Tačiau penkias vasaras šioje jachtų industrijoje besisukusi vilnietė Kristina Bezrodnaja (28 m.) portalui lrytas.lt pasakojo, kad kuriamas įvaizdis – toli gražu neatitinka realybės.
Anot Kristinos, jachtų stiuardesė turi būti ne tik patraukli – norėdama išsilaikyti šioje industrijoje, mergina turi turėti ne tik elementarių buitinių įgūdžių, kaip pagaminti valgyti ar paserviruoti stalą, tačiau taip pat mokėti puikiai organizuoti savo laiką, kadangi žongliruoti darbais tenka kone kiekvieną dieną.
– Mačiau, kad dabar esate Norvegijoje?
– Taip, Norvegijoje dabar atostogauju ir gyvenu – taip susiklostė aplinkybės, kad sutikau žmogų, su kuriuo dabar čia ir apsistojau. Esu tarsi meilės emigrantė.
– Skaičiau, kad kaip tik daugiau laiko praleidžiate Pietų Europoje, tad mane nustebino, jog dabar esate šiaurėje!
– Taip, kai dirbu, tai daugiausiai laiko praleidžiu pietų Prancūzijoje arba Italijoje – kur surandu darbą, ten ir praleidžiu vasarą. Tačiau šiais metais nusprendžiau laivuose nebedirbti – nusprendžiau bandyti išeiti iš tos sferos ir dabar daugiau užsiimu rašymu, kaip copywriter‘ė, žurnalistė, taip pat darau vertimus. Pandemijos metu man tai yra žymiai patogiau nei vykti kažkur į Pietų Prancūziją ir ieškotis darbo.
– Gal tada pradėsiu iškart nuo tų ištakų – kaip apskritai suradote tokio darbo galimybę?
– Iš tikrųjų jos neieškojau – dirbau „Nasdaq“ akcijų biržoje ir viena buvau išvykusi atostogų, kurių metu susipažinau su vaikinu ir jis pasiūlė man darbą laive, kuriame jis pats dirbo. Iš pradžių man tai pasirodė kaip juokelis, kažkokia nereali galimybė, nes apie tą pasaulį, darbą jachtose, nieko nežinojau. Tačiau grįžusi namo supratau, kad galbūt tai visai yra gera idėja, kadangi puikiai šnekėjau anglų kalba ir norėjau pramokti dar kokią nors papildomą kalbą.
Planas buvo padirbėti tik vieną vasarą – 2016 m. palikau savo „ofisinį“ darbą ir, iš tikrųjų, niekada dėl to dar nesigailėjau, nors darbas buvo tikrai geras, bet vis tiek tai buvo sėdimas darbas, prie kompiuterio, bendraujant su žmonėmis telefonu arba elektroniniais laiškais.
Nors planavau tik vieną sezoną išbandyti, visgi stiuardese dirbau iki praėjusių metų – penkias vasaras.
– Tai tik vasaromis dirbot?
– Labai sudėtinga susirasti darbą žiemą, nes žiemą pietuose niekas nevyksta – yra pernelyg šalta naudotis laivais. Jeigu ir susirandi darbą, tai tas darbas yra būti vienai laive arba dar su vienu ekipažo nariu ir visą žiemos periodą tą laivą prižiūrėti. Tokiu atveju tie kontraktai nėra labai gerai apmokami, kadangi tai nėra kažkoks labai sudėtingas darbas – gyveni Pietų Prancūzijoje tame laive ir dulkes valai, trumpai tariant.
Todėl žiemas aš dažniausiai praleisdavau namuose su tėvais, draugais. Dirbant vasaromis neturi laiko grįžti namo, nėra kažkokių atostogų – pradedi, pavyzdžiui, balandį ir pabaigi darbą spalį.
– Gerai suprantu, kad jūs dirbdavote pusę metų ir pusę metų nedirbdavote visai?
– Taip, nes pinigai yra ganėtinai geri už tą stiuardesės darbą. Todėl tikrai yra puiki galimybė žiemą praleisti tiesiog namuose. Žinoma, ne visiems tai tinka – aš turiu draugų, kurie linkę susirasti pastovius kontraktus, kur galėtų ištisus metus dirbti viename laive. Bet aš linkusi ir dirbti, ir turėti laiko, kurį galėčiau praleisti su artimais žmonėmis – kai pusę metų dirbi laive, kartais laiko neatrandi net ir susiskambinti, tad norisi atsigriebti.
– Dažnai kalbama apie lėktuvų stiuardesėms taikomus standartus. O kokius gi reikalavimus turi atitikti jachtų stiuardesės?
– Realybė yra tokia, kad savininkai, ieškodami ekipažo narių, žiūri į nuotraukas. Aš pati esu turėjusi ne vieną tokią situaciją, kai buvau paprašyta kartu su savo gyvenimo aprašymu atsiųsti papildomų nuotraukų, tarkim, pilno ūgio, ir tada susilaukdavau neigiamo atsakymo, nes esu per žema. Savininkai visada pasirinks ekipažo narius, kurie atrodo būtent taip, kaip jiems norėtųsi, kad jie atrodytų.
Dažnai nepriima žmonių su tatuiruotėmis – ypač, jei tatuiruotės labai matomos ant rankų, ant pirštų, kojų ir tai gali gluminti jachtos svečius.
Taip pat šis darbas yra fiziškai sunkus, tad dažnas reikalavimas būna, kad žmogus būtų aktyvus, sportuojantis, mėgstantis, pavyzdžiui, žygius į kalnus. Tarkim, savininko žmona mėgsta eiti į žygius, o vyras nemėgsta, tai tokiu atveju kartu žygiuoja stiuardesė.
Labai gerai yra turėti patirties, dirbant laivuose – jeigu neturi patirties laivuose, tai gerai yra patirtis bet kokioje kitoje aptarnavimo srityje, nes darbo pobūdis panašus.
– Kaip atrodo visas tas darbo paieškos procesas – ar ieškomasi per agentūras, ar tiesiogiai per jachtų savininkus?
– Jachtų industrijoje labai svarbu pažinoti kuo daugiau žmonių, turėti kuo daugiau draugų. Kuo daugiau pažįstamų ekipažo narių turi, tuo paprasčiau tau gali būti sužinoti apie kokią nors darbo galimybę – galbūt kur nors atleido kokią nors panelę ir jiems skubiai šiandien arba rytoj reikia naujos ir tavo kokie nors draugai tau gali skubiai paskambinti ir pranešti.
Esu užsiregistravusi visose agentūrose, bet niekada per jas nesu susiradusi darbo. Taip pat labai daug žmonių, kurie pradeda ieškoti darbo jachtose, nežino, kad Facebook‘o grupės yra viena geriausių vietų, kur galima šį darbą susirasti – ten laivų kapitonai paskelbia darbo pasiūlymus, savo kontaktus ir reikalavimus. Jachtų savininkai patys tiesiogiai tikrai neieško savo ekipažo narių.
– Jau prieš tai ėmėte kalbėti ir apie pareigas – kad reikia dulkes nuvalyti, o kartais ir kompanione savininkams pabūti. Kokių dar turite pareigų, kaip atrodo jūsų diena jachtoje?
– Kiekviena jachta yra skirtinga, taigi ir tas darbo grafikas, dienotvarkė skiriasi priklausomai nuo savininkų ir jų svečių poreikių. Bet į mano pareigas įeina tvarkos palaikymas visame laive – tvarkyti visas kajutes, svetainę, visas patalpas, kurios yra viduje.
Tuomet yra pusryčių gaminimas – dažnai tenka paruošti valgyti ir ekipažui, nebent yra virėjas, kuris gamintų ir svečiams, ir ekipažui.
Man priklauso ir aptarnavimas, tai – stalo padengimas, pateikimas tam tikrų patiekalų, kokteilių gaminimas ir visokeriopa pagalba, jeigu jos prireiktų jachtos savininkams. Pavyzdžiui, turėjau tokį savininką, kuris į jachtą norėjo atvykti kartu su savo ką tik gimusiu vaiku, tad man prieš jiems atvykstant reikėjo supirkti visokių įmanomų lovelių, antklodžių, žaisliukų ir panašiai.
– Ne kiekvienas mokėtų valgyti pagaminti, kokteilius suplakti – kaip suprantu, stiuardesės darbas nėra tik būti gražia...
– Taip, iš tikrųjų šiame darbe yra labai daug to „multitaskingo“ (darymo daug darbų vienu metu, – aut. past.). Ir man darosi liūdna paskaičius komentarus po mano kitais duotais interviu, kur žmonės, matosi, yra linkę manyti, jog tas stiuardesės darbas yra vien tik tvarkymasis ir viskas, ką darai – tai kilimus siurbi.
Tačiau tau reikia visada būti pasiruošusiam sugebėti vienu ir tuo pačiu metu nubėgti į parduotuvę nupirkti braškių savininkui, nes jis nori kokteilio su braškėmis, tuo pačiu metu skambinti, organizuoti ekskursiją ir dar žinoti, kad tau grįžus reikės pagaminti ekipažui pietus. Reikia turėti gerų organizacinių įgūdžių ir tikrai nemažai pasitikėjimo savimi.
– Kada prasideda diena ir kada baigiasi, kai tiek daug pareigų yra?
– Būna, kad tos dienos ir nesibaigia, jei vyksta koks vakarėlis (juokiasi). O prasideda dažniausiai su pusryčiais – prieš einant visiems miegoti, išsiaiškini, kada savininkai ir jų svečiai norėtų pusryčiauti, ir tada kažkiek laiko prieš atsikeli ir imi ruoštis.
Ta dienotvarkė ji gali būti bet kokia, priklausomai nuo savininko plano – kada jis nori keltis, kiek laiko nori pusryčiauti, ką veikti ir panašiai.
– Kiek įguloje būna žmonių?
– Ekipažų narių skaičius priklauso nuo laivų dydžių – kuo didesnis laivas, tuo daugiau ekipažo reikia. Aš pati esu linkusi dirbti mažesnėse jachtose, nes man labiau patinka turėti tą artimesnį, draugiškesnį kontaktą su žmonėmis. Tad dažniausiai būna kapitonas, stiuardesė, jūreivis, kuris dirba denyje, na ir šefas – bet ir tai ne visada.
Tikrai nenorėčiau gyventi su dar penkiasdešimčia ekipažo narių, kurių galbūt net visų vardų neprisiminčiau. Jau ir keturi žmonės yra daug, nes tu ir dirbi, ir gyveni kartu su jais, ir tai tikrai pareikalauja nemažai energijos sąnaudų – turi mokėti su visais bendrauti, draugauti, susigyventi.
– Kalbėjote apie tai, kad reikia sugyventi su įgulos nariais, o kaip pavyksta su savininkais?
– Čia prireikia profesionalumo nereaguoti į tam tikrus dalykus – išmoksti vadovautis principu „kaip nuo žąsies vanduo“. Pradedi suprasti, kad žmonės moka pinigus už savo laiko praleidimą, už atostogas, dėl to jie turi teisę reikalauti tam tikrų dalykų.
– O ar nesate susidūrusi su nemaloniomis situacijomis laivuose, galbūt priekabiavimu?
– Man pasitaikė tikrai geri savininkai, kurie moka algą ir supranta, kad tu atlieki savo darbą, todėl niekas nieko neįžeidinėja ir nepriekabiauja. Taip pat ir su ekipažo nariais.
Tačiau dėl priekabiavimų esu girdėjusi įvairių istorijų. Man dažnai rašo merginos, kurios susiduria su kokia nors situacija jachtoje ir nežino, kaip reaguoti, bijo kalbėti. Niekas nenori kelti konfliktinių situacijų, ypač mažose ekipažo komandose – net, jeigu ir blogai jautiesi prie kokio nors kito nario, negali eiti ir pirštu rodyti.
Kaip minėjau prieš tai apie pažintis – ši jachtų industrija yra labai didelė, bet tuo pačiu ir labai maža, nes visi vieni kitus pažįsta. Tad, jei imsi badytis pirštais ir kalbėti apie savo problemas, tai visi apie tai sužinos ir tada jau darbo niekada nebesurasi laive. Žmonės bijo susitepti savo reputaciją, todėl tyli.
– Kadangi jau pradėjome kalbėti apie šio darbo minusus, tai kokių gi dar jų yra šioje industrijoje?
– Viena didesnių problemų tampa tai, kad kai jau įsiveli į šią industriją, darosi sunku ją palikti. Įpranti prie režimo, kad pusę metų dirbi, pusę metų ilsiesi, daug keliauji ir pamatai, įpranti prie to, kad per trumpą laiko tarpą gali užsidirbti gana nemažai pinigų ir tiesiog nebeatrodo patrauklu vėl grįžti į kokį darbą biure. Nemažai mano draugų suka galvas, nes nežino, kaip palikti šią industriją ir ką veikti toliau (juokiasi).
– Pereinant prie gražesnės medalio pusės, kokie gi būtų šio darbo privalumai?
– Kaip jau kalbėjome, tai išmokimas „multitaskinti“ – galiausiai didelis darbų kiekis vienu metu nebėra jau toks ir iššūkis, atrodo, kad jau viską gali padaryti, nieko nebėra neįmanomo (juokiasi).
Išmokau porą užsienio kalbų – prancūzų ir italų, tačiau tai yra labai individualu, aš to norėjau, galbūt ne kiekvienam tai būtų privalumas.
Taip pat vienas didžiausių pliusų – kelionės. Nemanau, kad būčiau turėjusi galimybę pamatyti tiek, kiek pamačiau per tuos savo darbo metus. Ypač kokias salas, kurios praktiškai yra neapgyvendintos ir jas gali pasiekti vien tik laivu.
– O kalbant apie nerealias misijas, kokia būtų sudėtingiausia užduotis, kurią reikėjo atlikti?
– Buvom kartą viename Maljorkos kaimelyje, ir man reikėjo braškių surasti. Buvo sekmadienis, ne darbo diena, parduotuvės uždarytos. Ir aš tiesiog ėjau per visas kavines ir per visus barus, kurie, mano nuomone, galėtų gaminti kokteilius ir turėti braškių. Ėjau prie padavėjų ir prašiau, kad man parduotų ryšulėlį braškių (juokiasi). Čia kaip įprasta istorija, bet pagalvoji, kokiame kitame darbe tu būtum tokioje situacijoje?
– Ir tikriausiai net nepriima jachtos savininkas tokio žodžio, kaip „ne“?
– Būtent! Visa tai yra ant tavo pečių, tai tavo darbas, ir jeigu tu jo neatliksi, tai bus tik tavo kaltė. Kito lygio žmonėms yra sunkoka suprasti, kad kai kurie dalykai yra neįmanomi, nes galbūt jie nėra įpratę patys juos daryti. Dėl to kartais taip ir nutinka, kad gauni neįmanomų misijų (juokiasi).
– Pereikim prie meilės klausimų. Pusę metų būnate ankštoje erdvėje su daug įvairiausių žmonių, kaip su tais romantiniais santykiais – ar nebūna tų visokiausių kibirkštėlių?
– Tarp jachtos ekipažo narių yra didžiausia ir svarbiausia taisyklė – nesusidėti su kitais ekipažo nariais. Jeigu komanda nėra didelė, tai gali sukelti labai daug problemų – tos kibirkštėlės gali virsti į laužą ir kas nors gali prarasti darbą dėl dramų (šypsosi).
Man asmeniškai net nėra laiko sukti kažkokių santykių, nes aš nuolat dirbu ir jachta nėra gera erdvė kurti santykius – tu dirbi daug valandų, nuolat stresuoji, patiri spaudimą dėl savo pareigų, o dar jeigu būni kokioje Maljorkoje, kur ten plius trisdešimt penki laipsniai, lakstai, persirengi penkis kartus per dieną, tai aš net nesijaučiu patraukliai (juokiasi).
– Tikriausiai net būtų sunku išlaikyti santykius tokiu grafiku ir taip toli...
– Pažįstu nemažai žmonių, kurie kažkokiu būdu sugeba išlaikyti tuos santykius per atstumą. Ir man asmeniškai būna labai juokinga, kai pamatau kokios pažįstamos pasidalinimą socialiniuose tinkluose, kuriame ji rašo, kad jos mylimasis tą dieną tame pačiame uoste, kaip ir ji – čia jau tikrai laiminga diena.
Bet man tai atrodo labai sudėtinga ir nerealu, nes tu kartais net susiskambinti laiko nerandi. Ta situacija, kurioje aš pati dabar esu, kad sutikau savo žmogų, pastūmėjo mane šiemet jau nebedirbti – supratau, kad reiktų gal jau apsiraminti ir ieškoti stabilumo.
– Bet ar aš gerai suprantu, kad jūsų draugas yra jachtos savininkas?
– Taip, jis yra savininkas, tokia likimo ironija (juokiasi). Mano draugė prieš porą metų dirbo jo jachtoje ir mus supažindino praėjusiais metais, kadangi jam reikėjo stiuardesės. Mėnesį laiko išdirbau, ir tarp mūsų prasidėjo meilės istorija. Supratau, kad gal nereikėtų maišyti darbo su santykiais, taigi, palikau savo darbo poziciją.
– Tiesa, ką tik kalbėjote, kad galbūt jachtų industrija nėra palankiausia meilei, bet jūsų atveju viskas apsisuko visai kitaip...
– Kai papasakoju, tai kitiems tai skamba tarsi kokia Pelenės istorija – dirbai, dirbai, dirbai ir susiradai princą ant balto žirgo (juokiasi).
– Ar planuojate grįžti į Lietuvą?
– Kadangi Norvegijoje gyvenu beveik metus, turiu mylimą žmogų, viskas tinka ir patinka, mano darbas leidžia dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, tad artimiausiu metu planų sugrįžti neturiu (šypsosi).
