Iš Klaipėdos kilusi atlikėja I.Dirgėlaitė jau iki miuziklo „Velnio nuotaka“ buvo nemažai nuveikusi. Pirmoji jos mokytoja mama Indrė Dirgėlienė padėjo dukrai atrasti save muzikoje.
Su mokytojos Reginos Valskienės ansambliu Indrė net 6 kartus tapo „Dainų dainelės“ laureate.
Tarptautiniame džiazo vokalistų konkurse „Baby SingJazz“ (amžiaus kategorija 18–33 metai) I.Dirgėlaitė yra laimėjusi Didįjį prizą, vėliau iškovojo pirmąją vietą džiazo vokalistų konkurse „Sing Jazz“.
2003 metais ji nustebino muzikos apdovanojimų „Bravo“ šventės žiūrovus, kai scenoje sava interpretacija atliko Andriaus Mamontovo (53 m.) hitą „Laužo šviesa“.
Tuo metu, kai ištisus metus buvo statomas miuziklas „Velnio nuotaka“, Indrė studijavo antrame Klaipėdos universiteto džiazo vokalo specialybės kurse. Į repeticijas Vilniuje autobusu važinėjo bent porą kartų per savaitę.
„Tačiau nuovargio nejaučiau, nes atmosfera repeticijose buvo labai pakili, kartu dirbo talentingi žmonės. Įkvepiantis darbas buvo su miuziklo režisieriumi Kęstučiu Jakštu (56 m.), latvių choreografu Agriu Danilevičiumi (57 m.). Nemenkas išbandymas buvo scenoje ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, šokti.
Lyg nujausdama, kas manęs laukia, prieš kurį laiką buvau pradėjusi bėgioti ilgas distancijas. Miuzikle reikėjo gero fizinio ir emocinio pasirengimo. Vaidinant sceną vandenyje po kelių šokių reikėjo pakilti laipteliais į estrados viršų, po to lyg niekur nieko grojant styginiams dainuoti leidžiantis laiptais į apačią.
Premjeros metu vandenyje Pinčiukas, gaudydamas mane už kojų, netyčia iš prisegto prie diržo aparato ištraukė ausinių laidą, per kurias girdėjau ritmo grupę ir orkestrą. Iškart po to man reikėjo dainuoti Jurgos ariją. Aš ją atlikau pusiau intuityviai, kažkur girdėdama styginių garsus.
O nuo mane scenoje besivejančios Uršulės esu ne kartą stiprokai gavusi su skepeta.
Tad žinodama, kad ji negailėdama jėgų mosuoja rankomis, bėgdavau kiek įkabindama“, – prisiminimais dalijosi Indrė.
Po „Velnio nuotakos“ premjeros I.Dirgėlaitei muzikos profesionalai prognozavo karjeros šuolį.
– Jurga, – na, matot, ir aš užkibau ant vardo kabliuko, atsiprašau, Indre, kaip klostėsi jūsų gyvenimas po garsiojo miuziklo?
– Išvažiavau į Suomiją, Helsinkio Jano Sibeliaus muzikos akademijoje studijavau džiazo vokalą. Ten sutikau labai įkvepiančių kūrėjų, su kuriais iki šiol bendradarbiaujame. Taip, turėjau pasiūlymų ir Lietuvoje, ir užsienyje eiti labiau pramoginiu keliu, tačiau jaučiau, kad mano kelias kitas.
Jau po mėnesio studijų Helsinkyje pradėjome kartu groti su suomių muzikantais. Pradėjau suprasti, kodėl jų muzika tokia savita, – Suomijoje susipynusi šalies kultūra, gamtovaizdis ir muzika.
Helsinkis stūkso ant jūros kranto, kaip ir mano gimtoji Klaipėda. Dažnai dviračiu važiuodavau apžiūrėti salų, salelių, olų. Gamta ten labai mistifikuota. Ne kartą vidury miškų Laplandijoje stebėjau Šiaurės pašvaistę ir klausiausi vilkų kaukimo.
Suomiai sako, jog kai pasirodo Šiaurės pašvaistė ir būna dar visai mažytė, reikia jai dainuoti, kad pradėtų šokti. Įsiliejau į šiaurietišką kultūrą ir tai padarė įtaką mano kūrybai.
Magistro studijos vyko Karališkojoje Stokholmo muzikos akademijoje. Ten jaučiausi dar savarankiškesnė ir drąsesnė, daugiau sau leidau atsiskleisti kaip muzikos kūrėjai.
Su Švedijoje sutiktais muzikantais iki šiol koncertuojame.
Stokholme daug dėmesio skiriama ne tik studento, kaip muzikanto, tobulinimui, bet ir vidinio „aš“ ieškojimams. Tai atsispindi ir jų kūryboje – visi labai skirtingi.
Dainuoju įvairią muziką, nemanau, kad priklausau kokiam nors vienam stiliui ar krypčiai.
Mano kompozicijoms įtaką darė įvairių stilių muzika: niu džiazas („nu jazz“), šaltasis džiazas („cool jazz“), eksperimentinis džiazas, soulas, rokas su baltiškomis ir skandinaviškomis spalvomis, elektronikos garsais.
Su mano autorinių kompozicijų projektu „White Sand Songs“ pastaraisiais metais surengėme nemažai koncertų Lietuvoje ir Vakarų Europoje.
Teko suburti ar dalyvauti nemažai tarptautinių projektų, tokių kaip „On Stream“ (Lietuva, Švedija, Meksika, Kroatija), „Blue Coast“ (Lietuva, Suomija), „Virsmas“ (Lietuva, Suomija), „White Sand Songs“ (Lietuva, Švedija), „The Effect Feat. Indrė Dirgėlaitė“ (Švedija, Danija, Lietuva).
Teko ne kartą dalyvauti „Klaipėdos Pilies Jazz“ , „Birštono Jazz“, „Kauno Jazz“, „Vilniaus Jazz“, „Swedish Jazz Celebration“, „New Sound Made“, „Platforma“ ir kituose džiazo bei šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir Europoje.
– Ar prieš rimtą pasirodymą laikotės kokių nors ritualų?
– Gal truputėlį dingsta apetitas ir noriu mažiau bendrauti. Užsidarau savyje, atitrūkstu nuo išorinės sumaišties. Man reikia vienumos, maldos, meditacijos.
Porą savaičių iki didelio projekto jaučiuosi taip, lyg būčiau ne šiame pasaulyje.
Artimuosius, draugus apie tokią savo būseną įspėju, kad nepamanytų, jog dėl ko nors pykstu. Bičiulių turiu daug, bet kad žmogų pavadinčiau draugu, man reikia ilgo laiko.
– Jūsų muzikiniame kelyje buvo ir partizanų dainų įrašai, taip pat savanoriška veikla, kai rengėte giedojimo pamokėles žmonėms nakvynės namuose ir dienos centre.
– 2008 metais iš aktoriaus, režisieriaus, muzikanto, o dabar jau ir pastoriaus Arnoldo Jalianiausko sulaukiau kvietimo kartu su džiazo muzikantų grupe įrašyti partizanų dainų albumą „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“.
Komanda, Arnoldo aranžuotės padarė šį albumą ypatingą.
Kai vykome į albumo pristatymo turą įvairiose Lietuvos vietose, dainuodama kai kurias dainas negalėjau sulaikyti ašarų, visi tekstai tokie jautrūs, ypač žinant, kad tai tikros istorijos.
Koncertuose susiburdavo labai daug žmonių, tarp jų ir gyvi likę partizanai, dažnas be kojos, be rankos, giliu, dvasingu žvilgsniu.
Savanorystė mane aplankė po vienų apmąstymams skirtų metų. Galima sakyti, jog buvau išėjusi į vidinę dykumą norėdama suprasti, kas aš iš tikrųjų esu, pabūti rimtyje.
Dažnai važiuodavau į netoli Klaipėdos esantį Pakutuvėnų vienuolyną, o iš Kretingos pranciškoniškojo jaunimo išmokau daug nuostabių giesmių.
Po metų buvau prisipildžiusi tiek šviesos, kad norėjau ja pasidalinti. Tad sugalvojome su keliais studentais nueiti į nevyriausybinę organizaciją „Išganymo armija“, kur lankėsi žmonės, neturintys namų.
Ten jie gaudavo arbatos, galėdavo nusiprausti po dušu, jiems būdavo suteikiamos medicinos ar kitokios paslaugos, padedama susitvarkyti dokumentus. Mes su jais kartu giedodavome.
Iš pradžių žmonės įsitraukdavo nedrąsiai, baigiantis metams prie mūsų prisijungė jau apie trisdešimt žmonių.
Jie sakydavo, kad po giedojimų viskas tapdavo šviesiau ir vilties atsirasdavo daugiau.
Tačiau didžiausią dovaną gavau aš pati, iš naujo atradusi muzikos prasmę. Už savanorystės pamokas esu dėkinga savo mamai.
Su jos vadovaujamu folkloro ansambliu esame aplankę ne vienus nakvynės namus ir daug kitų vietų.
– Supratau, kad tikėjimas jūsų gyvenime užima svarbią vietą.
– Pavyzdys buvo prosenelė, kuri, pergyvenusi karus ir tremtį, išliko šviesaus, skaidraus proto, padedanti kitiems. Taip ir pamenu ją su rožiniu rankose.
Niekas manęs niekada nevertė vaikščioti į bažnyčią, melstis, tiesiog tikėjimas visada yra su manimi kaip atramos ir atspirties pagrindas.
– Kaip jus veikia žinomumas?
– Nelabai tai jaučiau, nes laisvalaikį leidžiu miškuose ar pajūryje, kur nėra didelio susidūrimo su žmonėmis. Nevengiu bendravimo, bet tiek, kiek man reikia buvimo tarp žmonių, tiek pat reikia tylos, ramybės.
Nuo mažens būdavo, kad kokią dieną ar dvi beveik nešneku, po to staiga labai energingai iš manęs pasipila žodžiai.
– Savo gyvenimą susiejote su akademine veikla.
– Taip, jau nemažai metų esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros docentė, tenka nemažai skraidyti į Stokholmo Karališkąją muzikos akademiją, kur dėstau džiazo vokalistams, taip pat į Danijos Nacionalinę scenos menų mokyklą, ten dėstau aktorinio meistriškumo studentams.
Skaitau pranešimus įvairiose tarptautinėse konferencijose.
Lietuvoje būsimiems aktoriams dėstau šiuolaikines vokalo technikas, improvizaciją, tenka teikti konsultacijas ir teatre.
Nesu griežta dėstytoja, stengiuosi būsimuosius aktorius sudominti, kad patys stengtųsi dėl savęs.
– Šiuo metu rašote darbą mokslų daktaro laipsniui gauti ir dar studijuojate Kopenhagoje. Kam tiek daug reikia, juk pakankamai esate pasiekusi?
– Gyvenimas susideda ne tik iš bendravimo su artimaisiais, laisvalaikio, bet ir iš mėgstamos veiklos.
Mokslo laipsnis, kaip pavadinimas, gal nereiškia labai daug, bet kai mokslinė veikla atsiranda iš to, kas tave domina, tai jau kas kita.
Dabartinės studijos Kopenhagoje, CVI institute, – mano mokslinės veiklos dalis.
– Socialiniuose tinkluose dažnai viešinate nuotraukas iš pajūrio. Kuo jums svarbi jūra?
– Nuo vaikystės praleidau daug laiko prie jūros, gimiau ir gyvenau Klaipėdoje, o tėvas buvo sportininkas ir buriavimo sporto mokyklos direktorius bei treneris. Tad vasaromis gyvendavome jachtų klube ant jūros kranto.
Jūra – mano savasties dalis, ji kaip kvėpavimas. Kai pasineriu į jūros ošimą, atitrūkstu nuo visko.
Tada ateina teisingos mintys. Net vienas mano kompozicijų ciklas vadinasi „Balto Smėlio Dainos“.
– Esate drausminga ar mėgstate kūrybinę laisvę?
– Per atostogas esu labai nedrausminga – galiu atsikelti ir vidurdienį, ir šeštą ryto.
Bet kai verda intensyvus gyvenimas, stengiuosi laikytis drausmės. Dieną noriu būti skaidraus, švaraus proto. Man padeda drausmė, nes esu jautri, mano emocijos dažnai banguoja.
Atsikėlusi neskubėdama geriu matę, klausausi paukščių čiulbesio, taip po truputį pasigaunu dienos ritmą, nusiteikiu suplanuotiems darbams.
– Ar daug dėmesio skiriate grožiui?
– Man gražu ir raukšlės, nes jos siejasi su gyvenimo patirtimi. Iš mamos, močiutės ir prosenelės išmokau, kad reikia naudoti kuo natūralesnes priemones, sveikai maitintis.
O dėl drabužių – nesu prisirišusi prie kokio nors stiliaus. Kaip jaučiuosi, taip ir rengiuosi.
Jaučiu silpnybę suvarstomiems moteriškiems kareiviškiems batams.
– Ar pandemija stipriai pažabojo jūsų gyvenimą?
– Padėjo giliau pažvelgti į save, suprasti, kur dar galėčiau patobulėti.
Karantino metu daug dalykų vyko nuotoliniu būdu, tad jau pasiilgau gyvesnės erdvės.
– Kokių turite pomėgių? Ar buitis labai trukdo kūrybai?
– Mėgstu keliones, gamtą, muziką, filmus, teatrą, kartais knygas. Pradėjau važinėti riedlente, šią vasarą išbandysiu ir banglentę. Norėčiau vėl pradėti lankyti šokius.
Buitį stengiuosi planuotis taip, kad ji man per daug netrukdytų ir neužgožtų svarbesnių dalykų. Gaminu nelabai daug, bet jei tai darau, renkuosi ką nors iš itališkos, meksikietiškos virtuvės.
– Kokios mintys sukasi apie ateitį?
– Stengiuosi ateities per daug neplanuoti. Noriu būti sąžininga sau, rami ir harmoninga, tad manau, kad viskas bus taip, kaip turi būti.
