Medžio drožinėjimu Valerij pradėjo užsiiminėti dar būdamas visai jaunas – sulaukęs vos dvidešimties, tačiau pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, drožinėjimą menininkui teko apleisti. Nors miško ir medžio Valerij nebuvo pamiršęs, visgi prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kai vyras į rankas ir vėl paėmė savo drožinėjimo įrankius.
Simpatija medžiui ir medinėms skulptūroms atsirado, kai Valerij dar buvo visai mažutis. Kaip pasakojo pats pašnekovas, miškas nuo pat vaikystės visuomet buvo šalia – į jį dar būsimą menininką vesdavosi senelis, kuris Rokiškio rajone ėjo eigulio pareigas.
„Beveik visos mano vaikystės vasaros būdavo praleidžiamos kaime – pas močiutę ir senelį. Senelis miške dirbo eiguliu, tad kartu su juo būdavau, padėdavau jam. Kadangi miškas visada buvo šalia, tai ir mano dirbinių tematika eina būtent iš miško“, – savo prisiminimais dalinosi medžio drožėjas.
Menininkas pastebi, kad ir patys žmonės savo mylimas vietas dažniau renkasi puošti būtent gamtiniais motyvais – miško žvėreliais, augmenija ar mitinėmis būtybėmis. Tokiam malonumui jie negaili ir savų pinigų – nors kiekvienos skulptūros kaina priklauso nuo sudėtingumo, tačiau vidutiniškai vieno metro aukščio dirbinys kainuoja apie 500 eurų.
Paklaustas, kaip gimsta skulptūrų idėjos, menininkas atsakė, kad žmonės patys išsako savo norus – dažniausiai prašoma pagaminti tokias pačias skulptūras, kokios jau yra. Tačiau Valerij teigia, kad surasti du identiškus jo sukurtus medžio dirbinius – neįmanoma.
„Žmonės pamato mano jau padarytus dirbinius ir užsisakydami sako, kad nori tokios pačios skulptūros. Bet aš tokių pačių nedarau – tokios pačios skulptūros niekada nebūna. Tuomet man klientai leidžia improvizuoti – bent kokią nors detalę pridedu ar pakeičiu, kad nebūtų niekur identiškų darbų. Galų gale žmonės lieka tik dar labiau patenkinti“, – pasakojo pašnekovas.
Valerij neslėpė, kad jo paties namai nėra apstatyti medžio dirbiniais ir juokaudamas pridūrė, kad yra tarsi batsiuvys be batų. Tačiau norint pasižvalgyti toli skulptūrų ieškoti nereikia – Uliūnų kaimas, kuriame dabar menininkas ir gyvena, yra pavirtęs tarsi atvira Valerij darbų galerija. Anot pašnekovo, jo darbais savo sodybų kiemus pasipuošė nemaža dalis draugų ir kaimynų.
Paklausus, ar įmanoma pragyventi iš tautodailės šiuolaikinio meno pasaulyje, Valerij net nedvejojo – pragyventi tikrai įmanoma. Vyras teigė pastebintis, kad vis daugiau žmonių, ir ne tik iš Lietuvos, ima ir vėl vertinti medį bei dirbinius iš jo.
„Ir vėl imama vertinti medines skulptūras – turbūt jau tas visas plastikas žmonėms yra atsibodęs. Taip pat ir sodybų gausėjimas prisideda, žmonės nori jas pasigražinti“, – svarstė tautodailininkas V.Kunigel.
Daugiau menininko darbų pamatyti galima čia: https://www.facebook.com/Medukasdarbaiismedzio
