– Ar dabar jaučiatės turtingas? Ir kaip leidžiate gautus pinigus? – pirmiausia paklausiau pono Sauliaus.
– Taip, jaučiuosi puikiai. Padedamas gero draugo, reikalus banke sutvarkiau taip, kad ta suma būtų išmokama man dalimis – kas mėnesį gausiu po 500 Eur, kaip algą. To reikia, kad nekiltų pagundų pinigų iššvaistyti iš karto.
– Nejaugi nekilo noro laimėjimo proga sau pasidovanoti kažką rimto, na, kad ir naują šaldytuvą?
– Man ir šiuo klausimu labai pasisekė – viena žurnalistė paklausė, kokios dovanos norėčiau. Atsakiau, kad man reikėtų televizoriaus, nes maniškis sugedęs. Ir ką gi – atsirado rėmėjai, kurie man jį padovanojo, ir dar tokį milžinišką, įstrižainė – gal 165x85 cm. Žiūrėjau futbolą, gulėdamas sau lovoje.
Esu visiems labai dėkingas, man tai – didžiulė parama, juk likęs be darbo pastaruoju metu gyvenau iš 200 Eur per mėnesį – gaunu tokio dydžio neįgalumo pašalpą.
– Ir jums pavykdavo pragyventi iš 200 Eur per mėnesį?!
– Tiesą sakant, pavykdavo pragyventi iš 300 Eur. Turiu sukaupęs nemažą ženkliukų ir monetų kolekciją, vaikų neturiu, tad pamaniau, kad nėra reikalo jų laikyti – kas mėnesį kažką atrinkdavau geram draugui, taip pat kolekcininkui, o jis mane sušelpdavo 100 Eur.
Dabar, kai iš banko gausiu po 500 Eur, ne tik gerai gyvensiu, bet tikriausiai kelionei kitiems metams susitaupysiu – toli nekeliaučiau, nebėra sveikatos, bet gretimas šalis mielai aplankyčiau.
– Kaip manote, kodėl tie žmonės susiėmė ir surinko jums 12 000 Eur?
– Manau, žmonės yra geri, geresni, negu jiems patiems atrodo. Tarkim, kalbėdamiesi tarpusavyje jie gali sakyti, kad gatvėje pargriuvusio žmogaus nepuls kelti – jis turbūt koks girtuoklis, tegul guli. Bet realiai pamatę susmukusį gatvėje žmogų dauguma, manau, tikrai paklaus, ar jam bloga, gal iškviesti greitąją.
– Bet TV žaidimuose dalyvauja daug žaidėjų – kodėl žiūrovai pasirinko būtent jus?
– Gal patikau... Aš televizijos žaidimuose ir viktorinose dalyvauju jau seniai – pirmą kartą tai buvo „LitPoliinter“ televizijos laida, filmuota Spaudos rūmuose, kur prizai buvo išmokami pinigais „žvėriukais“, tad turėjo būti 1992-93 m. Vėliau dalyvavau laidose „Taip ir Ne“, „Sėkmės keliai“, „Eridanas“ ir kitur.
Ir kažkaip atsirado gerbėjų. Pernai, kai „Auksiniame prote“ pasirodžiau pirmą kartą ir taip pat užėmiau antrą vietą, būtent gerbėjai įkalbėjo laidos organizatorius suteikti man dar vieną šansą.
Seniau yra buvę atvejų, kai man paskambindavo nepažįstamos damos ir sakydavo, kad matė mane TV laidoje, kad pasirodžiau gražus ir protingas. Aš susinepatogindavau, juk savęs tokiu nelaikau (nors, kai buvau 15-os, buvau gražus).
Dabar visgi galvoju, kad esu protingas, na, turiu nemažą žinių bagažą. Tiesiog mano atmintyje išlieka patys keisčiausi faktai, kurie kitų galvose neužima vietos – kad ir perversmo Grenados saloje detalės. Pavyzdžiui, ten išsilaipinusius amerikiečius tuometinė spauda kaltino tuo, kad jų uniformos panašios į Vermachto karių – dieve, kam tai dabar įdomu, juk daug žmonių nežino, kur ta Grenada yra.
– O kaip sužinojote apie tai, kad gausite žiūrovų prizą – turbūt buvote susitaikęs su pralaimėjimu?
– Taip, pralošiau sąžiningai ir jokių pretenzijų neturėjau. Bet man netikėtai paskambino pusseserė ir pasakė, kad internete susirasčiau Andrių Tapiną. Paklausiau, ar tai dėl tos laidos – aš ją jau mačiau, taigi nebesvarbu. Ji patikino, kad ne dėl to, ir dar sykį paragino jį susirasti. Taip ir padariau, ir, žinoma, labai nustebau, perskaitęs, kad jis ragina žmones surinkti man prizą kažkokioje „Discord“ platformoje.
Po kelių dienų A.Tapinas pats man paskambino ir pranešė, kad turi man dovaną.
Televizijoje man dar ir pasiūlė būti jų konsultantu, kurti klausimus „Auksiniam protui“ bei „Kas ir kodėl?“ laidai. Jau nusiunčiau sudaręs daugiau nei 100 klausimų (na, draugas padėjo nusiųsti, nes aš nelabai kompiuteriškai raštingas) ir laukiu atsakymo. Jei tiks, pasirašysime bendradarbiavimo sutartį.
– Kaip jums sekdavosi kituose TV žaidimuose, ką dar esate laimėjęs?
– Sekdavosi neblogai, prizų buvo įvairiausių – staliukas, kilimėlis, knygos, gera siuvimo mašina (ją atidaviau draugei – pinigų tada turėjau, tai negi parduosi). Laidoje „Konrado svetainė“ kartą laimėjau Stakliškių likerio prestižinį rinkinį. Šiais laikais toks prizas turbūt būtų nelegalus, bet ir tada atrodė keistokai.
Vertingiausias mano laimėjimas iki šiol buvo laidoje „Sėkmės keliai“ – gavau apie 7000 litų, tai buvo didžiuliai pinigai, su tuometine drauge (amžiną jai atilsį) nukeliavome į Italiją.
– Turbūt ir mokykloje, turėdamas gerą atmintį, puikiai mokėtės?
– Kaip čia pasakius... Gyvenau tuometiniame Vilniaus rajone (nors dabar čia jau miestas) ir mokykla čia buvo tik aštuonmetė, tad nuo devintos klasės perėjau mokytis į Vilnių ir pakliuvau į tokią savotišką 23-ąją vidurinę priešais M.Mažvydo biblioteką. Ten buvo laisva atmosfera, mokėsi ir Vytautas Kernagis, ir nemažai kitų įdomių žmonių.
Į Vilnių mane nuveždavo tėvų darbovietės autobusas (abu tėvai buvo mokslininkai, susipažinę tuoj po karo Žemės ūkio akademijoje – tėtis buvo agrochemikas, o mama – entomologė, tyrinėjo vabzdžius). Išlipęs iš autobuso pagalvodavau, ką aš toj mokykloj veiksiu – įlipdavau į troleibusą ir važinėdavau tol, kol atsidarydavo pirmieji kino teatrai, o tada eidavau žiūrėti filmų.
Tik prieš trimestro pabaigą lėkdavau į mokyklos biblioteką, pasiimdavau knygų, kažką išmokdavau ir gaudavau tuos savo ketvertus (penkiabalėje sistemoje – red.pastaba).
Venuoliktoje klasėje tėvas susimąstė, pasakė, kad su tokiais pažymiais niekur neįstosiu, ir perkelė mane į vakarinę mokyklą V.Šopeno gatvėje. Ją baigiau penketais ir net gavau šlifavimo staklių meistro diplomą, nors šlifavimo stakles tebuvau matęs filmuose – mokykla jų neturėjo.
– Ir tada nuėjote studijuoti istorijos?
– Pradžioje mokiausi geografijos, bet nebaigiau – ten buvo daug matematikos, kuri man aiškiai buvo per sunki. Perėjau į istoriją. Pamenu, tuomet spaudoje buvo tik dviejų studentų nuotraukos – Linos Kačiušytės, kuri tais metais tapo plaukimo olimpine čempione, ir mano, lipančio laiptais. Ten buvau visiškai plikas, kaip „skinhedas“, kurių tais laikais gal dar ir Anglijoje nebuvo.
– Kodėl jūs sumanėte tapti skustagalviu?
– Metęs geografiją maniau, kad telieka eiti į armiją. Nenorėjau, kad man plaukus nuskustų kariniame komisariate, tad nuėjau į kirpyklą. Kai grįžau namo, tėvas paklausė, ar pakliuvau į miliciją, o išgirdęs apie armiją pasakė, kad aš išprotėjau. Kaip tik vyko stojamieji, tad už pakarpos nutempė mane ten.
Tuomet buvo dvi specializacijos, istorija-teisė ir istorija-pedagogika. Norėjau pedagogikos, nes ten trumpiau truko mokslai, bet ten priimdavo tik komjaunuolius, o aš toks nebuvau. Tai, kad studijavau istoriją-teisę, net išėjo į gera – mokslai truko 5 metus, užtat vėliau keičiantis tvarkai mūsų išsilavinimas buvo prilygintas magistrui.
Mokslus baigiau gerai, buvau antras iš kurso – gal būčiau buvęs ir pirmas, bet už tam tikrus žygdarbius studijų metais gavau vieną ketvertą.
Mūsų grupė buvo labai draugiška, dar ir dabar kas porą metų susitinkame. Ir beveik visi mes, 25 žmonės, esame gyvi, išskyrus vieną.
– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi, baigus universitetą?
– Gavau paskyrimą ir buvau mokytoju, lyg ir neblogu. Dirbau Lentvaryje, beje, rusiškoje mokykloje. Dar ir dabar, kai susitinku buvusius savo mokinukus, pasišnekame. Vėliau gavau pasiūlymą pereiti į Paluknio mokyklą.
Tuomet Lietuva buvo tapusi nepriklausoma, o mokytojų algos – mažos, tad niršau, kad didžioji mano algos dalis atitenka važinėjimui į Paluknį ir atgal.
Sutikau buvusi kurso draugą, jis papasakojo, kad įsidarbino Trakų istorijos muziejuje ir, kad aš nepulčiau į isteriją, pasakė, kad vadovybės paklaus, gal ir man vieta atsirastų. Po kurio laiko ji išties atsirado.
Muziejuje dirbau ilgai, daugiau nei 20 metų. Prieš kelis metus prasidėjo reformos ir mes su draugu pasijutome ten nereikalingi. Išėjome patys – nesinorėjo pyktis ir laukti, kol atleis.
Po to darbo ieškojau, bet nesisekė. Buvau įsidarbinęs įmonėje, kuri siūlė darbą žmonėms su negalia, bet po poros mėnesių, gavusi kažkokių kompensacijų, mus visus atleido.
Dabar sėdžiu namie, skaitau, sprendžiu kryžiažodžius, pats kuriu klausimus, žiūriu televizorių, domiuosiu pasauliu ir tuo, kaip žmonės elgiasi, mąstau, kodėl jie taip elgiasi.
Džiaugiuosi, kad „Auksinio proto“ žiūrovų dėka mano gyvenimas vėl susitvarkė.
