Optimistiškai į gyvenimą žvelgiantis vokietis neslepia koronaviruso pandemijos metu praradęs gyvenimo kryptį. Jis nesako, kad buvo prislėgtas, bet jautėsi blogai, kai susitikimai su žmonėmis buvo atidėti visiems metams, o ateitis buvo su daugeliu klaustukų.
– Ar jau pasiskiepijote? – pirmiausia paklausė J.McDavido vokiečių žurnalistai.
– Pirmąja „AstraZeneca“ doze. Bet ne dėl to, jog gydytojai baiminosi, kad susirgsiu itin sunkia koronaviruso forma. Iš tiesų man kyla didelis užsikrėtimo pavojus, nes daug ką darau burna. Viešbutyje išsiimu kambario korteles, nuo lentynos pasiimu šokolado plyteles, naudojuosi kredito kortele. Kai atsiskaitau mobiliuoju telefonu, jį burna pasidedu ant bankomato, o pasirašydamas tarp krūminių dantų suspaudžiu rašiklį.
– Tikriausiai neprivalote nešioti kaukės.
– Iš šeimos gydytojo tikrai gaučiau pažymėjimą nenešioti kaukės ir man būtų lengviau, bet nenoriu. Manau, kad būtina laikytis taisyklių. Kovai su koronavirusu turime susitelkti visi.
– Prieš penkerius metus studijavote ekonomikos mokslus. Anuomet jūsų planas buvo užimti vadovaujamą poziciją bendrovėje. Kaip tapote kitus įkvepiančiu keliautoju per pasaulį?
– Pradėjau šią veiklą, nes jaučiau, kad žmonės domisi mano gyvenimo istorija. Jiems atrodžiau įkvepiantis pavyzdys, kaip sprendžiau savo problemas. Bet pasakoti tik šaunią savo istoriją – šito man buvo per maža. Nenorėjau vien tuo apsiriboti. Todėl baigiau psichikos sveikatos mokymo kursus, kuriems vadovauja treneris, daug dirbantis su aukšto meistriškumo sportininkais. Įgijęs specialių žinių tobulėjau ir dvasiškai.
– Kodėl žmonės ateina į susitikimus su jumis?
– Veikiausiai dėl to, kad esu tikras, nieko nepagražinu, neaimanuoju, nesiskundžiu. Nepasakoju gailestį išspaudžiančios ar didvyriškos istorijos. Bet kaip niekas kitas esu sukaupęs skaudžios patirties.
Pirmą kartą suvokęs, ką reiškia būti be rankų ir kojų, įkritau į didelę krizę, pradėjau daugelį metų trukusią kovą su savimi.
Tai, ką išgyvenau anuomet, gali padėti ir kitiems žmonėms, patekusiems į skaudžias situacijas. Jie, klausydamiesi mano pasakojimo, veikiausiai suvokia, kad jau patyrė ar patiria tokius pat jausmus, kokius išgyvenau aš.
– Tuomet turėtų imti pavyzdį iš jūsų?
– Nenoriu būti nei pavyzdys, nei dvasinis vadovas. Žmonėms sakau, kad jie sau taptų pavyzdžiu. Mano naujoji knyga vadinasi „Visi kiti jau įsitikino“. Per susitikimus niekada nesakau, kad privalu elgtis taip ar kitaip. Stengiuosi, kad žmonės padarytų savo išvadas.
– Ar į susitikimus vykstate vienas?
– Vokietijoje – dažnai. Turiu pertvarkytą „Mercedes-Benz Sprinter“ automobilį, kurį vairuoju į pažastį įremta rankine svirtimi. Nuspaudžiu akceleratorių, lenkiu, stabdau. Jokių problemų.
– Turbūt apsirengti rytais sunkiau.
– Bet pavyksta. Keliauju, žinoma, su patogiais drabužiais. Galiu per galvą apsivilkti marškinėlius, kurie pakabinti ant pakabo. Tik dėl plaukų turiu problemą. Plaukai turi atrodyti nepriekaištingai. Beje, savimi esu labai patenkintas.
– Kas sutvarko plaukus?
– Bochume gyvenu tėvų name, bute su atskiru įėjimu, o Berlyne – bendrame būste su draugais. Jie padeda man. Kai keliauju, turiu susirasti pagalbą. Bet tai nėra problema. Esu labai atviras žmogus ir paprašyti kitų paramos man nėra nemalonu.
– Ar laikote save neįgaliuoju?
– Ne. Ši sąvoka tėra išankstinė nuostata. Ji apibūdina, kad žmogus turi kokią nors sunkią negalią. Bet toks nesu. Darau net tai, ko kiti nepajėgtų.
Pavyzdžiui, lenktyniniu automobiliu važinėju po Hokenheimo – Vokietijos „Formulės 1“ Didžiojo prizo – trasą. Bet neįgaliojo statusu pasinaudoju politiniu požiūriu. Tuomet, kai stengiuosi atkreipti dėmesį į sritis, kuriose politikai, nekilnojamojo turto sektorius ar darbdaviai turėtų taikyti išimtis ir paisyti skirtumų.
– Knygoje rašote, kad atsisakytumėte, jei dabar jums būtų pasiūlytos tikros rankos ir kojos. Gal ir dėl to, kad tai itin svarbu jūsų profesijai?
– Viena vertus, nejaučiu, kad man ko nors trūktų. Žinoma, negaliu nuneigti, kad verslo sumetimais iš to turiu ir naudos. Bet norėčiau pateikti priešingą klausimą: ar galėtumėte atsisakyti rankų ir kojų, jei dėl to turėtumėte tokių profesinių galimybių kaip mano? Iš to milijonų neuždirbau.
– Kaip pavyko susitaikyti su savo padėtimi?
– Už tai esu dėkingas savo tėvams. Jie vaikystėje man įteigė, kad nesu kitoks ir dėl savo padėties neturiu nei trūkumų, nei pranašumų.
– Biologiniai tėvai nesiryžo jumis rūpintis, buvote įvaikintas.
– Užaugau vaikų auklėtojos ir auksakalio šeimoje. Tai nuostabūs žmonės. Ką tik sumanydavo, tą ir padarydavo. Privalėjau kaip visi kiti laiku ateiti valgyti, padėti padengti stalą, tvarkyti namus. Su manimi buvo elgiamasi kaip su normaliu jaunuoliu. Nuo manęs atšokdavo užgaulūs kitų vaikų juokeliai. Kai paklausdavo, kodėl neturiu rankų ir kojų, pagalvodavau: aš gi neklausiu, kodėl esi strazdanotas.
– Bet ši psichologinė, nuo įžeidimų saugojusi mūrinė siena nebuvo amžina?
– Ji stovėjo tvirtai iki man sukako aštuoneri. Tuomet pirmą kartą supratau, kad tikrai esu kitoks nei kiti. Rytą eidamas namų koridoriumi drabužinės veidrodyje pamačiau vaikiną, kuris turi tik liemenį ir galvą. Būdas, kaip judėjau koridoriumi, man pasirodė juokingas. Pasibaisėjau, ką pamačiau, ir pradėjau savęs gėdytis.
– Tik aštuonerių!
– Žinau, tai skamba komiškai. Daugelis žmonių manimi netiki, sako, kad meluoju. Bet aš sakau tiesą. Iš tikrųjų aštuonerius metus maniau, kad rankų ir kojų neturėjimas tėra kūno ypatumas, toks kaip ilga nosis. Bet paskui daugelį metų nežiūrėjau į veidrodį. Tik tada, kai reikėjo, – valant dantis ar darant ką nors kita.
– Ar apie tai kalbėjotės su savo šeima?
– Negalėjau. Vėliau motina sakė, kad pastebėjo pokytį, bet negalėjo prisikasti iki mano sielos. Visas prieigas aš nukirtau. Tai buvo sunkios kovos su savimi laikas. Dėl visko išgyvenau – dėl savo kūno, išvaizdos, iš vidaus graužė nepasitikėjimas savimi. Dabar į viską žvelgiu kitaip. Esu įsitikinęs, kad vienintelė negalia, kurią turėjau tradicine šio žodžio prasme, buvo mano mintys ir požiūris į save.
– Ar nebuvo minčių pasitraukti iš šio pasaulio?
– Niekada nestovėjau ant tilto ir negalvojau, kad kai atvyks traukinys, šoksiu. Tai buvo labiau blaivus savo galimybių svarstymas. Viena jų – atsisveikinti su gyvenimu. Bet to tikrai niekada nesvarsčiau.
Bandžiau pasikeisti išoriškai, sutikau, kad man pagamintų protezus. Tada buvau 15-os. Maniau, kad po to dar reikės ilgų kelnių ir megztinio ilgomis rankovėmis, tuomet pagaliau atrodysiu normaliai. Tai suteikė man laikiną viltį.
Bet galiausiai protezų atsisakiau. Juk negali vidinių problemų išspręsti išvaizdos pokyčiais. Bent jau aš.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
