Barselonos olimpinėse žaidynėse 1992 metais neseniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzą, ir mažai kas abejojo, kad lietuviai milžinai toliau drebins pasaulį.
Tačiau atrankos į Europos čempionatą turnyre Vroclave Šarūno Marčiulionio ir Artūro Karnišovo Lietuvos rinktinę sustabdė baltarusiai.
Jaunas gynėjas D.Sirtautas tuo metu nebuvo svarbiausias rinktinės ramstis, tačiau jo gėla dėl Lietuvos krepšinio tragedijos tąsyk buvo ne mažesnė nei lyderių.
Jau po dvejų metų, 1995-aisiais, Atėnuose Lietuvos krepšininkai tapo Europos vicečempionais, ir tai įrodymas, kad nesėkmės netrunka amžinai.
Lietuvos oro karaliumi tris kartus tituluotas palyginti žemas, bet itin šoklus 193 cm ūgio gynėjas D.Sirtautas gyvenime irgi skaudžiai krito, ilgai gydėsi sielos žaizdas, tačiau įstengė pakilti.
Pusę amžiaus jau nugyvenęs buvęs krepšininkas iki šiol įdeda į krepšį, nors ne vieno jo kartos žaidėjo kojos nebelaiko. Raumeningas kūnas išduoda, kad D.Sirtautas rūpinasi savo sportine forma, bet apie praeities laimėjimus kalba nenoriai.
„Nemėgstu kalbėti apie tai, koks šoklus kadaise buvau, nes nėra čia kuo girtis. Na, šokau aukštai, bet nežinau, kas lėmė gerą mano šuolį. Gal genetika, o gal bręsdamas tinkamai treniravausi, tad išsiugdžiau sprogstamąją jėgą?“ – svarstė buvęs krepšininkas.
Kauno „Žalgirio“ sistemoje jis pats dabar dirba su krepšininkais – ugdo jų individualų meistriškumą.
Nors oficialiai D.Sirtautas priklauso Nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžiančio ir „Žalgirio“ dublerių komanda laikomo „Žalgirio-2“ trenerių štabui, jam tenka dirbti ir su Eurolygos krepšininkais, ir su jaunimu.
Buvęs „Žalgirio“ gynėjas rado savo kelią, nors ilgai klaidžiojo klystkeliais.
D.Sirtauto žvaigždė pradėjo kilti, kai 1989-aisiais 19-metis tapo Kauno „Atleto“ žaidėju. Tada dar nebuvo laisvos Lietuvos, bet atkūrus šalies nepriklausomybę iš sovietinės sistemos jungo išsilaisvino ir krepšinis.
1993 metais įkūrus Lietuvos krepšinio lygą (LKL) Žydrūno Ilgausko ir Sauliaus Štombergo „Atletas“ tapo pagrindiniu garsiausios šalies komandos „Žalgirio“ varžovu. Atkakliose LKL finalo serijos kovose tobulėjo ir D.Sirtautas, 1995-aisiais Jono Kazlausko treniruojamas „Žalgiris“ jį persiviliojo pas save.
D.Sirtautas mėgavosi ne tik geru krepšiniu. Gynėją svaigino pergalės, dėmesys ir alkoholis, nors atletiškas gynėjas po eilinių išgertuvių sukandęs dantis eidavo į treniruotes.
Būdavo dienų, kai po linksmybių pakilęs iš lovos jis užsirūkydavo ir apalpdavo, o kraujospūdis šokdavo iki neregėtų aukštumų. Bet D.Sirtautas iš paskutinių jėgų išspausdavo šypseną ir kartodavo: „Man viskas gerai.“
Gal genai, gal tinkamos treniruotės tinkamu laiku lėmė, kad gynėjas vis tiek laikėsi aukščiausiojoje lygoje. 1998 metais su „Žalgiriu“ jis laimėjo Europos taurę, nors finale nežaidė.
Po tų „Žalgiriui“ pergalingų metų D.Sirtautas išvyko į Slovakiją – pastarųjų dviejų sezonų šalies čempionę Pezinoko „Slovakofarma“. Slovakijos čempionai turėjo aibę užmojų, komandą būrė beveik vien iš užsieniečių, tačiau lietuvis visus juos lenkė meistriškumu.
„Buvau jei ne galva, tai puse galvos geresnis už kitus“, – nesikuklino D.Sirtautas. Gynėjas tikėjosi, kad Slovakijoje išmuš jo žvaigždžių valanda, tačiau greitai suprato, kad viltys nepamatuotos.
„Kai atvykau, buvau geriausias, tačiau ne aš timptelėjau komandos draugus aukštyn, o jie mane nutraukė žemyn. Neprireikė nė pusmečio, kad tapčiau lygus su visais. Skurdi treniruočių sistema, kitokia nei Lietuvoje krepšinio kultūra padarė savo. Dabar jau suprantu, kad viskas buvo mano rankose, kad pats turėjau stengtis, bet vis dar gerai uždirbdavau, o mano meistriškumas ritosi į bedugnę“, – neslėpė D.Sirtautas.
Tą sezoną gynėjas nusiskuto retėjančius plaukus ir nuo tada vienas jo skiriamųjų bruožų – plika galva.
„Slovakofarma“ trečią kartą tapo Slovakijos čempione ir laimėjo šalies taurę. Pergales, o kartais ir nesėkmes D.Sirtautas ir toliau aplaistydavo alkoholiu.
Jis nebuvo tas alkoholikas, kuris geria diena po dienos nematydamas saulės. Po daugiadienių D.Sirtautas mėnesį, o kartais ir kelis būdavo abstinentas. Tarp išgertuvių jį prislėgdavo sunkios mintys.
Iš Slovakijos gynėjas sezonui grįžo į Lietuvą – Marijampolės „Kraitenę“. Klubas turėjo didelių užmojų ir jokios vizijos, kaip pasiekti norimų tikslų, tad po sezono D.Sirtautas vėl tapo legionieriumi.
Laikas Kinijoje, kur 2000–2002 metais Dzinano „Junan“ komandoje žaidė D.Sirtautas, buvo nuostabus.
Komandą treniravo amžinatilsį Rimas Girskis, joje buvo ir daugiau lietuvių, o sezono metu visi „Junan“ krepšininkai gyveno viešbutyje.
„Tai buvo geriausias laikotarpis mano karjeroje. Ne tik patekau į kitą kultūrą, bet ir buvau priverstas laikytis drausmės, mat gyvendamas viešbutyje turėjau mažiau galimybių nutrūkti nuo grandinės. Be to, ir R.Girskis buvo griežtas treneris.
Jo asistentai kinai kasdien ateidavo į mano kambarį – ne prižiūrėti, o pabendrauti. Leisdavo man rūkyti. Ten rūko visi ir visur. Su manimi sezoną žaidęs Martynas Purlys kartą vos nuo suolo nenukrito, kai mūsų komandos žaidėjas kinas per draugiškas rungtynes pats save pakeitė, prie aikštės pliaukštelėjo treneriui per petį ir atsisėdęs užsirūkė“, – pasakojo D.Sirtautas.
Krepšininkų balių Kinijoje irgi būdavo, bet gerokai mažiau nei Europoje. Per tuos balius D.Sirtautas susipažino su didžiausia Kinijos krepšinio žvaigžde Yao Mingu. 229 cm ūgio vidurio puolėjas tada dar žaidė Šanchajaus „Sharks“ komandoje, o 2002 metais ilgam persikėlė į NBA – „Houston Rockets“.
Kinijoje D.Sirtautas mažai gėrė, daug žaidė, nuolat sulaukdavo sirgalių dėmesio ir jautėsi žvaigždė.
„Kartais susimąstydavau, jog apmaudu, kad niekas manęs nemato žaidžiančio Kinijoje. Dėl kai kurių rungtynių ir šiandien nebūtų gėda, kai žaidžiau ne tik gerai, bet ir gražiai, ataką baigdamas dėjimu“, – pasakojo D.Sirtautas.
Iš Azijos gynėjas visam laikui grįžo į Europą, tačiau krepšininko karjeros kreivė jau leidosi žemyn. Sportinius batus D.Sirtautas nusiavė 35-erių dėl amžiaus, bet įjunkęs į alkoholį nežinojo, ko griebtis toliau.
Jis neslepia, kad baigiant karjerą priklausomybė itin smaugė. D.Sirtautas pamėgo ir vadinamąją žolę – marihuaną. Jos parūkęs jausdavosi daug geriau nei po išgertuvių, bet priklausomybė nuo žolės buvo ne mažiau pavojinga nei nuo alkoholio.
Dirbdamas transporto bendrovės vadybininku – šį darbą jam parūpino draugai – jautėsi prislėgtas, o atokvėpio ir toliau ieškodavo alkoholyje.
Pagirios būdavo ilgos ir sunkios – buvęs krepšininkas negalėjo žiūrėti į užjaučiančias ir nevilties kupinas žmonos, vaikų ir tėvų akis, prasiblaivęs puldavo į neviltį prisiminęs garbės nedarančius išgertuvių nuotykius.
Būdavo akimirkų, kai D.Sirtautas nebenorėjo gyventi, tad ėmė skaityti savigalbos knygas.
„Tai buvo ūmus ezoterikos periodas, – pasakojo buvęs krepšininkas, – prasidėjo kelio į nušvitimą paieškos. Kelerius metus ieškojau atsakymų į būties klausimus skaitydamas dvasios mokytojų išminties perlus, psichologų patarimus. Paskui rūsyje pririnkau du bulvių maišus egzistencinių knygų, kurios populiarios iki šiol“, – pasakojo D.Sirtautas.
Kai 2006 metais vienas agentas pasiūlė D.Sirtautui pabandyti tapti treneriu, jis ilgai nedvejojo ir stojo prie Kauno „Atleto“ vairo. Dabar buvusiam krepšininkui gėda tai prisiminti, nes treneriu jis tapo visiškai žalias, neturėdamas šiam darbui reikalingų žinių ar įgūdžių.
Paskui išvykęs į Anykščius treniruoti Regionų krepšinio lygoje žaidžiančio „Puntuko-Jarimpekso“, D.Sirtautas į jį prisikvietė draugų. Komanda nieko nelaimėjo, o buvęs Oro karalius vyrus iškeitė į vaikus ir pradėjo dirbti A.Sabonio krepšinio mokykloje.
2010 metais D.Sirtautas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos moksleivių krepšinio lygos treneriu, o dovanų už tai gavo ir Lietuvos jaunučių (iki 16 m.) rinktinės trenerio postą. Jūra atrodė iki kelių – 2011-ųjų Europos čempionate Čekijoje lietuviai ketino siekti viršūnės, bet grįžo pabrukę uodegas.
Jiems net teko kovoti dėl teisės likti A turnyre, tačiau išlikimo kovose D.Sirtauto rinktinė neturėjo lygių ir galiausiai Europos čempionate užėmė 13-ąją vietą. Treneris mena, kad tame čempionate jo rinktinė iš viso laimėjo 7 iš 9 rungtynių, bet tos dvejos pralaimėtos buvo tarsi pamestas raktas medalių link.
Po jaunučių nesėkmės Čekijoje lėkė galvos, o D.Sirtautas neteko minkštos kėdės. Kaip pats sako, greičiausiai ne dėl rezultatų, o dėl savo priklausomybių.
„Bet tas baisus čempionatas buvo paskutinė vinis į mano senojo gyvenimo karstą. Buvau pasiekęs visišką dugną. Darbe – šakės, žinai, kad skrisi, nori nenori, sportininko karjerai – jau seniai šakės ir lieki visai sudaužytas su savo negalia“, – sakė D.Sirtautas.
Žaibo greičiu risdamasis žemyn jis beviltiškai ieškojo pagalbos. Tačiau jau ne knygose, o maldoje.
Dvasios kančios buvo didžiulės. Ne mažiau skaudėjo kūną, nes kartais neužtekdavo jėgų pakilti iš lovos neišgėrus bent alaus.
D.Sirtautas jau nepamena, kada pirmą kartą nuvažiavo į Panaros kaimą Varėnos rajone, kur kunigas Valerijus Rudzinskas sutelkė Pilnų namų bendruomenę – reabilitacijos centrą priklausomybių turintiems žmonėms.
Darius lankėsi pamaldose, o po jų likdavo pasikalbėti su kunigu. Vienas toks dvasinis pokalbis su V.Rudzinsku buvo lemtingas.
D.Sirtautui ta diena nebuvo išskirtinė. Jo nuotaika po pamaldų buvo neaiški – nesijautė nei labai linksmas, nei labai liūdnas. Tačiau norėjo pasikalbėti su kunigu apie šį bei tą. Apie ką, tiksliai net nepamena.
Vos pradėjus kalbėtis įvyko tai, ką D.Sirtautas dabar vadina nušvitimu: iš buvusio krepšininko akių nepaliaujamai pradėjo tekėti ašaros. Darius nesuprato, kas jam darosi, bet negalėjo savęs valdyti.
Jam nebuvo nei graudu, nei smagu, bet viduje kirbėjo kažkoks nepaaiškinamas jausmas, o širdis ir, rodos, visi kiti organai nepaliaujamai virpėjo – buvo ir gėda, ir baugu. Kunigas tik žiūrėjo šypsodamasis ir nieko nesakė.
„Išėjau su palengvėjimu, nušvitęs ir pamatęs kelią, kuriuo veda Dievas. Tas kelias – visiškai aiškus, kasdienis. Krikščionys tą nušvitimo būseną supranta kaip lemputės išjungimą ar įjungimą“, – aiškino D.Sirtautas.
Nuo tos akimirkos, tvirtino Darius, viskas pasikeitė. Jam nereikėjo nieko daryti, bet alkoholis, „žolė“ ir kitos priklausomybės dingo iš jo gyvenimo. Visam laikui.
„Dažnai sakoma, kad žmogaus likimas – jo paties rankose. Norėčiau nusikvatoti į veidą tam, kuris sugalvojo šią frazę, nes tavo paties rankose nėra nieko. Tai tiksliai žinau.
Gyvenime tu nieko nekontroliuoji, jei neturi galybės iš aukščiau. Aš tapau visiškai laisvas be jokių pastangų. Mano gyvenimo kryptis pasikeitė per akimirką“, – teigė D.Sirtautas.
Jis jau maždaug dešimtmetį – tiksliai net negali pasakyti, kiek laiko, nes niekada to neskaičiavo – yra sveikas.
Nors kai kam D.Sirtauto istorija gali atrodyti keista, jis nebruka savo įsitikinimų: „Netapau gatvės pranašu ir neaiškinu visiems savo tiesų. Jei paklausia, atsakau.
Ir nuo alkoholio aš niekur nebėgu – nebijau būti šalia tų, kurie ką nors gurkšnoja. Galiu sėdėti šalia su kava ir linksmintis, pasakoti istorijas kaip anksčiau. Mėgstu tuos pačius dalykus, kaip ir visi žmonės, turiu troškimų, tik man nebereikia kovoti su demonais.“
D.Sirtautas – praktikuojantis katalikas, rytą pradedantis, o vakarą baigiantis malda, sekmadieniais einantis į bažnyčią, švenčiantis visas krikščioniškas šventes, dalyvaujantis rekolekcijose ir mokymuose.
Išlaisvintas, kaip pats tvirtina, o ne išsilaisvinęs, kaip linkę sakyti kiti, nuo priklausomybių D.Sirtautas jaučia gyvenimo pilnatvę ir eina keliu, kuriuo jį veda Dievas.
Pernai Lietuvos sporto universitete Kaune jis baigė krepšinio treniravimo ir valdymo studijas – magistro diplomas buvo savotiška dovana sau 50-mečio proga.
„Pats buvau tas krepšininkas, kuris žaisdamas daugiau remdavosi individualiu meistriškumu, tad dabar savo žinias stengiuosi perduoti jaunimui. Man svarbiau ne taktika ir strategija, o asmeniniai krepšininko įgūdžiai“, – teigė D.Sirtautas.
Ateitį su krepšiniu kol kas sieja ir beveik visa buvusio Oro karaliaus šeima. 52 metų Rima Sirtautienė – „Žalgirio“ krepšinio mokyklos specialistė, 18-metis 202 cm ūgio Jonas Sirtautas – šios mokyklos krepšininkas, o 16 metų 187 cm ūgio Ugnė Sirtautaitė – Vilniaus „Kibirkšties-VKM“ vidurio puolėja.
Tik vyriausias Sirtautų sūnus 23-ejų Simas pašaukimą rado politikoje. Aktyvus jaunuolis yra Kauno miesto tarybos narys, anksčiau buvo Kauno jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ vadovas. Tiesa, S.Sirtautas nuo krepšinio irgi nenutolo - yra nacionalinės kategorijos arbitras, teisėjauja NKL varžybose.
Per pastarąjį dešimtmetį D.Sirtauto gyvenimas visiškai pasikeitė ir jis pradėjo justi gyvenimo džiaugsmą, kurį buvo praradęs.
„Kas yra pilnatvė? Tai – mėgstamas darbas, žmonės šalia, aplinka, kurioje esi. Man dabar svarbiausia pažinti save ir įprasminti savo buvimą šioje žemėje. Nebematau prasmės siekti karjeros aukštumų, nes jaučiuosi esantis ten, kur ir turėčiau būti, ir nežinau, ar norėčiau daugiau“, – patikino D.Sirtautas.
