Apie persirgtą ligą dabar Evai primena vaistai, kuriuos vis dar reikia gerti. Primena plaukai, nes niekada nemanė, kad jie bus tokie trumpi. Primena 3 taškai ant kaklo – tose vietose buvo kateteriai, per kuriuos gaudavo cheminius vaistus. Ir dar vienas tamsesnis randelis ant kojos, iš kur buvo paimtas odos gabalėlis, kad ištirtų, ar liga yra paveldima.
– Kaip sužinojote apie ligą, kokius simptomus jautėte? – pirmiausia paklausiau Evos.
– Apie ligą sužinojau, kai praėjusių metų pavasarį atsiguliau į Panevėžio ligoninę dėl pilvo skausmų ir aukštos temperatūros. Po 4 dienų ir atliktų tyrimų man įtarė ūminę leukemiją, todėl liepė važiuoti į Vilnių, Santaros klinikas, išsitirti nuodugniau ir gydytis.
Kai jau gulėjau ligoninėje, bet dar nežinojome, kas man yra, močiutė susapnavo, kad aš ateinu prie jos ir pasakau, jog sergu leukemija. Jos sapnas buvo pranašiškas.
– Kaip reagavote, kai iš medikų išgirdote diagnozę?
– Iš pradžių nesuvokiau, ką man sako, bet kai pakartojo, kad tai kraujo vėžys, nusisukau į langą ir nebeklausiau, ką dar man aiškina. Bet netrukus pagalvojau, kad jeigu jau taip atsitiko, tai eisiu toliau ir gydysiuosi.
Tikrai nežinau, kodėl liga mane užklupo, ir gydytojai taip pat neatsako į šį klausimą. Tik buvo ištirta, kad to nesu paveldėjusi.
– Koks gydymas sekė ir kaip sekėsi jį ištverti?
Kai jau nustatė ligos formą – ūminė mieloblastinė leukemija – į kaklą įstatė kateterį, per kurį lašino visus vaistus. Skyrė pirmąją chemoterapiją, kuri truko 1 savaitę. Gal jau trečią dieną mane pradėjo pykinti, daug vėmiau, valgyti nenorėjau.
Gyvenau vandeniu, vaistais ir sriubos skysčiu. Buvo taip bloga, kad norėjau tik miegoti.
Po kokių dviejų savaičių chemija suveikė ir prasidėjo visas „smagumas“. Pradėjo slinkti plaukai, išbėrė visą kūną, visur labai niežėjo. Prasidėjo įvairios infekcijos, pvz., tarsi sepsis, kurio metu reikėjo perstatyti kateterį į kitą kaklo vietą.
Po kokių 3 savaičių nuo chemoterapijos pradžios pradėjau atsigauti ir jaustis geriau. Tada dar po savaitės mane paleido namo ir pagaliau galėjau visus pamatyti ne tik per vaizdo skambučius ar pro langą.
Tačiau tuo galėjau pasidžiaugti tik savaitę. Po jos vėl grįžau į ligoninę, kur laukė antras chemijos kursas. Buvo lengviau, nes žinojau, kas toliau manęs laukia ir kokie vaistai man tinka.
Po dviejų savaičių kuriam laikui grįžau namo. Tai buvo mini atostogos prieš patį svarbiausią gydymo procesą – kaulų čiulpų transplantaciją.
– Ir kaip vyko ta transplantacija?
– Reikėjo donoro, pirmiausia buvo patikrintas mano brolis. Visi tikėjome, kad jis tikrai tiks, taip ir nutiko – gerai, kad neteko ilgai ieškoti tinkamo donoro.
Taip prasidėjo trečiasis etapas, ir man vėl 6 dienas man lašino chemiją. Pirmas 3 dienas beveik visą laiką miegojau, o paskui vėl prasidėjo vėl pykinimai.
Kai suleido brolio ląsteles, reikėjo laiko, kad jos prigytų. Jos pradėjo tą daryti anksčiau, nei buvo numatyta, ir tai buvo labai geros naujienos, nes reiškė, kad galėsiu greičiau grįžti namo.
Kai brolio ląstelės pradėjo prigyti, prasidėjo ir organizmo kovojimas. Visa gerklė išopėjo žaizdomis, negalėjau nuryti maisto. Bet aš kentėjau ir vis tiek valgiau, kad tik nereikėtų per kateterį lašinti maistinių medžiagų. Kai pradėjo gyti žaizdelės, naktimis negalėjau normaliai miegoti, nes kaupdavosi seilės ir buvo sunku jas nuryti.
– Ar sunku buvo susitaikyti su tuo, kad netekote plaukų?
Man tikrai nebuvo sunku su jais atsisveikinti. Sunkiau buvo mano šeimai, jie net tikėjosi, kad man visi plaukai nenuslinks, bandė atkalbinėti nuo skutimoi, bet kai pajaučiau, kad man nepatogu su slenkančiais plaukais, paprašiau sesučių juos nukirpti. Kitą dieną mane galėjo aplankyti mama, tad atsivežė skutimosi mašinėlę ir mane nuskuto. Tada džiaugiausi savo nauja šukuosena, nes tikrai buvo mažiau rūpesčių. O ir sulaukiau daug komplimentų, kad man labai tinka (šypsosi).
– Kada apskritai buvo sunkiausia fiziškai ir kada – psichologiškai?
Fiziškai buvo sunkiausia, kai pykino, buvo silpna chemijos metu. Ir kai po mėnesio laiko paleido iš ligoninės paskutinį kartą, buvo sunku vaikščioti, nes ten tik gulėdavau lovoje ir negalėdavau išeiti net iš palatos, kad nepasigaučiau infekcijos.
Psichologiškai buvo sunkiausia, nes negalėjau iš arti matyti šeimos, draugų, tik nuotraukose mačiau, kaip jie tuo metu džiaugėsi vasara.
– Kaip save raminote, kai buvo sunku, ir iš kur sėmėtės stiprybės?
– Susigalvodavau veiklos. Taip, galima jos susigalvoti net ir gulint ligoninėje – skaičiau knygas, spalvinau knygutes, sprendžiau kryžiažodžius, žiūrėjau filmus ir serialus, vaizdo skambučiais bendravau su šeima ir draugais.
– Visa tai vyko pernai per pandemiją. Gal artimieji net negalėjo jūsų aplankyti ligoninėje ir tai labai liūdino?
– Taip, pirmas 3 savaites niekas negalėjo manęs aplankyti. Vėliau sužinojau, kad gali ateiti artimas šeimos narys, todėl mama gavo leidimą ir lankydavo mane kiekvieną dieną. Aišku, norėjau matyti daugiau artimųjų ar draugų, bet įleisdavo tik vieną lankytoją.
Didžiausias ačiū mano šeimai, kuri visada buvo šalia, kad ir netiesiogiai. Ačiū broliui, kuris nepabijojo adatų ir tapo mano donoru. Draugams, kurie palaikė ir pralinksmindavo. Ir, žinoma, visam VUL Santaros klinikų Bendrosios hematologijos ir kaulų čiulpų transplantacijos skyriaus gydytojams ir kitiems darbuotojams.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie neseniai išgirdo panašią diagnozę ir jiems labai baisu? Ir ką – jų artimiesiems?
– Patarčiau pasitikėti gydytojais ir klausyti, ką jie sako, nes jie geriausiai žino, ką daryti susidūrus tokiu atveju. Ir, žinoma, išlikti pozityviems bei nusiteikti, kad viskas bus gerai.
Kaip su ligoniais bendrauti artimiesiems, atsakytų kiekvienas pacientas individualiai. Man nebuvo nejauku kalbėtis ligos tema, visi galėjo klausti, kas ko norėjo. Aš kaip tik džiaugiausi, kad manęs nebijo ir klausia, kaip man sekėsi, kaip jaučiuosi ir panašiai.
– Kaip liga pakeitė jus ir jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Gyvenu taip, kaip gyvenau anksčiau. Tik pastebėjau, kad labiau pradėjau rūpintis savimi, o tik po to kitais. Seniau labiau skirdavau save kitiems. Dabar nusiteikiau, kad reikia pirmiausia pasirūpinti savimi ir daryti tai, ko aš noriu ir ką galiu.
