Buvęs sovietinės armijos ryšių mazgas prie Paliūniškio miestelio netoli Panevėžio jau tapo Idėjų parku. Betoniniame labirinte po žeme yra ir siaubo kambarys. Čia buvo švenčiami keli Helovinai, ne vienas siaubo gimtadienis, kuriame pasitinka vaiduoklių armija.
Tačiau tai, ką S.Misevičius rado įkėlęs koją į šią kadaise akylai saugotą teritoriją, nė iš tolo nebuvo panašu į pramogų vietą. Traukdamiesi sovietiniai kariai išsivežė karinę techniką, bet liko kabeliai. Vario ieškotojams ši teritorija buvo kaip aukso kasyklos – tai rodė jų iškastos tranšėjos.
S.Misevičius apie šį slaptą bunkerį žinojo dar paauglystėje, nuotykių ieškotojai čia mėgo landžioti, nes jį supo ne viena apsaugos zona. Tai buvo atsarginė sovietų armijos vadavietė – ši ryšių bazė buvo įrengta Šaltojo karo metais, 1977-aisiais, o virš bunkerio stovėjo trikdžių generatoriai ir lokatoriai.
Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultetą baigusiam S.Misevičiui bunkeris patiko dėl to, kad jį juosia tvora.
Kalvyste besiverčiantis vyras svajojo įrengti ir skulptūrų parką, kurį galėtų papuošti savo darbais. Norint išlyginti teritorijos duobes ir paslėpti medžių šaknis teko atvežti ne vieną sunkvežimį žemių, užsėti žolę. Kai karinės vadavietės teritorija buvo išvalyta ir apsėta, S.Misevičiaus uošvė vėl atvyko pasižiūrėti, bet tąkart buvo patenkinta: „Simai, gal ir gerai, kad pirkai bunkerį.“
Dabar Žaliosios girios pakraštyje buvusioje slėptuvėje yra daug su mirtimi susijusių dekoracijų: tai krauju aptaškyta operacinė, nužudytųjų miegamasis, kubile „užraugtos“ atskiros žmogaus kūno dalys, mirusios nuotakos vestuvinis guolis. Šiurpi vieta nėra muziejus.
Ne tik bunkerio tamsa, bet ir specialūs efektai dirgina pojūčius ir sukelia niūrią atmosferą, o tepalų ir degalų kvapas išduoda, kad čia buvo saugomos degalų atsargos.
Mintis įrengti karinėje vadavietėje siaubo kambarį panevėžiečiui kilo apsilankius Vokietijoje. Svarstydamas, kodėl žmonės žavisi siaubo filmais, jis suprato, kad daug kam trūksta to, kas priverčia susigūžti, pajusti baimės virpulį.
Nors S.Misevičius prisipažino, kad neturi nei aukščio, nei uždarų patalpų baimės, ir jam kartą teko patirti nemalonų jaudulį, kai kartu su tėvu nutarė pagilinti šulinį, į kurį buvo suleista 16 rentinių. Ši patirtis iki šiol gyva.
„Žinau, ką reiškia, kai ima trūkti oro, pasidaro baisu, kad gali neišvysti šviesos“, – tikino vyras.
Kurdamas išskirtinį interjerą S.Misevičius lankėsi sendaikčių turguose, eksponatų ieškojo ir padėdamas žmonėms iškraustyti namus.
Jo surinkti daiktai patikrinti laiko, dalis jų primena 1986 metais įvykusią Černobylio atominės elektrinės avariją, pavyzdžiui, yra veikiantis dozimetras, kurio ekranas dėl fosforo šviečia tamsoje, tačiau juo neįmanoma naudotis, nes laidas neturi daviklio.
Šalinti daviklius buvo nutarta tuometės karinės vadovybės, kad bunkeryje tarnaujantys kareiviai negalėtų išmatuoti radiacijos, kuri susidarė Lietuvoje po Černobylio avarijos.
Parke yra daiktų, kuriuos vyras atsivežė iš užsienio, pavyzdžiui, žmogaus dydžio plastikinė žalia citrina kadaise buvo naudojama kaip paplūdimio baras.
Yra ir senų automobilių, kuriuos ketinama rekonstruoti.
S.Misevičius nuo vaikystės domisi technika, todėl jam įdomūs įvairūs karo pramonėje naudojami prietaisai.
Mechanikos inžineriją studijavęs vyras prisipažino, kad ilgiau kaip savaitę nė vienas laikrodis jo namuose neveikdavo, nes magėjo atsidaryti ir pasižiūrėti, kas yra viduje.
Kai ėmėsi kalvystės, vyras atkreipė dėmesį, kad metalo lakštui galima taikyti origamio principus.
Todėl parke esančios S.Misevičiaus skulptūros yra panašios į popierines išlankstytas figūras, nors jos vaizduoja skirtingo dydžio gyvūnus, pavyzdžiui, žiurkę, jautį.
Darbas Idėjų parke panevėžiečiui jau seniai tapo savotiška pramoga. Jam įdomu stebėti, kaip išsigandę vieni žmonės bėga, kiti – juokiasi. Ištrūkę iš siaubo kambario daugelis jaučiasi laimingi.
„Nesu gyvenime turėjęs geresnio darbo kaip buvusiame bunkeryje. Man malonu bendrauti su lankytojais. Juk esu ne tik gidas, bet ir programos sudarytojas, kitaip sakant, dirbu gąsdintoju“, – prisipažino S.Misevičius.
