Varvaros ūgis 180 cm, svoris – 67 kg, jos kūno masės indeksas normalus ir ji tikrai neatrodo turinti antsvorio. Tačiau ji savimi labai nepatenkinta. Kai svėrė 60 kg, buvo tikrai liesa ir net kyšojo skruostikauliai, ji jautėsi geriau: „Ir dabar man atrodo gražu, kai aiškiai matosi kaulai“, tačiau tam, kad taip atrodytų, turėjo kone badauti ir netgi kelis kartus nualpo.
Varvarai diagnozuotas valgymo sutrikimas, netipinė bulimija, dėl to tas noras sulieknėti ir kyla. „Būna, žiūriu į veidrodį ir galvoju, kad aš per stora, kad reikėtų numesti svorio. Tada lyg sukirba mintis, kad nei ant kojų, nei ant rankų riebalų nematyti, tad gal nieko mesti nereikia? Na, bet tuoj ir vėl galvoju, kad visgi aš per stora ir reikia valgyti mažiau“, – pasakojo Varvara.
Ji nuo praėjusių metų rudens gydosi Psichikos sveikatos centre Vilniaus miesto Vasaros gatvėje – pradėjo nuo Valgymų sutrikimo skyriaus, vėliau buvo perkelta į kitą skyrių dienos stacionare, kad mėgintų tinkamai susitvarkyti su savo emocijomis ir susinervinus vėl nekiltų noras žalotis.
Mergina sako, kad gydymas dienos stacionare (ligoninėje ji neguli, tik kasdien eina į užsiėmimus – grupinę psichoterapiją, meno terapiją, individualias konsultacijas ir pan.) yra tikrai veiksmingas. „Dabar jau skiriu, kur yra mano tikrasis, o kur – ligos balsas. Žinau, kad tai liga man sako, kad aš labai stora ir šiandien reikėtų nieko nevalgyti, ir kad nereikia to balso klausytis. Ir savo gydančiam gydytojui, puikiam specialistui Eimantui Matiekui, žadėjau, kad jeigu svoris nukris iki mažiau nei 64 kg, vėl gulsiuos į ligoninę. Be to, žadėjau, kad apimta streso nesipjaustysiu rankų – kartais nelengva, bet stengiuosi pažadus vykdyti“, – dėstė mergina.
Nepasitenkinimas savimi Varvarai kilo dar vaikystėje. Ji nebuvo stora, tik putloka, tačiau iš aplinkinių girdėdavo replikų, kad jos panašaus amžiaus lieknutė sportiška pusseserė atrodo gražiau, tad ir kilo noras nevalgyti. „Pamenu, buvau gal dešimties, kai man liepė valgyti makaronus, o aš nenorėjau. Išspjovau, bet vis tiek liepė valgyti, nespjaudyti. Taip nenorėjau jų nuryti, kad kažkaip makaronas net išlindo man per nosį...“ – atsiminė Varvara.
Visa jos vaikystė ir paauglystė nebuvo lengva. Augo tik su mama, nes tėvas turėjo priklausomybę nuo alkoholio – kai jam besilaukianti moteris pasakė, kad pasirinktų arba ją, arba gėrimą, pasirinko pastarąjį.
Mama daug dirbo, dėl dukros gerovės stengėsi, tačiau buvo jai labai griežta ir daug reikalavo. „Norėjo, kad mokyčiaus vien geriausiais pažymiais, jau dėl aštuoneto pykdavo. Pamenu, kartą gavau 6 už matematikos kontrolinį – mokytoja man pažymį sumažino už tai, kad parašiau jį ne parkeriu, o pieštuku, tai net bijojau grįžti namo. O paskui nuo šeštos klasės nustojau vaikščioti į pamokas – išeidavau į mokyklą, sėsdavau į troleibusą ir važiuodavau iki galinės stotelės, paskui – persėsdavau į kitą, ir toks važinėjimas mane labai ramindavo“, – atsiminė mergina.
Jai augant, nesutarimų su mama vis daugėjo. Paauglystėje ji kartą, įsiplieskus konfliktui, kažkaip sumanė išeiti į laiptinę ir ten žirklėmis persirėžti ranką. Vėliau tai kartojo dar daugybę kartų. „Kai pajusdavau fizinį skausmą, tarsi užsimiršdavo dvasiniai sunkumai, ir tam kartui palengvėdavo... Dabar suprantu, kad taip save žaloti – visiška nesąmonė, bet kai sukyla įniršis ar liūdesys, vėl kyla noras taip pasielgti – atrodo, kad tam kartui tai palengvins mano skausmą, o apie ilgalaikes pasėkmes tada negalvoju“, – pasakojo Varvara, dabar psochoterapijoje vis besimokanti pamėgti save ir tinkamai išreiškti emocijas.
Be diplomo ir be namų
Mokyklą Varvara visgi baigė – už lietuvių ir anglų kalbos egzaminus gavo kone po šimtą balų, nes šių kalbų mokytis jai visuomet gerai sekėsi, o kitų egzaminų rezultatai buvo daug prastesni.
Gerai nežinojo, ką toliau nori veikti gyvenime. Ėmė mokytis floristikos profesinėje mokykloje, tačiau mokslai nelabai patiko ir juos metė, sužinojusi, kad praktiką reikės atlikti nemokamai. Apie nebaigtas studijas sužinojusi mama ją išvarė iš namų. Kurį laiką nakvojo tai pas draugę, tai oro uoste ar stotyje.
Dabar gyvena mažame, vos 9 kvadratinių metrų butuke, užtat ir nuomos kaina Vilniaus mastais nedidelė – 150 Eur per mėnesį. Verčiasi iš bedarbio pašalpos, kuri siekia 300 Eur, tačiau nuo rudens yra tvirtai nusiteikusi mokytis programinės įrangos testuotojo specialybės ir susirasti darbą, kuris derėtų su studijomis.
Varvara yra dirbusi keliuose prekybos centruose, degalinėje, skalbykloje, o ilgiausiai išdirbo vienos maitinimo įstaigos virtuvėje pagalbine darbuotoja. Tačiau ten dirbdama ir mesdama svorį pradėjo alpti nuo išsekimo ir atsidūrė Valgymo sutrikimų centre, o iš darbo nusprendė išeiti.
Kaip ji tuo metu maitinosi? „Būdavo, ryte namie išgeriu kavos, darbe suvalgau lėkštę sriubos ir vakarienei namie – porą trapučių. O judėdavau labai daug, nueidavau apie 20 km per dieną – darbe visą laiką būdavau ant kojų ir dar po darbo iš centro į Tarandės rajoną pareidavau pėščiomis“, – pasakojo mergina.
Taigi ji smarkiai nusilpo, nors ilgą laiką to nepripažino. Juolab, kad prieš porą metų buvo 10 dienų badavusi – tuomet visiškai nieko nevalgė, tik gėrė vandenį, bet nealpo – tad atrodė, kad kasdien suvalgant lėkštę sriubos ir trapučių viskas turi būti gerai.
Kai numetė svorį iki 60 kg, galima sakyti, nebeliko krūtinės, plaukai slinko, nagai lūžinėjo – ir vis tiek, kol nesulaukė medikų pagalbos, atrodė, kad mesti svorį reikia ir toliau.
Visos problemos – galvoje
Merginai diagnozuota netipinė bulimija, nors ji suvalgyto maisto ir neišvemdavo, kaip būdinga bulimijai, nebent stengdavosi jį išvaikščioti. Kai kurie žmonės stebisi, kodėl nediagnozuota anoreksija. Bet jai tai neatrodo esminis dalykas – faktas, kad jos mityba sutrikusi ir reikia ją reguliuoti, o taip pat tiesiog pamilti save.
„Suprantu, kad mano problemos yra ne išorėje, o mano galvoje“, – ne kartą pokalbio metu patikino pašnekovė.
Dabar ji turi draugą, kuriam patinka tokia, kokia yra. „Jis sakė, kad jam patinka ne šakaliukai, o moteriškų formų merginos, ir vis ragina mane normaliai maitintis. Ir kai paklausiau apie savo randus (seniau vis juos slėpdavau po ilgomis rankovėmis, tačiau žmonės iš psichoterapijos grupės mane įtikino, kad maskuotis nebūtina), draugas atsakė, kad jie jam nekliudo – tiesiog jie yra mano istorijos dalis“, – sakė Varvara.
Žalodama save ji niekuomet nenorėjo žudytis – tiesiog atrodė, kad pajutus fizinį skausmą palengvės. Ji prisipažįsta, kad yra jautri, sunkiai susidorojanti su neigiamomis emocijomis. Ir nors dabar, bendraudama su psichiatrais bei psichoterapeutais, gerai supranta, kad save žaloti – absurdiška, neseniai vis vien, smarkiai susierzinusi, panoro griebtis aštraus įrankio ir skausmą „nukreipti“ į savo ranką.
Matė tragiškų atvejų
Varvara atvirai kalba apie savo išgyvenimus, nes tikisi, kad galbūt tai padės atkreipti jaunų merginų, turinčių valgymo sutrikimų, o gal ir savižala užsiimančių paauglių bei jų artimųjų dėmesį į šias problemas.
Tad ką ji patartų bulimija ar anreksija sergančioms merginoms ir jų šeimų nariams? „Jei jūsų artimas žmogus neteko daug svorio, matote, jog jis sveria valgomą maistą, įtartinai daug vaikšto, reikia nedelsti ir kreiptis pagalbos. Kuo anksčiau susigriebsite, tuo geriau. Valgymo sutrikimų centre tikrai dirba geri specialistai, pavyzdžiui, mane prižiūri rūpestingas paauglių psichiatras Gintautas Narmontas. Reikia nebijoti kreiptis pagalbos, tai yra ne gėda, o jūsų stiprybė, kuri padės jums susitvarkyti gyvenimą, kol nenueita per toli“, – tikino Varvara.
Ji gailisi, kad paauglystėje pagalbos neieškojo, o kai pirmą kartą dėl jos kreipėsi prieš trejus metus, gydymą greitai nutraukė.
Pridūrė, kad kai atsidūrė Valgymo sutrikimų centre, pamatė, kad yra daug atvejų, kurie gerokai sudėtingesni nei jos – ten buvo gydomos ir svorį metusios merginos, kurios buvo tokios išsekusios, kad tegalėjo gulėti lovose ir buvo maitinamos per į nosį įstatytą zondą (jei ligonis pats pagalbos atsisako, jis gali būti maitinamas per prievartą, kai kyla pavojus jo gyvybei).
Tad kaip Varvara jautėsi, pamačiusi merginas, kurios dėl badavimo buvo maitinamos per vamzdelius? „Tiesą sakant, tada aš, pamačiusi jas tokias išsekusias ir kaulėtas, norėjau atrodyti taip, kaip jos... Bet dabar aš protu suprantu, kad tai nenormalu, o taip kalba mano ligos balsas“, – sakė pašnekovė.
Norintieji susisiekti su Varvara gali jai rašyti el.p. myasaveeva@gmail.com arba per feisbuką.
