Rokui liepą sueis penkeri. Jis gimė neišnešiotas, svėrė 1655 g, tačiau netrukus svoriu bei gebėjimais pasivijo bendraamžius, augo sveikas ir viskas buvo gerai iki šių metų gegužės 29 d.
„Tądien jis susirgo vėjaraupiais. Atsirado keli spuogeliai, pakilo temperatūra. Tačiau labai neišsigandau – kai Rokas buvo visai mažas, jo vyresnė sesutė persirgo nesunkia vėjaraupių forma, bėrimas atsirado ir po kelių dienų išnyko. Tada dar pagalvojau, kad paaugusį sūnų reikės nuo vėjaraupių paskiepyti, bet užsimiršau“, – pasakojo Jolanta.
Atrodė, kad po trijų dienų Roko liga atslūgo, tačiau naktį vėl pakilo temperatūra, mama davė sūnui temperatūrą malšinančių vaistų. Rytą jis atrodė neblogai, tik buvo kiek vangesnis. Mama sūnų paliko su seneliais ir išvyko į darbą.
Vakare grįžusi namo rado jį karščiuojantį ir miegantį. Kai jis atsibudo, mamai pasirodė, kad jam sunkiau judėti, bet ji ramino save, kad jis apsimiegojęs. „Pasikviečiau vyrą, padėjome ant stalo Roko mėgstamų žaidimų pultelį ir paraginome jį paimti. Matėsi, kad jis to nori, bet jį pasiekti jam buvo per sunku, eidamas suklupo. Išsigandome ir iškvietėme greitąją pagalbą“, – pasakojo Jolanta.
Netrukus jie atsidūrė LSMU Kauno ligoninėje, kur buvo įtartas, o vėliau tyrimais patvirtintas vėjaraupių sukeltas encefalitas (smegenų uždegimas).
Porą dienų berniukas praleido reanimacijos palatoje. „Buvo klaiku – vaikas nesėdėjo, nekalbėjo, nevalgė ir visai į nieką nereagavo, buvo visiškai bejėgis, vos rankytes pajudindavo. Aš ėjau iš proto, galvodama, kad taip gali ir likti. Nebuvo aišku, kaip viskas klostysis toliau – ši liga reta, internete informacijos apie ją mažai. Artimieji ir bendradarbiai klausinėjo, kaip mes laikomės, kada išeisime iš ligoninės, o aš tegalėjau atsakyti, kad nieko nežinau, ir ta nežinia labai slėgė“, – atsiminė Jolanta.
Laimei, berniuko būklė, gaunant gydymą, palengva gerėjo – jis pradėjo atsisėsti lovoje, vėl ištardavo vieną kitą žodelį, vėliau pradėjo ir stotis ant kojų. Ligoninėje praleido 21 dieną. Dabar, praėjus mėnesiui nuo ligos pradžios, jis jau kalba ir elgiasi taip pat, kaip seniau, tik jo eisena netvirta, jam sunkiau nulaikyti lygsvarą, pritūpti, lipti laiptais. Ir pats berniukas sako, kad norėtų bėgti, bet negali.
Šiuo metu jis su tėčiu reabilitacijoje – tėvai tikisi, kad po jos jis vėl tvirtai stovės ant kojų.
„Gydytojai aiškino, kad liekamieji reiškiniai po vėjaraupių sukelto encefalito dažniau lieka suaugusiems, o jam, tikimės, viskas praeis be pasėkmių. Nors gali būti, kad, tarkim, pradėjus lankyti mokyklą jam bus sunkiau susikaupti, o man teliks svarstyti, ar jis toks – iš prigimties, ar tai – ligos pasėkmė. Todėl ir noriu paraginti tėvus, kad nebūtų abejingi skiepams nuo vėjaraupių“, – sakė Jolanta.
Medikai pamato visko
Kauno ligoninės Vaikų priėmimo skubios pagalbos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Darius Varaškevičius sakė, kad į jų ligoninę atvežami vaikai, sergantys infekcinėmis ligomis, iš viso Kauno regiono, tad ir vėjaraupių sukelto encefalito atvejų tenka stebėti ne tiek jau mažai – bent po kelis per metus (erkinio encefalito atvejų pasitaiko dažniau).
Vėjaraupinis encefalitas, kaip ir kiti encefalitai, vaikams gali palikti liekamųjų reiškinių. Neretai namo ligoniukas išleidžiamas su sutrikusia eisena, o kai kuriems rankos dreba taip, kad net per sunku nulaikyti puodelį. Tikėtina, kad tai praeis, bet retais atvejais gali ir likti skaudžių pasėkmių, būna, net išsivysto parezė (susilpnėjęs raumenų judėjimas). Daug didesnė tikimybė, kad liks silpnesnė atmintis, sulėtės mąstymas, bus sunkiau koncentruoti dėmesį, kamuos galvos skausmai.
„Tikrai raginu tėvus kreiptis į savo šeimos gydytoją dėl skiepų nuo vėjaraupių. Gal kai kurie tėvai skiepų, ir dar mokamų, nauda ir abejoja, bet man, daugiau nei dvidešimt metų dirbančiam su infekcinėmis ligomis sergančiais vaikais, tokių abejonių nekyla. Ir mano paties vaikai skiepyti visais prieinamais skiepais“, – sakė D.Varaškevičius.
