Raseinių rajone, Viduklėje, gimęs V.Vitkauskas keturis dešimtmečius pragyveno Vilniuje, iš kurio driekėsi visos jo kelionės į aukščiausius pasaulio kalnus. Dabar garsus alpinistas juokavo, kad nereikėtų jo klausti, kodėl anuomet pasirinko aukščiausią planetos viršukalnę Everestą (Džomolungmą), o dabar Anykščius, kuriuose gyvena penkerius metus.
– Dėl ko išvykote iš Vilniaus?
– Išvykau ne iš Vilniaus, o iš didmiesčio. Vilnius man svarbus, čia tebėra daug draugų, artimų dalykų, atgaivos sielai – kultūros, meno. Bet didmiestis turi daug beprasmybės ir trumpina gyvenimą. Kuo mes ten kvėpuojame?
Aišku, per Vilniaus centrą man pakakdavo pavažiuoti dviračiu ar kelią įveikti pėsčiomis.
Labai nesiryždamas dairiausi tikresnio gyvenimo maždaug šimtas kilometrų nuo sostinės. Buvo ir kita kryptis – mano Žemaitijos link.
– Bet įsikūrėte ne gimtinėje, o visai kitame krašte.
– Būčiau išdrįsęs ir su dideliu malonumu apsigyvenęs Viduklėje, jeigu būtų likęs kiemas, kur aš augau. Kai tėvai dėl sveikatos negalėjo vieni ten gyventi, turėjo parduoti namus, atsikraustė pas mane, vėliau pas brolį.
Nors savo lizdo jau nebuvo, dabar negaliu apsieiti ir be Vilniaus, Viduklės, Anykščių.
Kad įsikūriau Anykščiuose, buvo lemta panašiai kaip ir kopti į Everestą. Su Anykščiais ryšių turiu nuo 1998-ųjų. Čia pirmąkart įvyko mano fotografijų albumo ir parodos pristatymas, vėliau – įvairių susitikimų. Dar iš jaunystės Anykščiai man buvo pasakų kraštas – anuomet, ko gero, tik vieną kartą lankytas, kai būdami moksleiviai važiavome per literatūrines vietas.
Dalyvaudamas renginiuose, skaitydamas paskaitas Anykščiuose išsikalbėjau, kad ieškau vietos, kur gyventi, noriu įsigyti nedidelį namelį. O svarbiausia – ieškau nekenksmingos vietos sveikatai ir kad kultūra dvelktų.
Po kiek laiko sulaukiau skambučio: „Jeigu nori, atvažiuok, pažiūrėsi namelį, kuris gal tau tiktų.“
Atvykau, pamačiau ir daugiau negalvojau. Įsikūriau legendinio Anykščių mokytojo šeimos namelyje, jau penkerius metus pragyvenau ir neprisimenu, kada taip žmoniškai jaučiausi kaip dabar čia, Anykščiuose.
Ir diena, ir naktis pailgėjo, ramiau negu kaime. Kairę ranką ištiesus – Šilelis, dešinę – Šventosios upė.
– Kuo užsiimate?
– Veiklos neieškau, jos atsiranda. Rengti sveikatingumo stovyklas, seminarus, kuriuos pradėjau organizuoti dar Vilniuje. Pagrindinė veikla – paskaitos, susitikimai, įvairūs kultūros projektai. O renginiuose dalyvauju ne tik Anykščiuose – esu kviečiamas visoje Lietuvoje, užsienyje.
2013 metais Everesto deimantinio jubiliejaus (praėjus šešiasdešimt metų nuo pirmo žmonių įkopimo) proga Nepalas buvo pakvietęs mane surengti fotografijų parodą buvusiuose valdovų dinastijos rūmuose. Parodą globojo ir iškilmingam jos atidarymui vadovavo Nepalo viceprezidentas Parmananda Jha, dalyvavo reziduojančių šalių ambasadoriai.
– Užsiminėte, kad klausimas apie Anykščių pasirinkimą toks kaip ir apie Everestą. Ruošdamasis į Himalajų viršukalnę ilgai nesvarstėte, kodėl kopiate?
– Labai svarsčiau. Knygą „Everestas – manoji lemtis“ ne be reikalo taip pavadinau.
Tuo laikotarpiu po nepriklausomybės atkūrimo, po ekonominės blokados buvo užtektinai juodos nevilties.
Kopti į Everestą neturėjau realių galimybių, net mano sveikata šlubavo – gerokai prieš tai buvo nustatyta širdies liga, todėl buvau pripažintas taikos metu netinkamu karinei tarnybai.
– Aukščiausia Žemės viršukalnė buvo didelis iššūkis jūsų širdžiai.
– Tai buvo iššūkis viskam, labiausiai – finansams. Lėktuvo bilietas pirktas už dviejų bičiulių skolintus 1200 JAV dolerių, savų turėjau 700 JAV dolerių.
Kad galėčiau patekti prie Everesto ir kopti į jį, tuo metu komercinės ekspedicijos reikalavo 40–42 tūkstančių JAV dolerių. Žinojau aukščiausią įkopimo kainą: per 40 metų iki mano 1993-iųjų pavasario trims pasiekusiems viršūnę tekdavo ketvirtas žuvęs...
Vienas likau kopti į Everestą, nes prieš tai žuvo bendražygis latvis gydytojas Aivaras Bojaras, kuris buvo pasiryžęs vykti kartu. Dviese su juo mėnesį prieš didžiąją kelionę ruošėmės Kaukaze – kopdami į aukščiausią Elbruso kalną (5642 m).
Tai buvo vasario mėnuo, ledynai sukietėję kaip stiklas, šaltis, speigas. Nors tai mums nebuvo kliūtis, netikėtai parkritęs penkių kilometrų aukštyje Aivaras žuvo.
Likau vienas. Tada po devynių parų, kai pavyko pargabenti bičiulio Aivaro kūną ir palaidoti Rygoje, vėl pagalvojau apie Everestą.
Jau buvo likusios trys savaitės iki kelionės. Pamaniau, kad gal svarbu pabandyti įveikti vienam tai, ką rengėmės įveikti dviese. Buvo giliausias tikėjimas.
– Tačiau tas tikėjimas nuvedė į Everestą ir ten iškėlėte nacionalinę šalies vėliavą!
– Negalvojau, kaip mojuosiu vėliava arba kaip stovėsiu viršūnėje, nes buvo tiek daug problemų.
Kiekvieną dieną nežinojau, ar pavyks ką nors padaryti, o vakare svarsčiau, ką reikės daryti rytoj.
O iškelti vėliavą – nereikėjo nė galvoti, tai buvo šventa.
– Vėliau vėliavas iškėlėte aukščiausiose visų žemynų viršukalnėse. Ką šis etapas jums reiškė? Iš tikrųjų Everestas įkvėpė tolesniems žygiams?
– Po Everesto svarsčiau: kas toliau? Supratau, kad tomis sąlygomis, kurios pasėjo žūtis, o aš pasiekiau viršūnę ir nusileidau gyvas, galėčiau į bet kurią viršukalnę įkopti. Bet kas iš to? Nemačiau prasmės, juk koks skirtumas, kiek uolų ar ledo viršūnių pasieksi.
Netikėtai atėjo mintis: jeigu tą vėliavą – pagrindinį mūsų valstybės simbolį, kuris buvo Everesto viršūnėje, užneščiau į aukščiausias visų žemynų viršūnes, tokio simbolio kalnuose neturėtų nė viena pasaulio valstybė. Man atsirado prasmė kopti į tas viršūnes, bet kalnai nebuvo svarbiausia siekiamybė, tikslas buvo vėliava. Tai atrodė nemirtinga idėja.
Kai mano širdis jau buvo Evereste, į kitas viršukalnes kopti tebuvo pastangų ir finansų klausimas.
Jeigu dėl sveikatos ar kitų priežasčių nebūčiau galėjęs pats kopti į likusių žemynų viršukalnes, Evereste jau pabuvusią Lietuvos vėliavą į jas galėjo jau nešti ir kiti.
– Alpinizmo tikslai pasiekti, jau nekopiate į aukščiausius kalnus.
– Dabar aš vaikštau po gražiąsias gyvenimiškas viršūnes: mane džiugina susitikimai, matau juose prasmę, jaučiuosi reikalingas žmonėms. Turiu kuo pasidalyti – pasakojimais ne tik apie kalnus, bet ir apie sveikatą, kalbamės, kas gyvenime svarbiau, kokie mūsų pačių pasirinkimai, kokios žmonijos vertybės.
Anykščiuose džiaugiuosi sutikęs nuostabių žmonių, kultūriniu gyvenimu. Klausydamas gero koncerto jaučiuosi pakylėtas labiau negu aukščiausio kalno viršūnėje.
Nors po to dar buvo aukštų viršūnių, kultūrinė-mokslinė ekspedicija „Ignotui Domeikai – 200“ po Andų kalnynus Čilėje, savo malonumui nuvykstu į Tatrus pasivaikščioti kalnų takais, pasėdėti ant akmens ir pasijuntu laimingas.
– Be kalnų sunku gyventi?
– Aišku, kalnuose jaučiuosi laimingas, bet nebūtina įkopti į viršūnę.
Anykščiuose malonu su geru kaimynu pabendrauti, ne veltui iš mano kiemo varteliai išeina į visas keturias puses, nes aplinkui gyvena draugiški žmonės. Gatvėje ir su nepažįstamu galiu pasisveikinti. Man nesvarbu, pažįsta mane ar ne, stengiuosi neišsišokti, bendrauju ne dėl pasirodymo.
Tiek atgaivos randu Anykščiuose, kuriuose dar ne per daug žmogaus paliesta gamta.
Todėl pasidairyti į Alpes, kuriose matyti stikliniai kempingai ir būriai žmonių, manęs netraukia.
– Vienas gyvenate Anykščiuose?
– Vienas, bet ne vienišas, nors kartais kyla prisiminimai iš sniego urvo.
Prisimenu, kai kopdamas į Chan Tengrį (6995 m), penktą Sovietų Sąjungoje pagal aukštį viršūnę Tian Šanyje, tris paras įstrigau sniego urve šešių kilometrų aukštyje siaučiant pūgai. Bijojau, kad sniego lavina neužvirstų ir neuždusčiau.
Bet mintys buvo namuose – su artimaisiais, draugais. Jaučiau visą pasaulį iki begalybės. Galėjau išgyventi ir begalybę, ir amžinybę. Supratau, kodėl tobulesni Tibeto lamos kalba, kad jiems nereikia kopti į Everestą, nes būdami akmenų celėje jie tai patiria savo jausmais.
Ne vien sniego urve tą būseną patyręs dabar jaučiuosi laimingas Lietuvoje bendraudamas su žmonėmis.
Didžiausia laimė – keturi dukros Dalios vaikai. Juos traukia viskas. Jauniausiam anūkui neseniai suėjo metai ir jis, siūbuodamas, griūdamas, jau kopia į supiltą smėlio kalnelį. (Juokiasi.)
– Jūsų vaikai taip pat pažino kalnus. Tačiau sūnus Vaidotas prieš vienuolika metų žuvo Aukštuosiuose Tatruose.
– Dalia dar studijuodama daug keliavo po Lietuvą, taip pat pažino Tian Šanio, Vakarų Europos, Norvegijos kalnus. Vytautas, dvylikos būdamas, su manimi keliavo Centriniame Kaukaze iki paties aukščiausio – Elbruso, jo ledynais tada kartu pakilome iki puspenkto kilometro ribos.
Vaidotas į kalnus patraukė jau subrendęs, baigęs universitetą.
Kaip ir moksluose ar įvairioje kitoje savo veikloje, sėkmingai pritapo, buvo mėgstamas bendražygių.
Žuvo ne dėl atsitiktinio, bet dėl klaidingo grupės pasirinkimo kopiant tą lemtingą vasario popietę. Nelydi juodas gedulas, liko šviesiausi prisiminimai, kaip ir Jo išėjimas buvo šviesus...
