau, nei aš jų, ir pasislėpdavo.
Kartą mane miegančią užklupo vietos gyventojai, bet nieko ten baisaus. Bene labiausiai kartą išsigandau netikėto šaižaus garso – pasirodo, ten bebras upėje pašoko ir uodega trenkė į vandenį.
– Nuėjote labai daug, o keliauti pataikėte per rekordinius šios vasaros karščius. Tikriausiai buvo momentų, kai gailėjotės, kur įsivėlėte?
– Tokio momento, kad rimtai norėčiau viską mesti, nebuvo, bet taip, nuolat sukirbėdavo mintys, ką aš čia dabar veikiu – einu visa pavargus, suprakaitavus ir neišsimiegojus, kai galėčiau ramiai gulėti savo minkštoje lovoje.
Dėl karščių keliaudavau daugiausia naktimis. Nusistovėjo toks grafikas, kad išžygiuodavau maždaug 23 val. vakaro ir eidavau iki kitos dienos 11-12 val., tada dieną 5 valandas pamiegodavau ir ruošdavausi kitos dienos žygiui. Bet jau 7 val. ryto pasidarydavo labai karšta.
Daug kas stebisi, kaip išeidavo keliauti tamsią naktį. Turėjau visokių lempučių, bet jų beveik nenaudojau – naktį liepos mėnesį labai tamsu būna tik nuo 1 iki 3 val., po to jau švinta. Bet ir tuo tamsiausiu metu, eidamas miško keliuku, jo kontūrus matysi, tik tiesiai per mišką netinka eiti, nes dar už kokio kelmo užkliūsi.
– Ar galima jūsų klausti, kokie Lietuvos kampeliai pasirodė ypač gražūs, ar žūrėjote tik pirmyn ir nelabai to grožio matėte?
– Nuolat dairiausi aplinkui, grožėjausi vaizdais, mačiau, kaip skiriasi kraštovaizdis – vienose vietovėse žmonės augina vienokius javus, kitose – kitokius, gyvulių vienur daugiau, kitur mažai, o ir pastatai labai skirtingi.
Jei matydavau rodyklę, kad, tarkim, už 1 km į šoną – piliakalnis, nueidavau jo apžiūrėti, bet jei jis už 3 km į šoną, jau neeidavau – juk būtų papildomi 6 km, o jėgas stengiausi tausoti.
Visgi labiau, nei vaizdai, mane pavergė garsai ir kvapai. Štai naktį eidamas girdi, kaip ūkauja pelėdos, ir nematydamas jauti, kad šone telkšo ežeras ar pelkė, suuodi, ar aplink lapuočiai, ar spygliuočiai medžiai – tai sunkiai apibūdinami pojūčiai.
– O ką kelionės metu valgėte?
– Daugiausiai sausą maistą, baltyminius batonėlius, riešutus, na, ir duoną su dešra, nors miesteliuose užsukdavau ir į kavines. Reikėjo iš anksto pasiplanuoti, kur ir kiek maisto pirkti, kad pernelyg neapsikraučiau. Kitiems gal atrodo, kad viskas paprasta, užeini į degalinę ir nusiperki pavalgyti, bet kad per tas 3 savaites praėjau vos kelias degalines.
Buvo momentų, kai reikėjo taupyti ir vandenį, juk daug jo neštis su savimi sunku, ir niekad nežinai, kur sekantį kartą gausi jo įsipilti. Paprastai netrūkdavo sodybų, kur vandens žmonės duodavo, bet štai eidama per Pabradės poligoną daugiau nei 20 km nemačiau jokio namo.
– Kaip šis žygis paveikė jūsų kūno svorį?
– Dabar, kai svoris jau nusistovėjo, matau, kad numečiau 3 kg – nuo 83 iki 80 kg (ūgis – 187 cm). Žmonės vis sako, kad atrodau sudžiūvusi – gali būti, kad susiformavo daugiau raumenų, nes fizinis krūvis buvo didelis.
Tuos numestus kilogramus aš nieko prieš atsiauginti – esu pastebėjusi, kad būtent sverdama 83 kg jaučiuosi geriausiai ir sau patinku labiausiai, o dabar esu pernelyg kaulėta.
– Ir kaip jaučiatės, pasiekusi savo tikslą?
– Žinoma, jaučiuosi gerai, smagu, kad pavyko. Gal ir buvo daugiau moterų, apėjusių aplink Lietuvą, bet tikrai nedaug („Google“ man jų visai neparodė). Feisbuke rašiau apie savo kelionę ir sulaukdavau komplimentų, o ypač įvertinta pasijutau, kai mano žygį gerai įvertino žygeivių grupėse tie, kurie patys tuo užsiima.
Taigi 90 proc. jaučiuosi puikiai, o 10 proc. jaučiu vidinę tuštumą – tikslas jau pasiektas, o kas toliau? Kartelę sau užsikėliau gana aukštai.
Ir dar šiuo metu jaučiuosi gana keistai, nes gyvenu sutaupytą laiką. Planavau, kad kelionę baigsiu vėliau, nueidama po 40 km per dieną, bet pamačiau, kad realu įveikti ir 60 km (rekordas buvo 65 km), tad norėjosi pasiskubinti.
Taigi šiuo metu dar turėjau keliauti, bet esu namie. Mėginau ir pradėt dirbti, tačiau nelabai buvo ką, nes visi darbai suplanuoti nuo rugpjūčio. Bet tikrai netinginiauju, vėl kasdien nueinu tuos savo 20 000 žingsnių ir džiaugiuosi gyvenimu.
