Domantas gimė ir užaugo Klaipėdoje, o jo tėvai į Žemaitiją atvyko iš tolimų kraštų: mamos šeima iš Kazachstano, tėvo – iš Tolimųjų Rytų. Jo seneliai buvo labai skirtingi: iš mamos pusės – labai griežti, drausmingi, o seneliai iš tėvo pusės buvo kur kas atlaidesni.
Saldi vaikystė apkarto
Kiek pats save prisimena ir kiek žino iš mamos pasakojimų, Domantas buvo ypač judrus vaikas. „Būdamas 7 mėnesių, pradėjau vaikščioti ir jau nuo to laiko manęs buvo pilna visur. Kadangi buvau hiperaktyvus, mane reikėjo gaudyti, nenustygdavau vietoje.
Kalbėti irgi pradėjau anksti ir vis bandydavau tarti visokius sudėtingus žodžius, tokius kaip „motociklas“, prašydamas tėvo, kad pavežiotų mane ant motociklo. Visi mane mylėjo, aš buvau pirmas vaikas, pirmas anūkas, pirmas sūnėnas.
Gyvenome viename bute kartu su seneliais ir tėvo broliais, mano dėdėm. Aš buvau visatos centras, apie mane sukosi viskas, ne tik artimi žmonės, bet ir visas pasaulis. Aš, tarsi ką tik užgimusi nauja žvaigždė, su aplink ją besisukančiomis ir besiformuojančiomis planetomis.
Turbūt būtent taip viską ir suvokė mano smegenys ir tai buvo pirmi egocentrizmo ženklai. Mažas egocentrikas pradėjo gyventi manyje ir džiaugtis visais tam teikiamais malonumais“, – dalijosi vaikystės prisiminimais.
Tačiau vaikystės džiaugsmą užtemdė juodi debesys. Būdamas dvejų, Domantas turėjo išsiskirti su tėvu, kuris būdamas girtas padarė nusikaltimą ir aštuoneriems metams buvo pasiųstas į kalėjimą.
Dvigubas gyvenimas
Tėvui patekus į kalėjimą, Domantas su mama apsigyveno kitame bute, tačiau visai netoli senelių – tėvo tėvų, su kuriais liko gyventi du jo dėdės.
„Augant, man tai buvo labai patogu ir paranku. Mama augino mane griežtai, nes buvau labai kaprizingas. Nuo pat mažens gaudavau per užpakalį. Ji pasakojo, kad būdamas kokių dvejų, pradėjau elgtis neadekvačiai – kai ko nors užsimanydavau ir negaudavau, krisdavau ant grindų ir sulaikydavau kvėpavimą iki tol, kol pradėdavau mėlynuoti.
Išsigandusi mama purtydavo mane ir bandydavo gaivinti, bet niekas nepadėdavo. Po kiek laiko aš atsigaudavau ir vėl kvėpuodavau, bet mama jau buvo išgąsdinta ir tai kartojosi gan dažnai.
Mano babūnia, būtent taip aš vadindavau tėvo mamą, nes labai ją mylėjau, griebėsi priemonių, ėjo pas būrėją, bet tai nepadėjo.
Kita gi mano močiutė pasiūlė užvožti man per užpakalį su beržine rykšte. Ir žinote ką? Tai padėjo. Vadinasi, aš bandydavau reikalauti tai, ko noriu ir siekti dėmesio naudodamas labai drastiškas priemones. Jau nuo mažens bandžiau manipuliuoti artimųjų jausmais.
Tuo metu, kai jau gyvenome atskiruose butuose, aš labai dažnai lakstydavau pas savo babūnią. Pas ją aš jausdavausi geriau nei namie. Ten nebuvo griežtų taisyklių, niekas manęs nebardavo ir nebausdavo. Buvau pats mylimiausias, todėl mane lepino, tenkino mano kaprizus ir aš jaučiausi saugus.
Be jokios abejonės mano egocentrizmas didėjo ir vystėsi. Tokiu būdu pradėjau gyventi dvigubą gyvenimą: vienas jų – mano namuose, kur kontrolė ir taisyklės, kitas – pas babūnią, kur praktiškai viskas leidžiama“, – prisiminė Domantas, namuose patyręs ne vieną fizinę bausmę.
„Man niekad nepatikdavo būti aplinkoje, kur mane kontroliuoja, visuomet norėjosi ištrūkti ir elgtis taip, kaip man patinka. Ateityje aš viso to pradėjau ieškoti gatvėje“, – pasakojo jis.
Gyvenime atsirado patėvis
Domanto nerūpestingą ir dėmesio kupiną vaikystę jaukė ne tik prasti santykiai su mama, bet ir namuose atsiradęs patėvis. Vienintelė užuovėja buvo mylima močiutė.
„Jau būdamas vyresnis, matydavau kaip babūnia bendrauja su mano jaunesniais pusbroliais ir pusseserėmis. Tai atrodydavo kaip dviejų suaugusių žmonių pokalbis ir aš vis stebėdavau, kokie jie protingi vaikai auga. Atėjęs į pirmą klasę ir aš jau mokėjau skaityti, dėl to jaučiausi pranašesnis.
Taip formavosi mano išskirtinumo jausmas ir augdamas jausdavausi vyresnis bei gudresnis už savo bendraamžius. Mama sakydavo, kad manyje slypi didžiulis potencialas ir aš esu labai protingas vaikas, tik man trūksta disciplinos ir tvarkos. Artimieji formavo mano asmenybę, taip, kad aš nejučia tapau pasipūtusiu egocentriku, kuris norėjo būti dėmesio centre ir užimti lyderio poziciją.
Kol dar lankiau darželį, mano gyvenime atsirado patėvis, mama ištekėjo antrą kartą. Niekada nesigilinau į jos motyvus, man tai nerūpėjo. Priėmiau šį faktą su pasipriešinimu, kadangi mūsų šeimoje atsiradusį naują žmogų turėjau vadinti tėčiu. Nepatiko, bet vadinau, nes taip liepė mama, kurią mylėjau ir žinojau, kad ji man tikrai nelinki blogo. Bet tuo pat metu aš ilgėjausi savo tėvo ir laukiau jo sugrįžtant.
Buvau įsitikinęs, kad grįžęs, jis visada bus šalia ir gins mane nuo pavojų. Tuo laikotarpiu turbūt įvyko mano asmenybės susidvejinimas. Viena mano pusė gyveno namie su mama ir „tėvu“, gerai besimokanti, mandagi ir išauklėta, o kita gyveno pas babūnią – išlepinta, nevaržoma ir svarbiausia laisva, jokių bausmių ir moralų. Aš nuo pat mažens žinojau, kad esu zeko sūnus, zeko, kuris išėjęs vis vien už mane išspardys šiknas“, – apie pasididžiavimą tėvu kaliniu pasakojo Domantas.
Mamai išvykus į užsienį užsidirbti pinigų, Domanto saugus ir jaukus gyvenimas pas babūnią baigėsi, kadangi jo globa nusprendė užsiimti iš Kazachstano sugrįžę seneliai.
„Aš pajaučiau pyktį ir nepasitenkinimą – kaip gali man visiškai nepažįstama močiutė peikti mano mylimiausią babūnią, kokia ji turi teisę mane patalpinti į taisyklių kalėjimą? Deja, suaugę žmonės nusprendė, kas man yra geriau ir aš buvau bejėgis ką nors keisti.
Po kurio laiko sugrįžo mama ir į namus parvedė naują vyrą. Iš pradžių jis buvo gan mielas, rūpinosi manimi, auklėjo, bandė atstoti tėvą, mokino visokių vyriškų dalykų, kurių man niekada neaiškino mama. Aš savo ruožtu atsidėkodamas jam už viską, vadinau tėvu, nors ir žinojau, kad joks jis ne tėvas. Mano dvigubas gyvenimas įgavo pagreitį, nes aš vis vien pastoviai lakstydavau pas babūnią į savo minkštąją tvirtovę, kur buvo mano antra šeima.
Prisimenu, kai mama norėjo išleisti mane į lietuvių mokyklą, bet patėvis nusprendė, kad turiu lankyti rusų, kadangi pats buvo rusas. Nieko neglumino tas faktas, kad aš ką tik atėjau iš lietuvių vaikų darželio ir turėjau staiga persikvalifikuoti. Supratau vieną dalyką, kad namie dabar lemiamas žodis nepriklauso mamai, atsirado vadas kurio aš turėjau klausyti“, – prisiminė Domantas.
„Auklėti“ pradėjo ir patėvis
Su pirmosios klasės baigimu nesibaigė tik babūnės lepinimas. „Kai tik pas ją užsukdavau, ji visuomet duodavo pinigų. Tuomet ko gero nesuvokė, kad elgėsi pakankamai neatsakingai, nes galvojo, jog tiesiog lepina savo mylimą anūką, o iš tiesų formavo manyje iškreiptą suvokimą apie pinigus.
Jeigu mama norėjo įskiepyti man, kad pinigai yra gaunami už kažką, kaip atlygis, tai babūnia duodavo man pinigus vien už tai, kad aš esu. Antras variantas man tiko labiau ir, tik užtaikęs progą, visuomet lėkdavau pas ją, o pinigus vertinau kaip meilės išraišką, kaip savęs įvertinimą. Taupyti manęs niekas nemokė, išleisdavau aš juos taip pat greitai ir lengvai kaip ir gaudavau.
Laikui bėgant, tai tapo įpročiu, man nereikėjo sukti galvos ar kažką daryti norint gauti pinigų. Per tas vasaros atostogas mama pagimdė brolį. Mano gyvenime tai buvo neeilinis įvykis, iš vienos pusės tai buvo gerai, nes man skirdavo mažiau dėmesio ir priežiūros, bet iš kitos pusės blogai, nes atsirado papildomos pareigos.
Dėl man skiriamo mažesnio dėmesio buvau patenkintas, galėdavau sau leisti daugiau nei įprasta ir būtent tada, būdamas antroku, surūkiau pirmąją cigaretę.
Po kiek laiko patėvis pradėjo mane auklėti griežčiau. Be abejo, aš buvau patrakęs, kadangi darydavau visokiausias kvailystes ir neklausiau nei mamos, nei patėvio. Norėdavau viską išbandyti savo kailiu. O kailį turėjau tvirtą.
Kadangi manimi netikėjo netgi tuo atveju, kai aš sakydavau tiesą, tai išvis nebemačiau prasmės, ką nors pasakoti, pasidariau nekalbus ir užsidaręs. Su mama daugiau neatviravau, tiesiog stengiausi kaip įmanoma daugiau nuo jos nuslėpti, kad kuo mažiau žinotų, taip būdavo lengviau meluoti, jei ką nors prisidirbdavau“, – prisiminė uždarumą.
Kartą išgėręs patėvis Domantą televizoriaus laidu sumušė už parodytą prastą pažymį. „Daužė kur papuolė. Verkiau ir norėjau keršto. Tikėjausi, kad kada nors jis už viską atsiims, man tik reikėjo sulaukti tėvo iš kalėjimo.
Tokie išpuoliai kartojosi ne dažnai, bet būdavo. Pradėjau bijoti ir jo nekęsti, bet mamai nieko nepasakojau, bijojau, kad ji gali pritarti jam ir aš tiesiog gausiu dar kartą už tą patį. Taip manyje formavosi nepasitikėjimas mama, kuris tik augo.
Visa tai formavo manyje mažą savivertę, nes buvau vadinamas įžeidžiančiais ir menkinančiais žodžiais, tik už tai, kad kažko nesuprasdavau. Namie nebuvau dominuojantis asmuo, galėjau tik manipuliuoti mamos jausmais ar apsimetinėti geru vaiku, kitaip tariant nešioti kaukę.
Užtat visai kitaip buvo pas babūnią. Neretai pasilikdavau ten nakvoti, nes jaučiausi saugus. Mano dvigubas gyvenimas toliau formavo manyje dvi asmenybes ir blogiausia, kad tuomet nesupratau, kaip tai ateityje pakenks priiminėjant svarbius sprendimus“, – prisiminė santykius.
Panoro, kad jo visi bijotų
Domantui labai parūpo draugų nuomonė, todėl jis siekė pasirodyti blogesniu nei buvo iš tikrųjų. Žiaurus benamių katinų sužalojimas jame pagimdė negailestingumo ir žiaurumo jausmus.
„Būti blogu turėjo savo pliusų, pirmiausiai tavęs tiesiog bijo, o po to, aš jau nebeskiriu, kur mane gerbia, o kur tiesiog bijo, man šie jausmai susitapatino. Nepatirdamas namie tokių jausmų, aš pradėjau jų ieškoti gatvėje sau priimtinais būdais. Kieme tarp savo bendraamžių ir draugelių buvau asmenybė. Mane išklausydavo, su manimi skaitydavosi ir manęs prisibijojo.
Pradėjau užsitarnauti autoritetą savo poelgiais: muštynėmis, rūkymu, alkoholio vartojimu ir blogu elgesiu mokykloje. Man norėjosi laisvės, kurios aš neturėjau namie. Gatvė tapo mano tikruoju mokytoju. Tiesiog mokykloje ar rajone sulupdavau ką nors ir man atrodė, kad padariau kažką prasmingo. Kiekvieną vyriškos lyties atstovą vertinau kaip potencialų priešininką.
Tokiu būdu bandžiau įrodyti, kad nesu silpnas ir bailys, kadangi namie, akistatoje su patėviu, aš būtent toks ir buvau. Turbūt jo žiaurumas mano atžvilgiu pagimdė manyje žiaurumą kitiems. Muštynės tapo mano kasdienybė. Tuomet man atrodė, kad svarbiausias gyvenime dalykas yra fizinis pranašumas. Visa tai tik pradėjo manyje vystytis, kai buvo devynmetis. Tuomet aš jau rūkydavau ir gerdavau alkoholį. Norėjau parodyti, kad esu pakankami „kietas“, – prisiminė. Tuo metu Domantui teko išgyventi pirmąją skaudžią netektį – mylimo senelio mirtį.
„Lengvų pinigų“ kaina
Be jokio darbo pinigus įpratęs gauti Domantas iškart pasijusdavo blogai jiems pasibaigus, todėl pradėjo vagiliauti. „Babūnia pripratino mane prie „lengvų pinigų“ ir be jų jausdavausi nekomfortiškai. Vogdavau saldainius iš parduotuvės, spalvotus pieštukus ar flomasterius iš klasiokų, dviračius iš gretimų kiemų. Praktiškai elgiausi kaip kleptomanas, tik kleptomanai vagia dėl azarto, o aš vogiau tam, kad galėčiau naudotis tais daiktais. Baisiausia buvo tai, kad aš apsivogdavau tuomet kai mama nusivesdavo mane į svečius pas kokius pažįstamus.
Tiesiog norėjau turėti pinigų, leisti juos, vaišinti draugelius, juolab pradėjau rūkyti ir gerti alų, viskam reikėjo grynų. Jaučiausi bosu, galėdamas vaišinti draugelius, nuo manęs priklausė jų gera nuotaika. Tais momentais buvau uždraustų malonumų Viešpats. Man patiko rodomas dėmesys. Egocentrizmas pastoviai gaudavo savo ir nelabai svarbu, kokiais būdais, ar per jėgą, ar per pinigus, ar dar kokiu būdu“, – dėstė Domantas.
Tėvo sugrįžimas prilygo stebuklui
Mama dėl vagysčių kovojo su manim, tik taip nieko ir nepasiekė. Bet pagaliau įvyko stebuklas – grįžo tėvas. Ta diena buvo saulėta vasaros popietė, visi pas babūnią laukė, ruošė stalą, nuotaika buvo šventinė, o aš nekantravau.
Jam sušukus, puoliau į glėbį ir pakibau ant kaklo. Tą dieną prasidėjo pati laimingiausia mano gyvenimo atkarpa, kuri trūko kelerius metus. Patėviui pradėjus labai daug gerti, mama tiesiog išvarė jį iš namų. Ir maždaug praėjus metams, mūsų šeima vėl susijungė.
Mano broliuką tėtis priėmė kaip savo vaiką ir aš pagaliau pasijaučiau laimingas ir saugus savo šeimoje. Nuoskaudas patėviui buvau užmiršęs ir tėvui nieko apie jo smurtavimus nepasakojau, mano akyse jis buvo pažemintas ir išvarytas, matyt, man to užteko. Žinojau, kad tas baisus zekas su geležiniais dantimis visada bus šalia. Sugrįžo ramybės pojūtis ir pasitikėjimas savimi.
Gyvenimas pasikeitė kardinaliai, bet auklėjime atsivėrė spraga, kuri tuo metu man atrodė kaip privalumas. Aišku, kad tėvas neskaitė knygos „Kaip išėjus iš kalėjimo auklėti 10-metį vaiką“.
Čia ir buvo esminė klaida. Kadangi jis buvo manęs pasiilgęs ir nežinojo, kaip su manim elgtis, tiesiog pradėjo viską leisti. Su tėvu aš tapau atviresnis, nes jis niekada manęs nebardavo ir per visą gyvenimą nebuvo pakėlęs prieš mane rankos. Ir vėl mano egocentrizmas ir išskirtinumo jausmai sukilo.
Vietoje to, kad įskiepytų man naudingų dalykų, kurie ateityje man praverstų ir pradėtų formuoti teisingą supratimą apie gyvenimą, jis mokino mane muštis.
Mokykloje tapau pagarsėjęs chuliganas, dariausi nevaldomas. Mama bardavosi, kildavo skandalai, o tėvas viską nuleisdavo juokais. Jam atrodė normalu, kad aš toks patrakęs. Mudu turėjome bendrų paslapčių ir tokie įvykiai toliau formavo manyje supratimą apie tai, kad meluoti mamai yra normalu, juolab, dabar aš dar ir tėvą saugojau nuo skandalo su mama. Tolimesnis tėvo auklėjimas vyko panašia linkme“, – pasakojo vyras.
Lepibnimas dar blogino situaciją
Į pensiją išėjusi Domanto babūnia atidarė „samagono tašką“, kuriame lankėsi ne tik visokio plauko alkoholikai, bet ir jo dėdės, tėvas bei jis pats.
„Aš kaskart užeidamas gaudavau iš babūnės pinigų, reik nereik, tiesiog duodavo, o aš imdavau. Kartais paimdavau ir butelį, buvau per jaunas, kad suvokčiau apie žalą. Laikas mokykloje buvo skiriamas tik ką nors sumušti, atimti pinigus, ar tiesiog pasityčioti. Taip aš kėliau savo savivertę ir kitų akyse užsitarnaudavau autoritetą. Niekas nenorėjo veltis su manim į konfliktą.
Tapau tiek arogantiškas ir pasipūtęs, kad su manim net juokauti tapo pavojinga, kadangi nemokėjau pasijuokti iš savęs ir būti savikritišku. Kai man sukako keturiolika, prasidėjo nusikaltimais pagarsėjęs dešimtmetis ir mes su draugeliais pradėjome banditauti. Darėme visokiausius nusikaltimus, nuo pavienių užpuolimų iki ginkluotų apiplėšimų ir reketo. Noras pasipuikuoti prieš kitus ir lengvų pinigų troškimas vis labiau ir labiau stūmė į beprotybes. Mano blogoji pusė triumfavo, ji gaudavo tai ko nori. Bet užtat geroji mano pusė reikalavo šilumos ir meilės, man reikėjo santykių“, –pasakojo Domantas.
Šiluma virto širdį veriančiais šipuliais
Vienintelė ir tikroji meilė, kaip ją vadino Domantas, buvo 16-metė, tuo metu metais vyresnė už jį mergina, kuriai jis skyrė ypatingą vietą širdyje.
„Įsimylėjau be proto. Ir nors nekaltybę buvau praradęs būdamas 12 metų, bet jos pabučiuoti net nedrįsau. Bijojau būti atstumtas, nes mano egocentrizmas to tiesiog nepakeltų, bijojau būti nesuprastas. Dėl merginų turėjau kompleksų, nemokėjau su jomis nei bendrauti, nei elgtis, nes to manęs niekas nemokino. Žinojau kelias, kur tiesiog nusivedi, šdulkini ir viskas, jokių jausmų ir pokalbių.
O čia buvo kažkas tokio, ko ankščiau nebuvau patyręs, tikroji meilė. Sekso tarp mūsų nebuvo, užtat buvo be galo daug aistringų bučinių ir glamonių, aš norėjau praleisti su ja visą savo laiką. Dar niekada iki šiol nebuvau toks laimingas. Mano pasaka tęsėsi kelis mėnesius, kol vieną vakarą išvydau ją su kažkokiu bachūru. Jie ėjo susikibę. Man vos kojų nepakirto, žmogus, kurį aš mylėjau ir kuris kiek žinau mylėjo mane, laikė kito ranką.
Vienintelis noras buvo pasivyti juos ir išdurti jam akis, kad nebežiūrėtų į ją arba bent sulaužyti ranką, kuria liečia ją. Mano meilė šoko man ant sprando ir pradėjo atsiprašinėti, o gyvulys tuo tarpu tiesiog pasišalino. Buvau išduotas, pažemintas, apgautas, sumenkintas ir apskritai sumaišytas su žemėmis. Tai buvo didžiulis smūgis, mano pirma rimta frustracija. Grįžęs namo vakare nesusivaldžiau ir apsiverkiau iš nevilties. Aš gi jai buvau atvėręs širdį, įsileidęs į savo asmeninį pasaulį. Ji sulaužė manyje pasitikėjimą moterimis ir po kelių bandymų susitaikyti, mes visgi išsiskyrėme, aš taip ir nesugebėjau jai atleisti.
Įskaudintas ir nusivylęs gyvenau bandydamas susitaikyti su tuo, bet sekėsi blogai. Tapau liūdnesnis nei įprasta ir atsirado naujų kompleksų. Nusprendžiau, kad ilgalaikiai santykiai su jausmais man nebereikalingi“, – išdavystę prisiminė Domantas.
Košmaras Smolenske
Baigęs devynias klases, Domantas su draugu nusprendė išvykti į Smolensko srityje buvusią profesinę mokyklą, bet nesitikėjo, kokį ten košmarą reikės patirti.
„Nusprendžiau pabėgti nuo tėvų kontrolės ir ten baigti vidurinę ir gauti „C“ kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Važiavom su šūkiu – „kaimiečiai laikykitės, atvaro šustriakai!“. Rusijos glūdumoje, 100 km nuo Smolensko, stovėjo proftechninė mokykla ir jos trijų aukštų bendrabutis. Ten aš pagalvojau – „Kokio velnio aš čia atsivilkau?“. Su naujos mados džinsais „Piramid“ ir baltais „Adidas“ kedais aš ėjau per purvynus, nes jokių asfaltuotų kelių ten nebuvo, ir keikiausi visas išsipurvinęs, o vietiniai su purvinais botais žiūrėjo į mus ir šaipėsi. Ramino tik tas faktas, kad pagaliau aš pats sau šeimininkas, visa kita susitvarkys. Kaip gi aš klydau...
Pradžia kaip ir visada buvo nebloga, kažkiek mokiausi, gaudavau stipendiją, atsiųsdavo iš namų pinigų, pradėjom išgėrinėti, pažindintis su vietiniais. Mano draugas turėjo panelę ir per išeigines važiuodavo pas ją, o aš tuo tarpu likdavau vienas, neturėjau dar artimų pažįstamų pas kuriuos galėčiau praleisti savaitgalius.
Nemokėjau bendrauti su naujais žmonėmis, buvau pakankamai uždaras ir visuomet laukiau pavojų, buvau nusiteikęs priešiškai. Ilgai laukti neteko, kadangi buvau kitoks jų aplinkoje, geriau apsirengęs, turintis kitokį muzikos skonį, gal per daug mandras, tai jie nusprendė man parodyti, kas čia užsakinėja muziką.
Atėjo vieną vakarą keliese prie bendrabučio išgėrę ir pasikvietė mane į lauką. Kažkuris man uždavė klausimą ir kol aš galvojau, jie tiesiog pradėjo mane daužyti. Pasipriešinti jiems šansų neturėjau, buvau tiesiog spardomas iš visų pusių. Vienas bendrabutyje, negalėjau suprasti, kaip čia jie galėjo mane suspardyti keli kaimiečiai, mane, kuris pats visus spardydavo, kurio bijojo ir kurį gerbė. Aš gi juos po vieną išgaudysiu ir suplėšysiu snukius už tai.
Buvo suduotas smūgis mano egocentrizmui, o kadangi kuo didesnis ego tuo skaudžiau jaučiasi smūgiai, tai čia buvo visiška katastrofa. Aš pirmą kartą gyvenime buvau taip stipriai sumuštas ir dar kelių žmonių. Patyriau vėl frustraciją, nusivylimą savimi, supratau, kad nesu pats kiečiausias, manęs čia niekas nebijo, ir netgi manęs nekenčia. Savo draugui nieko apie tai nesakiau, nenorėjau jo akyse pasirodyti silpnas.
Po poros savaičių jie atėjo vėl, po to vėl ir vėl, ir tai tęsėsi pakankamai ilgai. Jie tiesiog ateidavo girti vakare, tai penkiese, tai septyniese, o vieną kartą atėjo pasismaginti apie penkiolika žmonių ir atsistoję po langais šaukdavo: „išeik lietuvi“. Ir aš eidavau, nes nenorėjau pasirodyti bailys, eidavau ir atlaikydavau. Man kelis kartus buvo sulaužyta nosis, praskelti antakiai ir lūpos. Aš tapau kaip bokso kriaušė ir pajaučiau, kad manyje sulūžo kietas metalinis strypas, kuris iki šiol laikė mano įžūliai ir aukštai iškeltą galvą.
Pasidariau baikštus, nuo staigaus ir didelio garso, pradėjau krūpčioti, nes kai jie ateidavo, garsiai belsdavo į duris ir aš jau žinodavau, kad atėjo manęs. Jie ateidavo ne tik per išeigines, prisigeria ir žino, kur galima be pasekmių pakrauti kam nors malkų.
Jau žinojo visas bendrabutis apie situaciją, bet padėti niekuo negalėjo. Aklavietė. Namo grįžti negalėjau, nepateisinęs lūkesčių, nenorėjau nuvilti mamos ir tėvo. Nors sveikas protas ir sakė, kad turiu dingti iš ten, bet kažkas mano viduje laikė mane, neleido išvažiuoti. Taip mokiausi, gyvenau, kentėjau.
Kartą išėjęs į kiemą pamaniau, kad jeigu pirmas trenksiu, gal kiti išsigąs ir paliks mane ramybėje. Būtent taip ir pasielgiau... Atgavau sąmonę tik tuomet, kai mane atnešė į kambarį ir paguldė į lovą, gerai sulupo, kaip niekad. Supratau, kad tai – ne variantas.
Pirmo kurso pabaigoje susipažinau su vienu vietiniu, jo motina dirbo ūkvede, susidraugavome greitai, gerai sutarėme. Jam irgi nieko nepasakojau apie nesutarimus su vietiniais. Bet kartą vietinis atėjo naktį manęs sumušti už tai, kad aš per daug artimai bendrauju sus vietiniais autoritetais.
Vieną naktį pabudau nuo to, kad mane kažkas daužo, iš miego išnėriau su siaubingais pojūčiais, jau buvo sulaužyta nosis ir pilna lova kraujo, o aš vis negalėjau susigaudyti, ar tai dar sapnas, ar jau realybė. Tiesiog, miegančiam užvilko kaldrą ant galvos ir sumušė.
Aš drebėjau iš siaubo ir bandžiau susivokti, o jie pasakė, kad mažiau trinčiausi su šustriakais. Buvau įsiutęs, norėjau keršto. Tada jau viską papasakojau sėdėjusiam draugeliui ir jis nieko nelaukęs pasiėmė mane, užsukome pas dar vieną jo bendražygį, suradome kaltus.
Susiradome patį pagrindinį ir man pasiūlė išeiti su juo „viens ant vieno“. Tai buvo mano triumfo valanda. Aš kaip išprotėjęs užpuoliau jį. Mane nutempė nuo jo, tuo metu, kai pagautas azarto, traiškiau alkūnėmis jo galvą ir veidą, palikome jį gulėti. Po kelių dienų jį pamačiau ir pažinau tik iš drabužių, bet buvau patenkintas, daugiau jie nebuvo atėję. Po truputį grįžo pasitikėjimas savimi, tačiau nuo staigių garsų aš vis dar krūptelėdavau ir tai tęsėsi ilgai. Žinau tik tiek, kad šita patirtis nuleido mane ant žemės.
Antras kursas praėjo gerai, susiradau merginą, kurios nemylėjau. Didžiąją mokslo laiko dalį mes tiesiog gerdavom samanę, rūkėm žolę ir smagindavomės su savo panom. Kurso pabaigoje mus su draugu uždarė į KPZ, už neva padarytą nusikaltimą, ir kaip tik tuo metu įvyko egzaminai. Po trijų parų, be jokių įrodymų išleido, bet jau buvo sugriuvę visi mano planai – išmetė iš profesinės. Vėl frustracija... Susikroviau daiktus, išsiskyriau su mergina ir grįžau į Lietuvą. Nepateisinti lūkesčiai, kaltės jausmas, apmaudas ir nusivylimas. Vien tik negatyvas ir suvokimas to, kad dvejus metus paleidau vėjais. Namie vėl melas, kad nesmerktų ir bandymai kažką kurti nuo nulio“, – apie išgyvenimus Rusijoje pasakojo Domantas.
Namie laukė draugeliai
Didelio pasirinkimo neturėjau, kadangi už tuometinę algą dirbti visiškai nenorėjau, nusprendžiau pasinerti į nusikaltimus. Draugeliai jau buvo susibūrę į nusikalstamą gaują, pusė jų tuo metu buvo kalėjime, kita pusė bandė išgyventi per tuo metu vykusius Klaipėdos gaujų karus. Ilgai nesvarstęs, nusprendžiau, kad tai yra būtent tai ko man reikia – laisvė, pavojai, savęs realizavimas. O iš tikrųjų, galbūt tiesiog norėjau įrodyti sau, kad esu kietas, toks ,koks buvau prieš Smolenską.
Niekam nepasakojau apie savo buvimo ten niuansų, nenorėjau, kad kažkas žinotų apie mano silpnąją pusę. Apskritai, nei vienas žmogus iki šiol taip ir neišgirdo iš manęs tai, ką man teko išgyventi Rusijoje, tai pirma mano išpažintis.
Visą savo gyvenimą aš nešiojau tai savyje ir man buvo gėda pasakoti. Išgyvenau šią dramą vienas pats, be įsikišimo iš išorės, o savo krūptelėjimus dėl staigių garsų visada nuleisdavau juokais, nors puikiai viską suvokiau.
Gyvenau iš nusikaltimų, susiradau merginą, vėl gi vien tam, kad būtų patogu ir nereikėtų pastoviai ieškoti sekso partnerės. Ir vėl pradėjau gyventi dvigubą gyvenimą, namie – geras sūnus, ieškantis darbo, o gatvėje – nusikaltėlis ir chuliganas, skriaudžiantis žmones. Taip ir nesuvokiau tuo metu, ko manyje daugiau – gėrio ar blogio.
Buvimas blogiuku kompensuodavo mano trūkumus, būdamas agresyvus, aš slėpdavau savo baimes. Maniau, kad sekasi neblogai, nes buvau tarp tų, kurie mane gerbia ir palaiko, tarp savo draugų ir jeigu jiems reikėdavo mano pagalbos, aš visada puldavau padėti su užsidegimu ir azartu. Turbūt, dėl patirtų išgyvenimų, pasirodžiau dar žiauresnis ir piktesnis. Nenoriu vardinti čia visko, ką esu pridaręs, galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai buvau blogas.
Alkoholio vartojimas ir žolės rūkymas nebuvo kasdienybė, tai darydavau tik tariamo poilsio ir atsipalaidavimo metu. Tuomet, tikrai, nemaniau jog esu ar galiu būti priklausomas“, – pasakojo Domantas.
Pirmas kartas kalėjime
Į kalėjimą pirmą kartą Domantas pateko būdamas 18 metų, vos praėjus savaitei po to, kai ten vėl pateko jo tėvas. „Sėdo tėvas, mama pradėjo eiti iš proto, aš pagalvojau, kad gerai būtų pinigų advokatui greitai surinkti, puoliau daryti nusikaltimus. Ir nežinau, ar tai tikrai norėjau padėti tėvui, ar tiesiog radau pateisinamą priežastį nusikalsti, taip sakant oficialiai, kad žinotų mama. Po savaitės atsidūriau vienoje kameroje su tėvo draugeliu, o tėvas buvo šalia, už kelių kamerų. Mama ėjo iš proto dėl dviejų durnių, važinėjo pas mus į kalėjimą ir vežiojo siuntinukus.
Taip ir prasidėjo mano kelionės po kalėjimus. Iš pradžių buvo truputį nejauku, nauji žmonės, visi aplinkui nusikaltėliai, atrodo, turėčiau jaustis kaip namie, tarp savų, bet buvo atvirkščiai, visiškai nenorėjau sėdėti! Tiesiog norėjau, kad visa tai baigtųsi .
Didžiąją bausmės dalį tiesiog pravaikščiojau su kauke, bet pabandęs ten narkotikų pajaučiau, kad man nebereikia kaukių, esu laisvas, drąsus, pasitikintis savimi. Aguonos išlaisvino mane iš tos būsenos, kalėjimo sienos jau neberūpėjo.
Narkotikuose atradau save. Pavartojęs atrodžiau sau beveik tobulas, neskaitant vienos kitos pradurtos venoje skylės. Taip prasidėjo mano vartojimas, liga ūmėjo geometrine progresija. Išėjęs aš puoliau vartoti, ir prasidėjo mano užburtas ratas. Vartodamas pasiekdavau dugną ir atsidurdavau kalėjime, išėjęs vėl pradėdavau vartoti, taip vis kartojosi ir kartojosi.
Per dvidešimt penkerius vartojimo metus, aš šešis kartus atlikau bausmę kalėjime, iš vis – dvidešimt metų. Bet labiausiai mane erzina ne tai, kad aš praleidau daug laiko už grotų, o tai, kad išėjęs nesugebėdavau susilaikyti. Neturėjau jokios informacijos, niekur nesikreipiau išskyrus detoksą ir nežinojau, ką daryti“, – prisiminė jis.
Gyvenimas balansuojant
Per tuos metus įvyko daug vidinių pokyčių. „Nukrito mano savivertė, įsišaknijo neadekvatus kaltės jausmas, jaučiausi skoloj visam pasauliui, aš tik žadėjau ir nieko nedariau. Atsirado savigaila ir atsinaujino baimės. Prie kalėjimo pripratau, bet kaskart ten pakliūdamas patirdavau begalinę frustraciją, nors ir ji laikui bėgant pasidarė ne tokia aštri.
Tiesiog susitaikiau ir žinojau, jeigu vartosiu tai ir sėdėsiu, viskas, jokių iliuzijų. Mano vidinis „aš“ sumažėjo, nes aktyviame vartojime praradau pasitikėjimą, autoritetą ir pagarbą. Jaučiausi silpnas tiek fiziškai, tiek emociškai, netekau savo kieto metalinio strypo, jis surūdijo ir pasidarė per minkštas atlaikyti gyvenimo smūgius. Aš vis labiau nusivildavau savimi, o galiausia tiesiog praradau norą kažką keisti.
Tapau tikrai žiauresnis dėl to, kad teko susidurti su baisiais dalykais ir neteisybe, dalyvauti sprendžiant žmonių likimus ir tarti lemiamą žodį, kuris nusverdavo kažkieno gyvenimo svarstykles į blogąją pusę ir paversdavo jį visišku pragaru. Tuomet didžiavausi savimi, nes darydamas tai ko iš manęs tikėdavosi kiti, gaudavau palaikymą ir įvertinimą.
Nors iš tiesų jausdavausi blogai, žinojau, kad elgiuosi neteisingai, prieštaraudamas savo vidiniams žmogiškiems įsitikinimams. Vis labiau dariausi panašus į gyvulį, kuriam rūpi tik jo paties gerovė, visi kiti žmonės mano gyvenime virto dekoracijomis, arba naudingomis, arba ne. O dar visiškai praradau pasitikėjimą kitais žmonėmis, kalėjimas ne ta vieta, kur klesti pasitikėjimas. Tapau dar labiau uždaras.
Įgijau naujų supratimų – kastos, gaidžiai, ožiai, drambliai ir visas likęs žvėrynas. Nusprendžiau, kad dirbti normalus zekas niekada neis, tik nusikaltimai yra jo duona. Aš gi save laikiau tikru zeku, tai reiškia, kad ir gyventi turėjau atitinkamai. Nedirbau, smerkiau tuos kurie dirba, dariau nusikaltimus ir dar vartojau, tiesiog svajonių vyras, nei pridėti nei atimti. Susiformavo nauja asmenybė – piktas, vartojantis zekas, niekuo nepasitikintis, bandantis kompensuoti savo baimes ir fobijas žiaurumu ir manantis, kad kalėjime praleisti metai tai yra gyvenimo pasiekimai.
Per visą vartojimo ir sėdėjimo periodą į mano juodą ir tamsų pasaulį tik vieną kartą buvo prasiveržęs saulės spindulys. Tai įvyko po mano antros bausmės atlikimo, kai po penkerių metų išėjau į laisvę ir susipažinau su nuostabia mergina. Tuo metu nevartojau narkotikų ir maniau, kad nevartosiu.
Man buvo 26 m. o jai 16 m., ir tai buvo viena iš nuostabiausių vasarų mano gyvenime. Vėl pabudę jausmai, meilė. Buvome įsimylėję vienas kitą, kažkokios ateities vizijos ir planai, atrodė, suradau savo žmogų. Deja, viską vėl sugriovė kaifas! Tiesiog kaip žaibas iš giedro dangaus, subyrėjo viskas, aš vėl pradėjau vartoti. Ir pradėjau ne dėl to, kad kažkas blogo nutiko mano gyvenime, o per atsitiktinumą. Padėjau geriems pažįstamiems ir man kaip atlygį pasiūlė to pačio kaifo. Tiesioginis priėjimas prie narkotikų ir atkrytis. Ir vėl užburtas ratas – melas, išsisukinėjimai ir pažadai.
Ji bandė man padėti, nepaliko ir nenusisuko, grasino, kad paliks, bet vis vien buvo šalia, tikėjo, mylėjo ir laukė. O aš tik žadėjau, bet pažadų nevykdžiau, priklausomybė buvo stipresnė už mane. Trečią kartą sėdęs nuleidau ir aš rankas, ir ji nebelaukė. Maniau, jeigu myli žmogų ir linki jam gero, tai geriau tiesiog jį paleisti. Už mane viską nusprendė priklausomybė, jai nereikalinga konkurentė. Taip per vartojimą praradau mylimą žmogų, jaučiau begalinę frustraciją, apmaudą. Vėl pasidarė tamsu ir niūru. Paradoksas, nors ir suvokiau, kad praradau viską, bet tendencingai bridau gilyn“, – apie praradimą pasakojo Domantas.
Netektys ir šeimoje
Nuo gėrimo mirė vienas iš Domanto tėvo brolių, o babūnia liko gyventi viena, toliau pardavinėjo svaigalus ir išgėrinėdavo.
„Tėvas irgi jau nebegalėjo nei dienos be alkoholio. Mama pykdavo, o jis kaip ir aš tik žadėdavo, bet nieko nedarydavo. Kadangi nei aš nei tėvas neprisipažindavome, kad esame priklausomi, tai buvome solidarūs, aš nepykdavau ant jo, kad geria, o jis kažkiek suprasdavo mane ir kai man būdavo labai sunku, duodavo pinigų.
Netikėtai buvau sutikęs patėvį. Jis irgi buvo narkomanas, kartu pirkome aguonas, po to kartu susileidome ir šnekėjome, koks šūdinas gyvenimas. Neapykanta buvo praėjusi, net buvo jo gaila, jis sirgo tuberkulioze. Praėjus porai metų po mūsų susitikimo, jis mirė.
Kažkokiu laikotarpiu pastebėjome, kad babūnia serga alzhaimerio liga. Bandėme padėti – ligoninės, gydimai, bet buvo jau per vėlu. Matyt, ji senokai sirgo, kadangi gyveno viena, niekas to nepastebėjo. O kasdien vartojamas alkoholis tik dar labiau komplikavo situaciją, liga stipriai progresavo. Galiausiai ja tiesiog reikėjo kasdien prižiūrėti ir rūpintis kaip mažu vaiku. Aš tuo metu kaifavau ir man rūpėjo svarbesni dalykai nei mylimos babūnės priežiūra. Praktiškai visą laiką ja rūpinosi mano mama. Tėvas dirbo ir gėrė, aš kaifavau.
Kuomet sėdėjau ketvirtą karą, man paskambino draugė ir švelniai pranešė, kad mirė mano babūnia. Pasidarė siaubingai liūdna, netekau savo babūnės, nesugebėjau valdyti emocijų. Nuėjau ir pasiėmiau heroino, norėjau kažkaip nusiraminti, vartojau ir liūdėjau. Nekenčiau savęs už tai, kad negalėjau būti šalia, kad per tą patį heroiną nesugebėjau pastebėti akivaizdžių pokyčių ir leidau jos ligai progresuoti iki tol kol ji mirė. Per kalėjimą, aš netgi negalėjau dalyvauti jos laidotuvėse. Netekau man labai svarbaus ir mylimo žmogaus, visiškas bejėgiškumas. Nekenčiau savęs už tokį gyvenimo būdą, bet nieko nekeičiau, tiesiog malšinau visas emocija narkotikais.
Tėvas gėrė nuolat, o man sėdint, mama neapsikentė jo girtuoklysčių ir nupirkusi jam butą, iškeldino. Jis toliau geria praktiškai kasdien, bet nepripažįsta, kad yra alkoholikas.
Tuo tarpu vartojant ir sėdint kalėjime mano asmenybė pasikeitė tiek, kad aš jau visai nebuvau panašus į tą žmogų, kuris kadaise gyveno manyje. Pasidariau liūdnas, piktas, irzlus ir nematantis perspektyvų. Tapau apatiškas, nenorintis ginti savo interesų, man į viską buvo nusispjauti, rūpėjo tik kaifas ir kaip jo gauti. Suvokiau, kad kasdien atsiduriu vis žemiau ir jau beveik susitaikiau su ta mintimi, kad mirsiu nuo jo. Man atrodė, kad per daug giliai manyje įsišaknijo degradavęs narkomanas“, – tamsų etapą prisiminė Domantas.
Viltis yra
Neviltį ir nusivylimą Domantas įveikė, kaip pat sako, su kažkokios jėgos pagalba, privertusia jį atsigulti į detoksą. „Nors ir skeptiškai vertinau tokias įstaigas, bet visgi maža viltis ruseno, nusprendžiau vykti į „Nugalėtojų akademiją“, nes sudomino pavadinimas.
Pabuvęs daugiau nei metus, pamačiau, kokie pokyčiai gali įvykti su žmogumi. Pagaliau suvokiau, kad negaliu vartoti to, kas keičia mano būseną, nes tai galiausiai prives prie to, kas mane žlugdo, prie heroino. Išmokau tvarkytis su bloga būsena be svaigalų, kas ankščiau buvo sudėtinga.
Priėmiau save tokį, koks esu, nežinau ar aš blogesnis ar geresnis už kitus, bet nebesmerkiu ir nesigailiu daugiau savęs. Mano gyvenimas turėjo būti toks, koks jis buvo su visais nuosmukiais ir pakilimais, kad pagaliau atsidurčiau prie išeities taško ir pradėčiau vertinti save kaip asmenybę. Džiugina supratimas, kad padėdamas kitam gali patirti tikrą laimę ir pasitenkinimą, pajusti prasmę ir suvokimą jog esi kažkam reikalingas.
Norėtųsi paminėti dar vieną svarbų aspektą. Būnant čia išsigydžiau hepatitą C, dėl ko ženkliai pagerėjo gyvenimo kokybė, kadangi 18 metų aš nešiojau savyje virusą, tai labai atsiliepė sveikatai ir mano būsenai. Man buvo sudėtinga keltis rytais, praeidavo vos ne pusdienis kol aš išsijudindavau.
Įspūdis toks tarsi manyje yra nusilpusi baterija ir man visada reikalingas stimulas iš išorės. Tai jausdavosi priiminėjant sprendimus, norėdavosi tiesiog vidury pokalbio atsistoti ir nueiti, atsiriboti nuo visko ir pailsėti. Per daug metų paprasčiausiai pripratau prie tokios savo būsenos ir man tai atrodė normalu. Dabar viskas kardinaliai pasikeitė, atsikeliu su noru pragyventi šią dieną aktyviai ir prasmingai ir pastebėjau, kad šiuo metu mane yra sudėtingiau išmušti iš vėžių, turiu žymiai daugiau kantrybės, o nuotaikų svyravimai pasidarė labai reti.
Apskritai, per čia praleistą laiką, pastebėjau daug pokyčių, kurių dėka atsiskleidė mano gerosios savybės. Šiuo metu džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau ištrūkti iš to liūno su kuriuo kadaise jau buvau susitaikęs. Beliko laikytis pasirinkto kurso ir nenukrypti, žinau, kad bus sunkumų, bet aš pasiruošęs ir turiu įrankių“, – tikina Domantas.
Apie projektą
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas kartu su 12 partnerių – psichologinės socialinės reabilitacijos (trumpalaikės socialinės globos) įstaigų nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įgyvendina projektą „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialine integracija. Nr. 08.3.1-ESFA-V-411-01-0001. Šio projekto tikslas – padėti asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, integruotis į darbo rinką, siekiant išvengti jų socialinės atskirties.
Be to šis projektas suteiks galimybę 1940 asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, gauti psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas bei galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę. Numatoma, kad 40 proc. psichologinės bei socialinės reabilitacijos dalyvių, kurie sėkmingai baigs socialinės psichologinės reabilitacijos programą, pradės ieškoti darbo, mokytis arba dirbti, įskaitant savarankišką darbą.
Šie asmenys nepriklausys socialinės atskirties grupei, jie bus naudingi visuomenei, išspręs savo svarbiausias materialines, psichologines ir socialines problemas – nedarbą, finansų nebuvimą, neprisitaikymą prie bendruomenės ir pan. Daugiau informacijos apie projektą rasite: ČIA.
