Barselonos olimpinėse žaidynėse 1992 metais neseniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzą, ir mažai kas abejojo, kad lietuviai milžinai toliau drebins pasaulį.
Tačiau atrankos į Europos čempionatą turnyre Vroclave Šarūno Marčiulionio ir Artūro Karnišovo Lietuvos rinktinę sustabdė baltarusiai.
Jaunas gynėjas D.Sirtautas tuo metu nebuvo svarbiausias rinktinės ramstis, tačiau jo gėla dėl Lietuvos krepšinio tragedijos tąsyk buvo ne mažesnė nei lyderių.
Jau po dvejų metų, 1995-aisiais, Atėnuose Lietuvos krepšininkai tapo Europos vicečempionais, ir tai įrodymas, kad nesėkmės netrunka amžinai.
Lietuvos oro karaliumi tris kartus tituluotas palyginti žemas, bet itin šoklus 193 cm ūgio gynėjas D.Sirtautas gyvenime irgi skaudžiai krito, ilgai gydėsi sielos žaizdas, tačiau įstengė pakilti.
Pusę amžiaus jau nugyvenęs buvęs krepšininkas iki šiol įdeda į krepšį, nors ne vieno jo kartos žaidėjo kojos nebelaiko. Raumeningas kūnas išduoda, kad D.Sirtautas rūpinasi savo sportine forma, bet apie praeities laimėjimus kalba nenoriai.
„Nemėgstu kalbėti apie tai, koks šoklus kadaise buvau, nes nėra čia kuo girtis. Na, šokau aukštai, bet nežinau, kas lėmė gerą mano šuolį. Gal genetika, o gal bręsdamas tinkamai treniravausi, tad išsiugdžiau sprogstamąją jėgą?“ – svarstė buvęs krepšininkas.
Kauno „Žalgirio“ sistemoje jis pats dabar dirba su krepšininkais – ugdo jų individualų meistriškumą.
Nors oficialiai D.Sirtautas priklauso Nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžiančio ir „Žalgirio“ dublerių komanda laikomo „Žalgirio-2“ trenerių štabui, jam tenka dirbti ir su Eurolygos krepšininkais, ir su jaunimu.
Buvęs „Žalgirio“ gynėjas rado savo kelią, nors ilgai klaidžiojo klystkeliais.
D.Sirtauto žvaigždė pradėjo kilti, kai 1989-aisiais 19-metis tapo Kauno „Atleto“ žaidėju. Tada dar nebuvo laisvos Lietuvos, bet atkūrus šalies nepriklausomybę iš sovietinės sistemos jungo išsilaisvino ir krepšinis.
1993 metais įkūrus Lietuvos krepšinio lygą (LKL) Žydrūno Ilgausko ir Sauliaus Štombergo „Atletas“ tapo pagrindiniu garsiausios šalies komandos „Žalgirio“ varžovu. Atkakliose LKL finalo serijos kovose tobulėjo ir D.Sirtautas, 1995-aisiais Jono Kazlausko treniruojamas „Žalgiris“ jį persiviliojo pas save.
D.Sirtautas mėgavosi ne tik geru krepšiniu. Gynėją svaigino pergalės, dėmesys ir alkoholis, nors atletiškas gynėjas po eilinių išgertuvių sukandęs dantis eidavo į treniruotes.
Būdavo dienų, kai po linksmybių pakilęs iš lovos jis užsirūkydavo ir apalpdavo, o kraujospūdis šokdavo iki neregėtų aukštumų. Bet D.Sirtautas iš paskutinių jėgų išspausdavo šypseną ir kartodavo: „Man viskas gerai.“
Gal genai, gal tinkamos treniruotės tinkamu laiku lėmė, kad gynėjas vis tiek laikėsi aukščiausiojoje lygoje. 1998 metais su „Žalgiriu“ jis laimėjo Europos taurę, nors finale nežaidė.
Po tų „Žalgiriui“ pergalingų metų D.Sirtautas išvyko į Slovakiją – pastarųjų dviejų sezonų šalies čempionę Pezinoko „Slovakofarma“. Slovakijos čempionai turėjo aibę užmojų, komandą būrė beveik vien iš užsieniečių, tačiau lietuvis visus juos lenkė meistriškumu.
„Buvau jei ne galva, tai puse galvos geresnis už kitus“, – nesikuklino D.Sirtautas. Gynėjas tikėjosi, kad Slovakijoje išmuš jo žvaigždžių valanda, tačiau greitai suprato, kad viltys nepamatuotos.
„Kai atvykau, buvau geriausias, tačiau ne aš timptelėjau komandos draugus aukštyn, o jie mane nutraukė žemyn. Neprireikė nė pusmečio, kad tapčiau lygus su visais. Skurdi treniruočių sistema, kitokia nei Lietuvoje krepšinio kultūra padarė savo. Dabar jau suprantu, kad viskas buvo mano rankose, kad pats turėjau stengtis, bet vis dar gerai uždirbdavau, o mano meistriškumas ritosi į bedugnę“, – neslėpė D.Sirtautas.
Tą sezoną gynėjas nusiskuto retėjančius plaukus ir nuo tada vienas jo skiriamųjų bruožų – plika galva.
„Slovakofarma“ trečią kartą tapo Slovakijos čempione ir laimėjo šalies taurę. Pergales, o kartais ir nesėkmes D.Sirtautas ir toliau aplaistydavo alkoholiu.
Jis nebuvo tas alkoholikas, kuris geria diena po dienos nematydamas saulės. Po daugiadienių D.Sirtautas mėnesį, o kartais ir kelis būdavo abstinentas. Tarp išgertuvių jį prislėgdavo sunkios mintys.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
