Apie grįžimą į namus Greta kol kas negalvoja, mėgaujasi tolimos šalies egzotišku grožiu, naujomis pažintimis.
Kupiškyje užaugusi G.Dičiūnaitė nuo vaikystės buvo linkusi į kūrybą, persikėlusi gyventi į Vilnių studijavo grafinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Laisvalaikiu fotografuodavo žmones, savo gamintus valgius – juos kėlė į maisto tinklalapį. Tai nuvedė ir į rašytojos kelią – ji išleido dvi receptų knygas „Supergreitai paruošiami patiekalai“ ir „Vegetariniai valgiai“.
Vėliau ketverius metus Greta praleido Londone, kur dirbo grafikos dizainere. Tačiau galiausiai suprato, kad Didžiosios Britanijos sostinė nėra jos svajonių miestas, kuriame norėtų kurti savo ateitį.
Tad 2020 metų pradžioje išsiruošė į kelionę po Pietryčių Aziją. Ilga kelionė buvo jos sena svajonė. Pandemija G.Dičiūnaitę pernai kovo pradžioje pasivijo Kambodžoje. Planavusi toje šalyje praleisti ne ilgiau kaip mėnesį, užtruko daugiau nei metus.
Viena išsiruošusi į tolimą kelią Greta manė, kad keliaus pusmetį, o gal metus. Pirmoji jos aplankyta šalis buvo Mianmaras, kur viešėjo mėnesį, po to porą savaičių praleido Šiaurės Tailande.
Kambodža turėjo būti trumpa stotelė pakeliui į Vietnamą.
Lietuvė į Kambodžos Rung Samlimo (Koh Rong Samloem) saloje esantį barą atvyko kaip savanorė. Tačiau po pirmos savanoriavimo savaitės buvo paskelbta pasaulinė pandemija, sienos tarp šalių buvo uždarytos, turistai išvyko. O Greta pasiliko, nors savanoriauti nebegalėjo.
„Savanorystės privalumai tokie, kad sustojęs tam tikroje šalyje dviem savaitėms ar mėnesiui gauni nakvynę ir maisto už atliktą darbą.
Dažniausiai tenka keturias penkias valandas per dieną padirbėti.
Keliaujant tai patogu. Kadangi tuo metu nedirbau pagal profesiją, savanorystė turėjo būti mano biudžetui papildyti“, – pasakojo Greta.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų kasdienybė?
– Esu įsikūrusi nedideliame Kampoto mieste. Prieš tai Rung Samlimo saloje praleidau pusketvirto mėnesio.
Gyvenu prie upės šalia nacionalinio parko, netoli jūra. Tai turistinis miestas, bet šiuo metu turistų nėra, tik nemažai užsieniečių, čia gyvenančių nuolatos, arba kaip ir aš užsilikusių dėl pandemijos.
Aplinkui labai graži gamta, yra nemažai krioklių, kaimelių. Kambodža mums siejasi su ryžių laukų ir aukštų pavienių palmių tolumoje vaizdiniais.
Miestas, kuriame gyvenu, apsuptas būtent tokių vaizdų.
Gyvenimas čia daug lėtesnis, kartais pusę dienos praleidžiu prie baseino.
– Ar per priverstinį įstrigimą nenukentėjo darbai, kiti įsipareigojimai?
– Kadangi planavau keliauti bent jau pusmetį, tam laikui turėjau santaupų. O kai supratau, kad laikas svetur išsitęs, nusprendžiau dirbti internetu kaip laisvai samdoma grafikos dizainerė.
Teko nusipirkti naują kompiuterį. Man pasisekė, nes gavau galimybę porą savaičių padirbėti nuotoliniu būdu toje pačioje Londono kompanijoje, kur prieš tai dirbau. Vėliau atsirado daugiau darbų ir kokius septynis mėnesius turėjau ką veikti.
Kadangi dirbdavau Anglijos laiku, darbas prasidėdavo trečią valandą dienos ir baigdavosi 11 valandą vakaro. Teko prisiderinti prie tokio ritmo.
Dirbau kelias dienas per savaitę, kitu laiku tyrinėjau apylinkes važinėdamasi motociklu. Tokiu būdu jau sugebėjau apkeliauti pusę Kambodžos.
– Koks dabar šalies kultūrinis gyvenimas?
– Dabar apribojimų daugiau, nes po metų pandemija atslinko ir į Kambodžą. Tuo metu, kai Europoje buvo daugiausia susirgimų koronavirusu, pas mus virė gyvenimas. Niekas nebuvo pasikeitę, išskyrus tai, kad nebuvo turistų.
Dar prieš gerą mėnesį dažnai vykdavo koncertai baruose, prie upės būdavo rengiami muzikos festivaliai. O atsiradus didesniems apribojimams laiką leidžiame mažesnėse draugų grupėse.
Su užsieniečiais draugais pašnekame, kad turbūt nėra pasaulyje geresnės šalies nei Kambodža, kur gera įstrigti.
– Keliaujate viena. Ar visada yra saugu?
– Aš noriu būti nepriklausoma. Be to, kai keliauji vienas, gali lengviau pažinti kultūrą, nes neišvengiamai susipažįsti su kitais žmonėmis. Neteko patirti kokių nors nemalonių situacijų. Nors keliauji vienas, niekada nebūni tarsi izoliacijoje – yra daug tokių pat keliautojų kaip aš.
– Kelionės metu draugystės lengvai mezgasi, bet ar jos ilgalaikės?
– Su žmonėmis, su kuriais susipažinau kelionės pradžioje Tailande, Mianmare, draugystė nutrūko.
Išliko tik susitikimų akimirkos socialiniuose tinkluose. O Kambodžoje įstrigo daug žmonių, tad čia užsimezgusios draugystės, manau, gyvuos ilgai. Mes netgi planuojame ateityje aplankyti vieni kitus, kai pabirsime po pasaulį.
– Gal kelionėje užsimezgė ir meilė?
– Taip, su dabartiniu draugu susipažinau saloje. Jis irgi keliautojas. Dabar esame kartu.
– Kur įsikūrėte?
– Nuomojuosi nedidelį namą kaimelyje. Motociklu iki miesto gal dešimt minučių kelio. Kai gyvenau saloje, buvau įsikūrusi džiunglėse namelyje be durų ir su šiaudiniu stogu. Jame buvo čiužinys ir tinklas nuo uodų virš lovos. Tas tinklas saugojo ir nuo vabalų, ir nuo gyvačių. Nesijaučiau nesaugi, nes sala labai maža, tuo metu nebuvo didelio turistų srauto.
– Saloje išmokote nieko neveikti ir nesijausti dėl to kalta.
– Saloje gyvenimo būdas pasikeičia, nes ten laikas slenka kitaip. Karantino metu neatplaukdavo laivai, nebuvo naujų žmonių. Tada nori nenori išmoksti mėgautis akimirka, plaukioji jūroje, guli hamake, stebi paukščius. Tai paprasti dalykai, kuriuos pamirštame, kai gyvename dideliame mieste, kur visi skuba.
Toje vietoje, kur gyvenau, nebuvo interneto, o telefono ryšys veikė prastai.
Bet aš dėl to neišgyvenau – kartą per dieną nueidavau pas kaimynus, turinčius geresnį internetinį ryšį, pasidomėti pasaulio naujienomis, susisiekti su draugais, šeima.
– Pradėjote nardyti ir netgi pasidarėte tatuiruotę su žuvyte?
– Nardyti pradėjau netikėtai. Nors vandens sportą mėgstu, nardymas mane gąsdino, bijojau beribės gelmės. Pradėjusi bendrauti su žmonėmis, kurie nardo, nutariau pamėginti.
Labai patiko, įgijau atvirų vandenų naro sertifikatą. Nardymas man buvo lyg meditacija, nes po vandeniu nieko negirdi, išskyrus savo kvėpavimą. Vandenyje viskas vyksta lėčiau, stengiesi nedaryti nieko staigaus, užplūsta ramybė, grožiesi žuvimis, koralais. Kambodžos povandeninis pasaulis nėra labai turtingas, bet vis tiek buvo labai įdomu, ateityje norėčiau gauti pažengusio naro sertifikatą ir panerti giliau.
Šiuo metu lankausi nardymo centre, kuris užsiima jūros tyrinėjimu ir jos turtų išsaugojimu. Pavyzdžiui, jie turi projektą, kur registruoja jūrų arkliukus arba atlieka jūros valymo darbus. Čia norėčiau kokį mėnesį savanoriauti.
– Ar Kambodžoje nepamiršote savo kulinarijos pomėgio?
– Kai keliauju, mėgstu pasigilinti į vietos virtuvę, paragauju visokių patiekalų. Prireikė šiek tiek laiko, kad atrasčiau Kambodžos virtuvę. Šalies patiekalai nėra tokie populiarūs kaip Tailando ar Vietnamo.
Bet ir khmerai turi įdomių patiekalų ir produktų.
Šiaip jie valgo beveik viską – čia populiarūs kepti žiogai, kirminai. Kai pirmą kartą ragavau žiogų, tikrai labai patiko, nes buvome gerame restorane. O antrą kartą juos pirkau gatvėje ir vos vieną suvalgiau.
Keisčiausias dalykas, kurį čia valgiau, buvo ančiuko embrionas. Žinojau apie šį patiekalą ir sakiau, kad niekada jo neragausiu, bet ryžausi. Labai neįprasta – kiaušinis, kuriame yra pradėjęs formuotis ančiukas.
Stengiuosi įdomesnius patiekalus atkurti namuose. Dažnai gaminu įvairius kario su kokosų pienu patiekalus, salotas su papajomis.
Čia labai populiarios imbierų ir ciberžolių šaknys, yra visokių įdomių prieskonių, kurių net pavadinimų nežinau.
Taip pat ruošiu europietiškus patiekalus, nes parduotuvėje galima nusipirkti beveik visko, ko reikia. Neseniai gaminau veganišką plėšytos kiaulienos atitikmenį iš džekfruito vaisiaus, kurį nusiskyniau nuo medžio. Tai masyvūs apie 40 centimetrų ilgio spygliuoti vaisiai.
– Kokie desertai Kambodžoje populiarūs?
– Vietos desertų gaminti nebandžiau. Kadangi ryžiai čia – pagrindinis maisto šaltinis, vietos žmonės juos valgo tris kartus per dieną, todėl yra labai daug desertų iš įvairiais pavidalais ruošiamų ryžių, riešutų, kokosų.
Kambodžoje desertai labai saldūs. Jei perki gatvėje tirštą vaisių kokteilį, turi būtinai paprašyti, kad nedėtų cukraus.
Kitu atveju pardavėjas ant viršaus iš karto užpils kokius du didelius šaukštus cukraus.
– Ar pragyventi Kambodžoje finansiškai yra lengva?
– Kambodža nėra pigiausia Pietryčių Azijos šalis, bet, palyginti su Europa, čia pigu. Yra skirtumas, valgysi vietos maistą ar vakarietišką. Pietus vietos patiekalų restorane gali gauti už vieną JAV dolerį (0,82 euro), vakarietiškame gali kainuoti ir keturis JAV dolerius (3,3 euro). Vaisių kokteilis kainuoja vieną JAV dolerį.
Jei gali išleisti per mėnesį 800 JAV dolerių (659 eurus), gyvensi kaip karalius. Būsto nuoma priklauso nuo vietos. Kaina prasideda nuo 100 JAV dolerių (82,4 euro) per mėnesį. Už 500 dolerių (412 eurų) jau gali išsinuomoti didžiulį namą su trimis kambariais.
– Jūsų kelionės galutinė stotelė turėjo būti Vietnamas. Ar dar norite ten nuvykti?
– Be abejo, noriu pakeliauti po Vietnamą. Kadangi Kambodžoje išmokau vairuoti motociklą ir jį nusipirkau, svajoju po Vietnamą juo pakeliauti.
Mano mieste be motociklo būtų sudėtinga, juolab gyvenu atokiau. Motociklas – pagrindinė tiek vietos žmonių, tiek turistų transporto priemonė.
– Ką dar ten išmokote daryti?
– Pradėjau nerti vąšeliu liemenėles, kurias galima nešioti kaip paplūdimio ar net viršutinį laisvalaikio drabužį. Per gimtadienį mano draugės dovanų gauna nertą liemenėlę.
Pradėjau praktikuoti meditaciją, jogą, nes Kampoto mieste labai daug jogos mokytojų, daug žmonių tai praktikuoja.
Dalydamasi savo pamėgtais kambodžietiškais patiekalais Greta, suprasdama, kad ne visus produktus Lietuvoje galima rasti, pasiūlė kai kurių sudėtinių dalių pakaitalus.
