Radus šviežiai supiltą kapą gausiai aplaistytą baltais ir mėlynais dažais, gedinčiai R.Stonkaus šeimai kilo pačių įvairiausių minčių. Ar negalėjo kokio nors piktavalio išprovokuoti velionį laidojusio Joniškėlio kunigo Viktoro Liuimos vėliau pamoksle pasakyti žodžiai, kad jis buvęs apgautas mirusiojo artimųjų?
Nors kunigas neigė pamoksle turėjęs omenyje R.Stonkaus laidotuvių atvejį, visgi dėl jų su Bažnyčia nesusipratimų būta. Kai artimieji kreipėsi dėl laidotuvių į Pasvalio dvasininkus, išgirdo žodžius, kurie labai įskaudino: esą, jis nebus į kapus lydimas, nes nevaikščiojo išpažinties.
Kaip vėliau paaiškėjo, R.Stonkaus, kuris dėl negalios sunkiai vaikščiojo, našlė tokį pareiškimą išgirdo iš zakristijono lūpų. Visgi velionį į kapus palydėjo ne Pasvalio, o Joniškėlio, kurio kapinėse jis ir buvo laidojamas, kunigas.
Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, dekanas Henrikas Kalpokas dėl galimų nesusipratimų, galėjusių vėliau turėti įtakos tiek velionio šeimą, tiek aplinkinius žmones sukrėtusiam išpuoliui, su žiniasklaida kalbėti atsisakė.
Vyskupas pasmerkė išpuolį
Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM sakė nežinojęs apie jo vyskupijoje įvykusį sukrėtimą ir griežtai pasmerkė brutalų išpuolį prieš mirusįjį.
„Pats apie šią situaciją nebuvau nieko girdėjęs, man apie tai nebuvo pranešta, – sakė L.Vodopjanovas. – Mano duomenimis, dėl to žmogaus laidotuvių Pasvalyje buvo aukojamos Šv. Mišios, už jį melstasi.
Ir buvo natūraliai paklausta, ar žmogus eidavo išpažinties. Nebuvo atsisakyta, kad mes nelaidosim. Artimieji patys pasakė, kad tada kreipsis į Joniškėlio parapiją. Ten susitarė su klebonu, ir ten klebonas palaidojo.
Nei zakristijonas, nei valytoja tų dalykų nesprendžia. Kiekvienas gali sakyti, ką nori, bet sprendžia klebonas. Jeigu sudėtingesnė situacija, tada kreipiasi į vyskupą, bando išsiaiškinti ir tada priima sprendimą.“
Kapo išniekinimas, pasak vyskupo, jokiu atveju negali būti pateisinamas – net ir tokiu atveju, jeigu žmogus gyvenime būtų buvęs visiškas ateistas.
„Šiuo atveju visai nesvarbu, ar žmogus ėjo į bažnyčią, ar nėjo – toks elgesys yra netoleruotinas. Brutalus kapo išniekinimas nepateisinamas bet kokiu atveju, vienareikšmiškai.
Kartais žmonės bando taip suvedinėti kažkokias sąskaitas – deja, tai klaidingas žingsnis. Su mirusiu nereikia sąskaitų suvedinėti, reikia melstis už jį. Žmogaus iškeliavimas artimiesiems ir taip yra skausmas, o kai tokie brutalūs pėdsakai paliekami, paminklas aptaškomas dažais, tai netoleruotina“, – sakė vyskupas.
– Ar, teologiniu požiūriu, labai didelė nuodėmė nusikalsti prieš mirusįjį? Ar baisesnė – prieš gyvąjį? – lrytas.lt paklausė L.Vodopjanovo.
– Nuodėmes daro gyvas žmogus. Mirusysis jau nebedaro nuodėmių. Kai gyvename žemėje, stengiamės nuodėmių nedaryti, jeigu nepavyksta – einam, susitaikom su Dievu, atsiprašom, ir vėl keliaujam link amžinybės.
O mirusysis jau yra tik Dievo valioje. Mums yra pareiga prisiminti mirusįjį, melsti jam Dievo gailestingumo. Bet kuriam žmogui reikia Dievo gailestingumo.
– Kokį Dievo įsakymą pažeidžia kapo išniekinimas?
– Didįjį įsakymą. Tai yra nemeilė. Tame poelgyje matosi kažkoks kerštas, pyktis, neapykanta – visiškai neparodoma jokia krikščioniška meilė.
– Ar yra tokių atvejų, kai kunigas gali atsisakyti lydėti velionį į kapus?
– Taip. Pavyzdžiui, kai žmogus pasako, kad jis atsižada katalikų tikėjimo. Būna apie tai pareiškęs viešai ar pasakęs savo bendruomenėje. Arba kai žmogus niekada nėjo į bažnyčią, niekada jos nelankė.
Bet melstis galima ir tais atvejais. Į Mišias kviečiami gyvieji, artimieji. Net ir už tą, kuris netikėjo, tikėjimo išsižadėjo, melstis galima.
– Ar žmonės nepainioja kapo duobės pašventinimo su Ligonių patepimo sakramentu? Ar nesusidaro toks įspūdis, jog žmonės galvoja, kad jeigu kunigas duobę pašventino, velionio siela keliaus į dangų, o kitu atveju – ne?
– Krikščioniškos laidotuvės yra sakramentalija – tai ne sakramentas. Sakramentalija vyksta bažnyčioje, arba kai mes per vandenį, duobės pašventinimą prašome Dievo globos. Bet sakramentai visada yra svarbesni.
Jeigu žmogus sekmadieniais lankė bažnyčią, ėjo išpažinties, komunijos, ligos atveju šaukėsi kunigo, kad ateitų su Ligonių patepimo sakramentu – tai yra tikras krikščioniškas gyvenimas.
Krikščioniškos laidojimo apeigos prasideda bažnyčioje ir tęsiasi iki pat palydėjimo į kapines ar kolumbariumą. Jeigu žmogus visiškai netikėjo, Bažnyčia vis tiek visą laiką kviečia į maldą – ne tik už mirusįjį, bet ir už nusidėjėlių atsivertimą, už tai, kad čia pasilikusiems artimiesiems Dievas duotų stiprybės, malonės eiti tikėjimo keliu.
