„Net neįtariau, kad tiek daug žmonių mane dar prisimena. Iš kur tik nesulaukiau sveikinimų gimtadienio proga feisbuke! Užsispyrusi padėkoti kiekvienam parašiusiam asmeniškai visą dieną prasėdėjau prie kompiuterio!“ – emocingai kalbėjo jubiliatė.
Tiesą sakant, jubiliejaus ji nešventė. Jau kurį laiką artistė nešvenčia ir paprastų gimtadienių, nes jie sutampa su egzaminais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Čia R.Maciūtė dėsto jau daugiau kaip 30 metų, bet iki šiol nuolat tikrina savo profesinį budrumą ir atrastas tiesas.
„Jei tik atsipalaiduoji, iš karto gauni niuksą. Kai esi viena, labai stipriai jauti, kad tave kažkas veda ir saugo“, – atviravo profesorė.
R.Maciūtės likimo vingiai ypatingi. Kaip taikliai pastebėjo viena jos gerbėjų ir bendražygių (solistė praeityje vadovavo Šatrijos Raganos draugijai) literatūrologė Viktorija Daujotytė, „Regina kelia neatsakomą klausimą – kaip iš pamiškių, iš ramunėmis vasarą nužystančių palaukių, iš gyvenimo, kuriame nebuvo ir nėra jokio meno, išauga žmogaus dvasia, iškyla iki didelių scenų, iki didelės meninės meistrystės, iki meno profesorystės“.
Kilusi iš atokaus Šašaičių kaimo Žemaitijoje būsimoji solistė nelankė muzikos mokyklų, daug laiko praleisdavo padėdama tėvams ūkyje ir kolūkio laukuose. Kokių tik darbų ji nedirbdavo – ir šienaudavo, ir rišdavo rugius, raudavo linus.
Jos šeima gyveno labai kukliai – neįstengė net atstatyti apdegusios trobos: tenkinosi svetaine ir virtuve. Bet namuose buvo radijas. Klausydamasi jo Regina išmokdavo visokių dainų – estradinių ir netgi rusiškų, nors rusų kalbos tada nemokėjo. Traukdavo jas kulniuodama į septynmetę mokyklą už 6 kilometrų.
„Paaugusi dainuodavau eidama iš šokių arba sėsdavausi ant akmens prie upės ir varydavau. Tamsoje man būdavo pats dainavimas. Mes gyvenome pačiame kaimo gale, ant Minijos kranto“, – dalijosi prisiminimais menininkė.
Kai namuose atsirado radiola, būsimoji artistė nusipirko plokštelę su Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonata“. „Atsidarydavau langą į sodą ir kaifuodavau klausydamasi Beethoveno. Matyt, buvo kažkas mano genuose, norėjosi išsisakyti“, – pasakojo R.Maciūtė.
Kretingos vidurinėje mokykloje ji pradėjo koncertuoti solo akompanuojant mokytojui, o vėliau, sulaukusi paskatinimo, įstojo į parengiamuosius dainavimo kursus LMTA. Paliko kaimą ir sudaužė širdį aistringam gerbėjui. Nors vis dar grįždavo padėti tėvams, jau kabinosi į visiškai kitokį gyvenimą. Solistė neslepia: tai buvo sunkūs metai.
Tačiau likimui mostelėjus lazdele po studijų vietoj numatytos muzikos mokyklos periferijoje R.Maciūtė gavo darbą Filharmonijoje ir pradėjo koncertuoti su geriausiais Lietuvos kolektyvais.
Daugeliui šiandien būtų sunku įsivaizduoti tuometinius scenos pažibų rūpesčius.
„Mes, solistai, patys siūdindavomės koncertinius rūbus, bet nebūdavo iš kur gauti audinių. Kad galėčiau nusipirkti medžiagų, taupydavau savo stipendijas užsienio stažuotėse: baigusi akademiją važiavau į stažuotę Bulgarijoje, vėliau maestro Saulius Sondeckis mane nusiuntė pasitobulinti į Johanno Sebastiano Bacho akademiją Štutgarte, dar stažavausi Zalcburgo Mozarteumo universitete. Iš tų mokslų parvažiuodavau gražiai sublogusi“, – ironizavo dainininkė.
1989-aisiais, per koncertinę kelionę į Ameriką, nuvesta į medžiagų parduotuvę R.Maciūtė net apsiverkė iš džiaugsmo. O svarbiems asmenims skirtos parduotuvės Lietuvoje artistams buvo neprieinamos – R.Maciūtei su kolegomis ten buvo leista apsipirkti tik kartą, prieš kelionę į Prancūziją. Audinių jai dar parūpindavo draugė, kurios tėvas buvo ministras.
„Orkestrantams ir choristams problemų nekildavo: juos aprengdavo įstaigos, o mes, solistai, turėjome puoštis savo nuožiūra, iš savo išteklių. Aš buvau susiradusi gerą sukirpėją buitiniame kombinate, vėliau susipažinau su siuvėja, kuri mane rengė daug metų, deja, šį pavasarį mirė.
Aš iki šiol pas ją siūdindavausi išeiginius drabužius“, – pasakojo R.Maciūtė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
