Taškas. Šis žodis filosofine prasme yra daugiabriaunis. Jis dedamas tada, kai kažkas baigiasi, žinant, jog praeitis nebegrįš, kai tam tikri įvykiai nepasikartos, kai ta tema daugiau nėra ką pasakyti. Bet kai kada taškas yra nauja pradžia. Pavyzdžiui, kai amžinas praradimas suteikia kūrybinių galių.
Prieš šešerius metus po sunkios onkologinės ligos anapilin išėjo kaunietės J.Beniuškevičienės mylimas vyras Vidmantas, su kuriuo moteris išgyveno 23 metus.
„Buvo labai sunku ir skaudu. Sakoma, kad meilės po 23 metų santuokos nebūna, kad tai labiau prisirišimas. Taip, sutinku, bet mums nutiko kur kas daugiau – mudu su vyru buvome tapę vienas kito gyvenimu. Kai jo netekau, netekau dalies savęs.
Aš sau pavydžiu savo praeities. Dukrai Vainetai (26 m.) ir sūnui Merkeliui (19 m.) linkėčiau tokios santuokos. Neišgyvenome jokių krizių, neištikimybių. Mes vienas kitam neretai pasakydavome: „Aš tave myliu.“ Manau, kad širdyje mylėti žmogų neužtenka, reikia kartais jam apie tai priminti. Širdis nori girdėti meilę“, – kalbėjo Jūratė.
Po sutuoktinio netekties atsitiktinai internete ji atrado Australijos aborigenų meną. Įvairiose žemyno vietovėse aborigenų menas labai skirtingas, tačiau pagrindinės detalės išlieka – tai brūkšneliai ir taškeliai.
Jūratę tai sudomino, ji nutarė pati pabandyti, bet neturėjo nei žinių, nei įgūdžių. O Lietuvoje taškavimo mokytojų nebuvo. Tuomet pagal internete rastas rekomendacijas po truputį mokėsi taškuoti.
„Prieš 6 metus padėjau pirmą tašką ir dabar negaliu sustoti. Taškavimas mane užvaldė. Sakoma, jog menas yra laisvė, tačiau su kiekvienu piešiniu suprantu, kad esu šios laisvės belaisvė“, – prisipažino moteris.
Per šešerius metus Jūratė įspaudė milijonus taškelių, iš kurių kiekvienas palengva gydė jos sužeistą širdį ir mokė vėl šypsotis gyvenimui.
Iš pradžių ji taškavo tiesiomis linijomis arba ratu, be jokių ornamentų. Mokėsi išgauti iškilius taškelius glotniu paviršiumi. Laikui bėgant Jūratei pradėjo patikti ne tik taškavimo procesas, bet ir rezultatas. Tada moteris ėmė domėtis ispanų, portugalų, turkų, rusų taškavimo technika. Ten jau atsiranda ornamentai, harmonija.
J.Beniuškevičienės kūriniai aplinkinius žavi ne tik išoriniu grožiu, meistriškai perteikta spalvine gama, bet ir kaip turintys stiprų energinį užtaisą.
Paveikslai primena raminančias, lyg iš karoliukų išdėliotas mandalas.
„Tikriausiai tokia kruopšti, iš smulkių detalių susidedanti kūryba man neatsitiktinai artima. Visi sako, kad smulki mano rašysena yra graži, labai tankiai mezgu, man patinka smulkios detalės, bylose tvarkingai sudėlioti dokumentai – patinka tvarka mintyse, jausmuose. Toks jausmas, kad taškavimas – mano charakterio atspindys“, – kalbėjo Jūratė.
Ji turi nemažai savo meno gerbėjų, kuriuos mielai moko taškavimo subtilybių: „Be galo smagu, kad daugeliui patinka mano kūriniai, tačiau dar labiau džiaugsmas širdį užlieja, kai žmonės patys nori išbandyti šią techniką.“
Prieš dvejus metus Jūratė įkūrė studiją „Dedu tašką“.
Pradžioje visi norintys mokytis netilpdavo, todėl tekdavo dirbti kiekvieną savaitgalį, darbų grafikas buvo suplanuotas kelis mėnesius į priekį.
Į Kaune vykstančius mokymus pradėjo važiuoti žmonės iš Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Jonavos ir kitų vietovių, todėl ji nusprendė pati organizuoti išvažiuojamuosius mokymus. Dabar yra apie tūkstantį mokinių.
„Per gedulo metus buvau sukaupusi tiek daug šilumos ir meilės, kad privalėjau po truputį tai ištransliuoti arba neišvengiamai sprogti viduje. Aš nemėgstu vienatvės. Po mokymų sulaukiu laiškų. Ne vienas atviras pokalbis ar susirašinėjimas virto draugyste.
Viskas paprasta – žmogus ieško žmogaus, širdis ieško širdies.
Juk nereikia būti menininku, kad pradėtum piešti, ir nereikia būti psichologu, kad galėtum išklausyti“, – kalbėjo J.Beniuškevičienė.
Anksčiau ji nebūtų galėjusi įsivaizduoti, kad užsiims tapyba.
„Mokykloje nemėgau dailės pamokų, dabar to mokau kitus. Man nepatiko vaikščioti į parodas, o dabar pati jas rengiu, anksčiau neskaitydavau straipsnių apie menininkus, o dabar pati atsakinėju į žurnalistų klausimus.
Manyje įvyko lūžis. Filosofas Friedrichas Nietzsche buvo teisus sakydamas, jog menas duotas tam, kad neišprotėtume nuo tiesos“, – kalbėjo kūrėja, kurios tiesioginis darbas – mokesčių administravimas valstybinėje įstaigoje.
Kitas didelis netikėtumas Jūratės gyvenime – vairavimas. Vairuotojo pažymėjimą ji įgijo tik prieš 4 metus. Sakė, kad niekada nevairuos, kad jai tai misija neįmanoma: „Tačiau brolis išrinko ir nupirko automobilį, kai dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Aš vis nerimavau, ką darysiu, jeigu padangą nuleis. Brolis mane padrąsino: „Svarbiausia, kad telefonas būtų įkrautas.“
– Kai viskas gerai, manome, kad esame nemirtingi. Kaip reagavote sužinojusi, kad vyras rimtai serga?
– Buvome suplanavę važiuoti į Karklę atostogauti. Bet prieš tai nuėjome į polikliniką pasižiūrėti vyro tyrimų. Mums iškart pasakė, kad ketvirta stadija.
Sakoma, yra dideli ir maži karai: dideli keičia pasaulį, o maži – žmogų. Tas mažasis karas nuo tada manyje ir prasidėjo. Skaudžių emocijų, vidinių nuosmukių, nerimo, nevilties, baimės buvo daug.
Bet aš visokiais stebuklais tikėjau. Negali sėdėti ir kažko laukti. Mes ėjome ir gydėmės. Perskaičiau daugybę medicininių straipsnių. Anksčiau negalėdavau suleisti vaistų. Kai vyras gulėjo ligoninėje, slaugytojos paprašiau, kad mane pamokytų leisti vaistus, – pati norėjau tai daryti.
Vidmantas buvo nuostabus vyras, tėvas. Jis ir sirgdamas dirbo. Komandiruotes derino su chemoterapija. Po operacijos įvyko sepsinis šokas, ir vyras paniro į komą.
Pasiėmiau iš ligoninės, nes gydytojai sakė, kad nieko daugiau negalima padaryti. Ir tada aš jiems išrėžiau: „Gal jūsų ligų istorijose to nebuvo, bet mano vyras dar pakils!“
Ir pakilo. Išėjo į darbą. Dar spėjo nupirkti mūsų svajonių sodą – tokį nediduką prie Kauno marių. Vis prašydavau jo ten dirbti palengva, o jis man atšaudavo, kad nebėra laiko, gali nebesuspėti. Daug ko mudu nespėjome.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
