Taškas. Šis žodis filosofine prasme yra daugiabriaunis. Jis dedamas tada, kai kažkas baigiasi, žinant, jog praeitis nebegrįš, kai tam tikri įvykiai nepasikartos, kai ta tema daugiau nėra ką pasakyti. Bet kai kada taškas yra nauja pradžia. Pavyzdžiui, kai amžinas praradimas suteikia kūrybinių galių.
Prieš šešerius metus po sunkios onkologinės ligos anapilin išėjo kaunietės J.Beniuškevičienės mylimas vyras Vidmantas, su kuriuo moteris išgyveno 23 metus.
„Buvo labai sunku ir skaudu. Sakoma, kad meilės po 23 metų santuokos nebūna, kad tai labiau prisirišimas. Taip, sutinku, bet mums nutiko kur kas daugiau – mudu su vyru buvome tapę vienas kito gyvenimu. Kai jo netekau, netekau dalies savęs.
Aš sau pavydžiu savo praeities. Dukrai Vainetai (26 m.) ir sūnui Merkeliui (19 m.) linkėčiau tokios santuokos. Neišgyvenome jokių krizių, neištikimybių. Mes vienas kitam neretai pasakydavome: „Aš tave myliu.“ Manau, kad širdyje mylėti žmogų neužtenka, reikia kartais jam apie tai priminti. Širdis nori girdėti meilę“, – kalbėjo Jūratė.
Po sutuoktinio netekties atsitiktinai internete ji atrado Australijos aborigenų meną. Įvairiose žemyno vietovėse aborigenų menas labai skirtingas, tačiau pagrindinės detalės išlieka – tai brūkšneliai ir taškeliai.
Jūratę tai sudomino, ji nutarė pati pabandyti, bet neturėjo nei žinių, nei įgūdžių. O Lietuvoje taškavimo mokytojų nebuvo. Tuomet pagal internete rastas rekomendacijas po truputį mokėsi taškuoti.
„Prieš 6 metus padėjau pirmą tašką ir dabar negaliu sustoti. Taškavimas mane užvaldė. Sakoma, jog menas yra laisvė, tačiau su kiekvienu piešiniu suprantu, kad esu šios laisvės belaisvė“, – prisipažino moteris.
Per šešerius metus Jūratė įspaudė milijonus taškelių, iš kurių kiekvienas palengva gydė jos sužeistą širdį ir mokė vėl šypsotis gyvenimui.
Iš pradžių ji taškavo tiesiomis linijomis arba ratu, be jokių ornamentų. Mokėsi išgauti iškilius taškelius glotniu paviršiumi. Laikui bėgant Jūratei pradėjo patikti ne tik taškavimo procesas, bet ir rezultatas. Tada moteris ėmė domėtis ispanų, portugalų, turkų, rusų taškavimo technika. Ten jau atsiranda ornamentai, harmonija.
J.Beniuškevičienės kūriniai aplinkinius žavi ne tik išoriniu grožiu, meistriškai perteikta spalvine gama, bet ir kaip turintys stiprų energinį užtaisą.
Paveikslai primena raminančias, lyg iš karoliukų išdėliotas mandalas.
„Tikriausiai tokia kruopšti, iš smulkių detalių susidedanti kūryba man neatsitiktinai artima. Visi sako, kad smulki mano rašysena yra graži, labai tankiai mezgu, man patinka smulkios detalės, bylose tvarkingai sudėlioti dokumentai – patinka tvarka mintyse, jausmuose. Toks jausmas, kad taškavimas – mano charakterio atspindys“, – kalbėjo Jūratė.
Ji turi nemažai savo meno gerbėjų, kuriuos mielai moko taškavimo subtilybių: „Be galo smagu, kad daugeliui patinka mano kūriniai, tačiau dar labiau džiaugsmas širdį užlieja, kai žmonės patys nori išbandyti šią techniką.“
Prieš dvejus metus Jūratė įkūrė studiją „Dedu tašką“.
Pradžioje visi norintys mokytis netilpdavo, todėl tekdavo dirbti kiekvieną savaitgalį, darbų grafikas buvo suplanuotas kelis mėnesius į priekį.
Į Kaune vykstančius mokymus pradėjo važiuoti žmonės iš Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Jonavos ir kitų vietovių, todėl ji nusprendė pati organizuoti išvažiuojamuosius mokymus. Dabar yra apie tūkstantį mokinių.
„Per gedulo metus buvau sukaupusi tiek daug šilumos ir meilės, kad privalėjau po truputį tai ištransliuoti arba neišvengiamai sprogti viduje. Aš nemėgstu vienatvės. Po mokymų sulaukiu laiškų. Ne vienas atviras pokalbis ar susirašinėjimas virto draugyste.
Viskas paprasta – žmogus ieško žmogaus, širdis ieško širdies.
Juk nereikia būti menininku, kad pradėtum piešti, ir nereikia būti psichologu, kad galėtum išklausyti“, – kalbėjo J.Beniuškevičienė.
Anksčiau ji nebūtų galėjusi įsivaizduoti, kad užsiims tapyba.
„Mokykloje nemėgau dailės pamokų, dabar to mokau kitus. Man nepatiko vaikščioti į parodas, o dabar pati jas rengiu, anksčiau neskaitydavau straipsnių apie menininkus, o dabar pati atsakinėju į žurnalistų klausimus.
Manyje įvyko lūžis. Filosofas Friedrichas Nietzsche buvo teisus sakydamas, jog menas duotas tam, kad neišprotėtume nuo tiesos“, – kalbėjo kūrėja, kurios tiesioginis darbas – mokesčių administravimas valstybinėje įstaigoje.
Kitas didelis netikėtumas Jūratės gyvenime – vairavimas. Vairuotojo pažymėjimą ji įgijo tik prieš 4 metus. Sakė, kad niekada nevairuos, kad jai tai misija neįmanoma: „Tačiau brolis išrinko ir nupirko automobilį, kai dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Aš vis nerimavau, ką darysiu, jeigu padangą nuleis. Brolis mane padrąsino: „Svarbiausia, kad telefonas būtų įkrautas.“
– Kai viskas gerai, manome, kad esame nemirtingi. Kaip reagavote sužinojusi, kad vyras rimtai serga?
– Buvome suplanavę važiuoti į Karklę atostogauti. Bet prieš tai nuėjome į polikliniką pasižiūrėti vyro tyrimų. Mums iškart pasakė, kad ketvirta stadija.
Sakoma, yra dideli ir maži karai: dideli keičia pasaulį, o maži – žmogų. Tas mažasis karas nuo tada manyje ir prasidėjo. Skaudžių emocijų, vidinių nuosmukių, nerimo, nevilties, baimės buvo daug.
Bet aš visokiais stebuklais tikėjau. Negali sėdėti ir kažko laukti. Mes ėjome ir gydėmės. Perskaičiau daugybę medicininių straipsnių. Anksčiau negalėdavau suleisti vaistų. Kai vyras gulėjo ligoninėje, slaugytojos paprašiau, kad mane pamokytų leisti vaistus, – pati norėjau tai daryti.
Vidmantas buvo nuostabus vyras, tėvas. Jis ir sirgdamas dirbo. Komandiruotes derino su chemoterapija. Po operacijos įvyko sepsinis šokas, ir vyras paniro į komą.
Pasiėmiau iš ligoninės, nes gydytojai sakė, kad nieko daugiau negalima padaryti. Ir tada aš jiems išrėžiau: „Gal jūsų ligų istorijose to nebuvo, bet mano vyras dar pakils!“
Ir pakilo. Išėjo į darbą. Dar spėjo nupirkti mūsų svajonių sodą – tokį nediduką prie Kauno marių. Vis prašydavau jo ten dirbti palengva, o jis man atšaudavo, kad nebėra laiko, gali nebesuspėti. Daug ko mudu nespėjome.
– Kas jus dvasiškai palaikė?
– Palaikėme vienas kitą. Jis niekada neturėjo geriausio draugo, aš – geriausios draugės. Mes buvome geriausi draugai. Maždaug pusmetį apie ligą žinojo tik patys artimiausi šeimos nariai – jo mama, sesuo ir mano tėtis, brolis. Toks buvo Vidmanto pageidavimas.
Kai netekau vyro, įsikibau į tėtį. Jis buvo mano klausytojas, guodėjas, laikinai apsigyveno pas mane. Iš ryto girdėdavau, kaip virtuvėje ūžia arbatinukas, ir man būdavo lengviau. Labai nemėgstu vienatvės. Man tai pražūtis. Bet netrukus ir tėčiui buvo diagnozuota onkologinė liga. Po vyro netekties buvo praėję pusantrų metų, kai anapilin iškeliavo tėtis.
Buvau nuėjusi pas psichologą, mes pabendravome. Suvokiau, kad turiu sau padėti, ir teoriškai žinojau, ką turėčiau daryti. Tačiau realiai niekaip negalėjau suteikti sau pagalbos, atrodė, kad tai neįmanoma.
Laikas mane ne gydė, o žlugdė. Likti dviese su laiku man reiškė žiūrėjimą į bedugnę. Bet kai ilgai žiūri į bedugnę, ji pradeda žiūrėti į tave. Netekties skausmas greitai nepraeina. Reikia išbūti, tiesiog išverkti, bet svarbiausia skausme neužsibūti.
– Ar į taškavimą stipriai pasinerdavote?
– Jau švisdavo ar dar būdavo gūdi naktis, kai vaikai, matydami šviesą mano kambaryje, ragindavo eiti miegoti. Taškuodama prarasdavau laiko nuovoką. Kūrybinis procesas vienu prisėdimu galėdavo trukti ir penkias, ir septynias valandas.
Ne iš karto man pavyko išgauti norimą rezultatą. Buvau prisipirkusi pigiausių dažų ir įsivaizdavau, kad man nesiseka, nes neturiu gerų įrankių.
Ne kartą taškavimą mečiau ir vėl grįždavau. Po kiek laiko įsitikinau, kad svarbiausia yra dažų kokybė.
Kai pradėjo sektis, taškelių pasaulis visiškai mane užvaldė.
Ėmiau matyti ne tik besiskleidžiantį grožį kūriniuose, bet ir jutau, kaip gyju. Po vyro netekties iš ryto visada būdavo sunkiausia pramerkti akis ir suvokti realybę. Bet kai įgudau taškuoti, pagavau save, kad iš ryto šoku iš lovos ir pirmiausia lekiu žiūrėti, kokia spalva anądien baigiau kūrybinį procesą. Tada supratau, kad kūryba mane gydo.
Sūnus man sakydavo: „Man taip ramu, kai tu eini taškuoti, tada žinau, kad tau gera.“
Iš pradžių savo darbais nedrįsau puikuotis, neturėjau vidinio pasitikėjimo. Galvodavau, kad kai giria savi, tai normalu, jie nori palaikyti. Bet dukra mane pastūmėjo sukurti socialinėje erdvėje puslapį „Dedu tašką“. Sekėjų gretos pradėjo augti tūkstančiais, žmonės ėmė rašyti laiškus, klausė, kaip pradėti taškuoti, prašė, kad juos pamokyčiau.
Vis nedrįsau organizuoti mokymų, nes nežinojau, kaip perteikti savo patirtį. Tada susidėliojau metodinę medžiagą, supirkau įrankius, išsinuomojau studiją Kauno centre. Po truputį įsibėgėjome. Žmonės ateina ir išeina su šypsena. O didžiausias apdovanojimas, kai man pasako: „Iki kito karto.“
– Kokie žmonės ateina taškuoti?
– Kūrybai nesvarbus nei amžius, nei išsilavinimas. Su šypsena prisimenu nutikimą, kai senjorė, kuri atėjo pasiramsčiuodama lazdele, po keturių valandų mokymosi pamiršo ją pasiimti.
Esu vedusi mokymus mokyklose. Pamenu, kartą klasėje buvo vienas labai judrus, padykęs vaikas, sėdėjo vienas paskutiniame suole. Maniau, kad nepavyks jo sudominti. Bet kai pradėjo taškuoti, niekaip negalėjo atsitraukti, paskutinis išėjo iš klasės.
Daugiausia pas mane ateina moterys, buvo gal du vyrai.
Pastebėjau, kad didžioji dalis moterų yra nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties metų. Gal tokio amžiaus moterys turi daugiau laisvo laiko.
Taškavimo technika labai tinka tiems žmonėms, kurie norėtų pabandyti kurti, tačiau laikosi nuostatos „aš nemoku piešti“. Su taškavimu viskas paprasta – svarbiausia padėti pirmą tašką ir atsiduoti nuojautai.
– Kokių priemonių jums reikia taškavimui?
– Ši technika žavi paprastomis priemonėmis ir stebina puikiu rezultatu. Kad nutaškuotum paveikslą, reikia įvairaus dydžio pagaliukų, akrilinių dažų ir pagrindo.
Per mokymus turiu visus įrankius – tiek profesionalius, tiek savadarbius – iš statybinių vinių. Aš iki šiol taškuoju vinimis. Per mokymus mes visi dirbame su tomis pačiomis priemonėmis, su kuriomis dirbu aš.
– Kaip atsiranda raštai jūsų paveiksluose?
– Pradėdama paveikslą niekada neturiu išankstinio įsivaizdavimo. Pasikliauju nuojauta.
Tai įdomiausia, nes kiekvienas iš anksto neapgalvotas sprendimas nustebina nenuspėjamu rezultatu. Net kai vedu mokymus, sakau, kad reikia kurti klausantis nuojautos. Niekada nežinau, kuo baigsiu, tik žinau, kuo pradėsiu, – pirmu tašku lapo ar kartono centre. Labiausiai mane traukia aukso spalva. Į kiekvieną kūrinį jos įlieju. Gal dabar gyvenu savo aukso amžių?
Bet kai mane vadina menininke, nedrąsiai jaučiuosi. Neturiu jokio meninio išsilavinimo. Esu laisva kūrėja. Jau 29 metus kasdienis mano darbas susijęs su skaičiais, ataskaitomis, teisės aktais, kur, kaip ir mano paveiksluose, reikia tikslumo. Pajuokauju: ryte – skaičiukai, vakare – taškiukai.
Džiugu, kad mano veikla įtraukė ir vaikus. Dukra mano kūrinius fotografuoja ir administruoja feisbuko paskyrą „Dedu tašką“. Jai visada pavyksta fotoaparatu prakalbinti mano paveikslus. O sūnus labiau palaiko morališkai, padeda techniškai.
– Gal yra norinčiųjų įsigyti jūsų paveikslus? Rengiate parodas?
– Yra norinčių jų įsigyti, bet aš nepardavinėju. Esu kelis pardavusi pažįstamiems, bendradarbiams, tačiau užsakymų nepriimu. Tai mane labai įpareigotų ir ribotų.
Neseniai parsivežiau parodą iš Birštono. Kita paroda bus Kauno „Akropolyje“. Tikrai daug žmonių ją pamatys.
– Kiek dabar turite paveikslų? Kur juos laikote?
– Didžiausia mano problema – patalpos. Gyvenu daugiabutyje, todėl kūrybinei veiklai vietos labai mažai. Paveikslai tvarkingai surikiuoti stovi kambario kampe. Jų yra apie dvidešimt. Turiu didelę svajonę – renovuoti namą sode ir jame įkurti kūrybinę erdvę.
– Taškus gyvenime dažniausiai dedame po skausmingų įvykių. Ar labai sunkiai juos dedate?
– Iš tikrųjų gyvenime viskas keičiasi: mintys, žmonės, svajonės. Nesikeičia tik troškimas būti laimingam. O siekdamas būti laimingas turi padėti tašką ten, kur buvai nelaimingas. Kaip? Neturiu atsakymo. Kiekvienas vis kitaip dedame tašką. Vieni nedrąsiai, kiti kaip kirviu nukerta. Savo piešiniuose aš taškus dedu vis drąsiau.
