Profesoriaus R.Kazlausko laidas „Langas į gamtą“ turbūt atsimena dažnas, nors Daktaru Aiskauda, gydžiusiu žmonių atneštus paukščius ir gyvūnus, vadintas gamtininkas prieš šešerius metus baigė savo žemiškąją kelionę.
Net keturis dešimtmečius kurtos mokslininko laidos skiepijo meilę gamtai, skleidė naudingų žinių, todėl suaugusieji ir vaikai būdavo prilipę prie ekranų.
Neretai R.Kazlauskas filmuodavosi savo namuose, kuriuose augo įvairių rūšių augalai, čiulbėjo paukščiai ir ropojo vorai. Žiūrovams susidarydavo įspūdis, kad profesoriaus butas – tarsi džiunglės. Tik jos buvo gyvenamos!
R.Kazlauskas su šeima puikiai jautėsi visada žydinčiuose, kvepiančiuose, skambančiuose namuose. Bet ir rūpesčių nestigo puoselėjant gamtos oazę bute.
„Meilė gamtai buvo skiepijama man nuo mažų dienų, tačiau netapau grynu biologu. Žinojau, kad ateitį greičiausiai siesiu su mokslu, tačiau traukė įvairios sritys“, – pasakojo tėvų namuose viename Vilniaus daugiabučių gyvenantis E.Kazlauskas.
Žymaus gamtininko sūnus tikino, kad polinkį į chemiją greičiausiai nulėmė mokytojai Jonas Lagunavičius ir Vilius Mincevičius, tačiau ateities be ryšio su gamta Egidijus negalėjo įsivaizduoti, tad tėtis jam parekomendavo biochemiją.
Atžala paklausė tėvo. Baigęs Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją Egidijus įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti biochemijos. Prieš kelerius metus E.Kazlauskas apsigynė daktaro laipsnį.
Šiuo metu jis dirba ir atlieka tyrimus Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, Biotechnologijos institute. Tyrimų tematika daugiausia susijusi su vėžinių ligų ir parazitinių pirmuonių sukeliamų ligų molekuliniais mechanizmais.
„Nesu dėstytojas, tačiau kartais tenka papasakoti studentams apie baltymų sąveiką su vaistiniais preparatais, vadovauti studentų baigiamiesiems darbams ar juos recenzuoti“, – pasakojo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedroje studentams nuo 1956 metų dėsčiusio R.Kazlausko sūnus.
Dabar Egidijui tenka bendrauti su kolegomis iš Biomokslų instituto (buvusio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto), ypač su Vilniaus universiteto Zoologijos muziejumi.
Sūnui smagu matyti, kad ne veltui jo tėvas tiek širdies įdėjo į Zoologijos muziejaus kolekcijų plėtimą ir populiarinimą. Dabartiniai muziejaus kuratoriai įdeda nemažai darbo kolekcijoms palaikyti, plėsti ir supažindinti kuo platesnę publiką, ypač vaikus, su gamta.
Tuo sūnus gali pasidžiaugti ir palaikyti ryšius su buvusiais tėvo kolegomis.
„Manau, tėtis yra palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos gamtos mokslų srityje. Kiekvieną kartą mindamas Gyvybės mokslų centro pastato slenkstį matau Zoologijos muziejaus eksponatus, kurie primena profesoriaus Ričardo Kazlausko palikimą“, – pasakojo E.Kazlauskas.
Jo tėvo 90-osioms gimimo metinėms Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro fojė prieš 3 metus buvo surengta jo atminimui skirta paroda. Sūnui tėvą visada primena ne tik universiteto koridoriai, kuriais jis daug metų vaikščiojo, o dabar jais ir pats žingsniuoja.
Atžalai tėvą nuolat mena ir jo kurti namai, į kuriuos po darbų Egidijus sugrįžta ir rūpinasi tuo, kas buvo įskiepyta nuo vaikystės.
„Užaugus tokiuose namuose, kuriuose niekada netrūko priglaustų gyvūnų, būtų labai keista, jei staiga juose nebeliktų gamtos. Juo labiau kad augalai ir gyvūnai buvo mano ir tėčio bendras pomėgis“, – džiaugėsi E.Kazlauskas.
Jie kartu augino orchidėjas, kaktusus ir kitus kambarinius augalus, laikė roplius, vorus. Todėl ir šiuo metu namai primena nedideles džiungles, kur nuolatos žydi įvairios orchidėjos ir kaktusai. Žinoma, šios džiunglės ir jų gyventojai reikalauja nemažai priežiūros.
Tačiau konkretaus priežiūros grafiko Egidijus neturi, nes visada reikia atsižvelgti į metų laiką ir individualaus augalo ar gyvūno poreikius. Kasdien ką nors tenka daryti – palaistyti vieną, papurkšti kitą, pakeisti vandenį trečiam ar maisto pasiūlyti. Kiti šeimos nariai taip pat prie to prisideda. Egidijaus mama Dijana, dailininkė, iliustravusi daugelį profesoriaus knygų, ir toliau nemažai prisideda prie ūkio priežiūros, konsultuoja veterinariniais klausimais.
Egidijaus laimei, žmona Miglė, taip pat biochemikė, irgi turi savo puoselėjamų numylėtinių – daugiausia egzotines varlytes ir miniatiūrines orchidėjas.
Dažnai po šeimininko netekties sumenksta jo prižiūrėta augalija, nusensta ir nugaišta augintiniai. Su kokiais augalais ir gyvūnais Egidijui teko atsisveikinti ir kokie nauji atkeliavo į namus po R.Kazlausko mirties?
Kadangi nieko nėra amžino, šiokia tokia augalų ir gyvūnų kaita visada vyksta. Tačiau E.Kazlauskas nemano, kad pastaraisiais metais namuose būtų labai sumažėję gamtos, nes tai niekada nebuvo vien tėvo pomėgis.
Kai kurie ilgaamžiai ropliai ar papūgos Kazlauskų namuose gyvena jau daugiau nei 20 metų. Kai kurie kiti gyvūnai tiek ilgai neišgyvena.
Po R.Kazlausko mirties sumažėjo tik žmonių, besikreipiančių dėl nelaimės ištiktų paukščių ar gyvūnų. Kadangi gyvūnų priežiūra buvo visos šeimos darbas, žinios niekur nedingo, tad žymaus gamtininko sūnui gaila, kad jos mažai panaudojamos. Egidijus spėjo, kad taip nutiko dėl to, jog žmonės nežino, kad šių namų durys liko atviros.
„Laimė, per pastaruosius porą dešimtmečių informacija tapo lengviau prieinama dėl interneto, tačiau didelė dalis gyvūnų priežiūros žinių yra specifinės ir ne visada lengvai randamos ar apskritai įkeliamos į internetą“, – įsitikino E.Kazlauskas.
Vis dėlto kokias didžiausias gyvenimo pamokas sūnui įskiepijo profesorius? Kokį palikimą jam paliko išeidamas į nebūtį, o gal įpareigojo niekada neapleisti namų, kuriuose augalams ir gyvūnams suteiktos vienodos teisės gyventi kaip žmonėms?
Egidijus pripažino, kad tėtis jį nuolat mokė, todėl negalėtų išskirti ko nors konkretaus.
„Svarbiausia jam buvo, kad užaugčiau geru žmogumi. Tėtis visada tikėjo, kad vaikas, kuris prižiūri augintinį ir jį augindamas išmoksta pasirūpinti gyvūnėliu arba paukščiuku, turi daug daugiau galimybių užaugti geraširdžiu ir rūpestingu žmogumi“, – tokią pamoką tėvų namuose neabejotinai gerai išmoko E.Kazlauskas.
Miegamajame gyveno žalčiai
Daugelį „Lango į gamtą“ siužetų R.Kazlauskas filmavo savo namuose, kuriuose man teko lankytis 1998 metų spalį. Profesoriaus namai tuo metu buvo pilni įvairiausių gyvūnų. „Net nežinau tikslaus jų skaičiaus. Jeigu skaičiuočiau ir svirplius, ir tarakonus, susidarytų gal keli tūkstančiai“, – tuomet susimąstė gamtininkas.
Profesoriaus miegamajame gyveno penki žalčiai, augo lepiausios Pietų Amerikos orchidėjos. Salone – trys didžiuliai akvariumai su jūrų ir gėlųjų vandenų žuvimis. Virtuvėje – paukščiai. Balkone – žiemos sodas.
Daugelis gyvūnų į jo namus patekdavo neplanuotai – rastus sužeistus paukščius ar žvėris žmonės profesoriui atnešdavo tiesiog gydyti. Taip nelaimėlis R.Kazlausko namuose ir būdavo priglaudžiamas, dažnai likdavo gyventi iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Profesoriaus bute buvo įsikūrę ir pelėdžiukų, ir bebras, ir genys.
Prizas – smauglys
1998 metais vienas berniukas iš Ukmergės po laidos „Langas į gamtą“ dovanų gavo smauglį. „Žiūrovų paprašiau aprašyti savo terariumus. Perskaitęs laiškus išrinkau vieno jų autorių, kuris, buvo aišku, tikrai žino, kaip prižiūrėti terariumo gyventojus. Jam ir padovanojau smauglį“, – anuomet pasakojo televizijos laidos kūrėjas R.Kazlauskas.
Tokiu prizu pamalonindamas mažąjį žiūrovą garbusis profesorius nesiekė aukštyn kojom apversti pasaulio ar tapti nepakartojamu laidos vedėju. Atidavęs gamtos mylėtojui smauglį iš savo terariumo R.Kazlauskas sakė visiškai pasitikįs žiūrovu, mat tas berniukas iš Ukmergės buvo ištikimas „Lango į gamtą“ gerbėjas.
