Autorinių papuošalų kūrėjos R.Budavičiūtės pasirinkimus iš dalies lėmė ekonominė šalies situacija. Rinkodaros srityje ji sukosi dirbdama finansiškai stabiliose įmonėse, o atėjus sunkmečiams reikėjo ieškoti kitų išeičių ir kreipti savo sugebėjimus kita linkme.
Rūta augo vilniečių menininkų muzikanto Algimanto ir dailininkės Dalios Budavičių šeimoje ir matė, kad tėvams nelengva finansiškai, nes iš kūrybos sunkiai sekasi sudurti galą su galu. Nors dukra baigė dailės mokyklą, pasirinko naudingesnes nei menas studijas.
Rūta save vadina ekonominės blokados, kuri užklupo šaliai atkūrus nepriklausomybę, vaiku. Todėl jos pirmųjų studijų pasirinkimas buvo paremtas ne polėkiu, o nauda.
„Mačiau, kaip sunkiai gyvena mano tėvai. Mačiau, kaip sunku tuo laikotarpiu buvo būti menininku, nes reikėjo galvoti, už ką pavalgyti, kaip susimokėti už butą, nors dujos buvo užsuktos, o karštas vanduo išjungtas“, – atsiduso vilnietė.
R.Budavičiūtė tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo anglų kalbos bakalauro ir magistro diplomus ir dvejus metus dėstė šio universiteto pirmakursiams.
Rūta svarstė: jeigu neturėtų dėstytojos darbo, anglų kalba galėtų būti kitos profesijos priedas. Ilgai nedvejojusi ji įstojo į Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą.
Per dvejus metus Rūta įgijo tarptautinės prekybos bakalauro diplomą.
Vilnietei nepakako antro bakalauro diplomo, ji norėjo ir dar vieno magistro diplomo.
Tad Rūta Vilniaus universitete baigė verslo administravimo magistrantūros studijas. Ką tai lėmė? Diplomai nelabai ką lėmė, lemtingas buvo vienas atsitiktinumas.
Rūta vis dėstė anglų kalbą, tačiau kolegė atkreipė jos dėmesį į vieną skelbimą – tuometis „Lietuvos telekomas“ ieškojo anglų kalbos vertėjų.
Amžina studentė ne iškart norėjo mesti dėstytojos darbą, baiminosi permainų. Tačiau kolegė buvo atkakli: „Vis dėlto, Rūta, galvok.“ Ir ji staiga apsisprendė – 1998 metais įsidarbino vertėja.
„Lietuvos telekome“ dirbdama anglų kalbos vertėja R.Budavičiūtė ieškojo galimybių pasukti į rinkodaros sritį, nes turėjo ir atitinkamų studijų baigimą liudijančius diplomus.
2001-aisiais Rūta šioje įmonėje pradėjo eiti rinkodaros projektų vadovo pareigas.
Vėliau moteris pradėjo galvoti, kad ir ši sritis jai per ankšta, norėjosi ko nors daugiau. Ji vėl pradėjo studijuoti!
Šįkart Rūtos pasirinkimas irgi buvo nulemtas naudos – į Vilniaus universitetą ji įstojo studijuoti teisės. Kam tos teisės prireikė? Rūta tikino norėjusi pagilinti teisines žinias, nes iš prigimties yra smalsi.
Bet baigusi pirmą kursą ji suprato, kad šie mokslai – ne jai. Moteris pajuto, kad negalėtų būti gera teisininkė.
„Man tuo metu atrodė, kad teisinė sistema gina tuos žmones, kurie turi daugiau pinigų. Nežinau, ar esu teisi, bet man atėjo supratimas, kad tai kirsis su mano moraliniais principais ir būsiu nuolatiniame konflikte su savimi. Mečiau teisę ir toliau gilinausi į rinkodarą, kuri buvo mano pagrindinė sritis“, – pasakojo 2003-iaisiais į kitą telekomunikacijų bendrovę išėjusi dirbti R.Budavičiūtė.
Ji palipėjo karjeros laipteliu – įmonės Rinkodaros departamente ėjo verslo klientų projektų vadovo pareigas. Vėliau Rūtą į panašias pareigas perviliojo kita telekomunikacijų bendrovė, kurioje ji galutinai baigė rinkodaros projektų vadovės karjerą, nes 2007-aisiais pasaulį išvydo pirmagimė Ugnė.
Motinystė galiausiai Rūtai atvėrė akis ir nurodė, kur pasukti.
2008–2009 metais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje kilo ekonominė krizė. Mūsų šalyje bankrutavo komerciniai bankai, verslo įmonės veržėsi diržus – taupė pinigus, mažino veiklos apimtį, tad atleido nemažai darbuotojų.
Augindama atžalą R.Budavičiūtė sekė situaciją ir juto, kad vargu ar galės grįžti į buvusį darbą, nes pareigybė greičiausiai nebūtų buvusi išsaugota. Juk Rūta dirbo su transporto verslo klientais, kurių įmonės per krizę bankrutavo.
Apsilankymas vienoje akmenėlius papuošalams siūlančioje parduotuvėje ne tik prablaškė Rūtos įtemptas mintis dėl ateities, bet ir užvedė ant kelio. Iš akmenėlių susivėrusi pirmą apyrankę moteris susimąstė: iš kur į Lietuvą atkeliauja šios grožybės? Naršydama internete R.Budavičiūtė atliko rinkodaros tyrimą – išsiaiškino apie tiekėjus, akmenų kilmę.
„Pradėjau naują kelionę į kitą sritį, todėl reikėjo žinių“, – patikino pašnekovė. Iš ankstesnių studijų ir darbo patirties moteris turėjo supratimą, kad norėdamas varžytis ne kaina turi būti kitoks nei visi.
„Konkuruoti kaina – skaudžiausia tiek kūrėjui, tiek įmonei. Juk kainą kopijuoji, parašai keliais vienetais mažesnį skaičių ir tarsi esi išlošęs, bet tai nėra visiškai tvaru, nes kas nors kitas gali padaryti visiškai tą patį. Todėl aš norėjau būti visai kitokia“, – apie rinkodaros subtilybes pasakojo R.Budavičiūtė.
Jos posūkis į papuošalų verslą nustebino buvusius darbdavius, kolegas, artimuosius. Moters mama sunkiai suvokė, kas nutiko dukrai, kad ji gerai mokamą darbą iškeitė į laisvalaikio pomėgį. Artimieji pamanė, kad augindama dukrą ir būdama namuose Rūta iš neturėjimo ką veikti krapštosi su akmenukais.
Nors po ketverių metų iširo moters santuoka, susvyravo finansinė gerovė, šie išbandymai neatgrasė nuo permainų.
„Nuolat turėjau baimės, juk buvau atsakinga už savo vaiką, turėjau paskolą. Bet nusprendžiau: viskas, dabar gyvensiu tik iš to. Tai buvo ilgas procesas, nes racionalioji mano pusė šiek tiek stabdė“, – sakė kūrėja.
Ji nebenorėtų grįžti į vadovo pareigas, vilkėti kostiumėlių, nes suprato, kad dabartinė veikla – pašaukimas, be to, iš to galima užsidirbti, turėti finansinį stabilumą.
Tačiau bičiuliai neretai pasijuokdavo, kam Rūtai tie keturi aukštojo mokslo diplomai? Ar tam, kad namuose su karoliukais sėdėtų?
Kai mugėse buvę bendradarbiai sutikdavo papuošalus pardavinėjančią Rūtą, klausdavo, ką ji čia veikia.
„Rūta, čia tu? O kas čia?“ – klausimus atremdavo R.Budavičiūtė, neturėjusi pažįstamų palaikymo. O dabar buvę kolegos žavisi kūrėja: „Kaip gerai, kad tu sugebėjai, kad radai savo kelią, kad gali būti sau šeimininkė.“
Lietuvė įsitikino, kad papuošalų gamyba – labiausiai prisotinta verslo kategorija pasaulyje. Tai emocinė prekė, nes klientai neretai ją perka ne dėl to, jog reikia papuošalo, o kad jo nori dabar, nes gražu.
Rūta pasirinko kurti puošmenas iš to, ko Lietuvoje nebuvo. Kūrėja papuošalus veria iš sėklų, riešutų, akmenų, naudoja tekstilę, akrilą, kokybišką plastiką.
„Medžiagų gama labai plati, tačiau laikausi nuomonės, kad papuošalas gali atgimti daugybę kartų – jis gali būti perdarytas, pakeistas“, – patikino 2009 metais internetinę parduotuvę miela.co įkūrusi Rūta.
Viena R.Budavičiūtės siūlomų paslaugų – papuošalų pertvarkymas.
„Juk visos turime papuošalų, kurie kelia prisiminimus iš vaikystės, tačiau šių dienų kontekste jų negalime nešioti, nes stilius – ne tas.
Todėl galima prikelti naujam gyvenimui, kad tas papuošalas tarnautų ir džiugintų“, – tvirtino pašnekovė.
Tačiau į akis krinta tai, kad Rūta dabinasi pažįstamų juvelyrų žiedais, o ne savo kūrybos papuošalais. Kodėl ji nereklamuoja savo kūrybos ją nešiodama?
Tai būdinga menininkams, nes ir dailininkų namuose nerasi ant sienų jų tapytų paveikslų, dažniau išvysi kieno nors kito darbus.
Autorinių papuošalų kūrėja kūrybą palygino su Kalėdų vakarienės ruošimu. Juk kai ruoši valgius nuo ryto iki vakaro, visko prisiuostai, prisiragauji, o atsisėdęs prie šventinio stalo nieko nebenori. Lygiai tas pat ir kuriant papuošalus.
Draugės Rūtai pavyduliauja sakydamos, kad jai gerai, nes gali pati pasidaryti puošmenų.
„Taip, aš galiu pasidaryti viską, ko noriu. Bet iš papuošalų nešioju tik žiedus, ir tai – draugų kurta juvelyrika. Taip yra todėl, kad turbūt esu persisotinusi savo darbų“, – taisyklę, kad batsiuvys yra be batų, juokais patvirtino R.Budavičiūtė.
