Iš pradžių – pyktis, paskui – neviltis ir saviplaka. Tai jausmai, kurie apima tėvus sužinojus, kad jų vaikai yra kitokie – kad jie tiesiog negali skaityti, tačiau yra gabūs ir sveiki.
Įkūrė „Labirintą“
„Patirtis, įgyta auginant vidurinėlį vaiką – sūnų Juozapą, tapo neįkainojama pagalba kitiems.
Sūnui dabar jau vienuolika metų. O tai, kad jis turi skaitymo sutrikimą, vadinamąją disleksija, sužinojome, kai jis buvo bebaigiąs pirmąją klasę,“ – pratarė 46 metų Asta Blažinskienė.
Prieš trejus metus ši išskirtinio darbštumo moteris – karjeros konsultantė, mokymo trenerė ir koučingo specialistė, ėmėsi dar vienos veiklos.
Kartu su bendraminčiais ji įkūrė mokymosi ypatumų centrą „Labirintas“, kuriame teikiama pagalba vaikams, turintiems specifinių mokymosi sunkumų bei konsultuojami tokius vaikus auginantys tėvai bei juos mokantys mokytojai.
„Labirintas“ yra veikla, kuri natūraliai atėjo į mano šeimos gyvenimą. Visa tai, ką dariau iki tol ir dabar tebedarau – karjeros konsultavimas ar mokymai, yra būtent dalinimasis turimomis žiniomis ir patirtimi. O kartu tai yra ir kitiems teikiama pagalba“, – kalbėjo Asta.
Klausimų virtinė
Ji puikiai prisimena, kokie jausmai užklupo, kai buvo nustatyta priežastis, kodėl sūnui taip sunkiai sekasi mokytis – kodėl jis neskaito.
Tai buvo skausmas, kurį kėlė neatsakyti klausimai. Kodėl būtent mano sūnui tai nutiko? Iš kur atsirado disleksija? Kodėl būtent šiam iš mūsų vaikų, o ne kitiems?
„Narpliojau tuos klausimus, kol suradau atsakymą, kad viskas įvyko pačiu geriausiu laiku.
Tuo metu, kai sužinojau, jog Juozapas yra kitoks, jau buvau ir karjeros konsultantė, ir mokymo trenerė. Turėjau sukaupusi patirties – žinojau, kaip padėti žmogui, kuris yra sutrikęs, pasimetęs, kuris negali priimti sprendimo“, – pasakojo pašnekovė.
Ji ieškojo žinių apie tai, kas yra disleksija ir kaip ją perprasti tėvams. Nors informacijos, atrodytų, buvo daug, tačiau ji buvo išbarstyta, kartais – ir prieštaringa.
Nebuvo vieno centro, kuris sistemingai ir kompleksiškai spręstų mokymosi sutrikimus, tokius kaip disleksija, disgrafija ar diskalkulija.
Kone porą metų, anot Astos, teko domėtis kitų šalių patirtimi, atlikti tyrimus.
„Kartu su atrinktais profesionaliais, specialistais mokėmės ir mokėme kitus, investavome, kol sukūrėme mokymosi ypatumų centrą „Labirintas“, kuris tapo dar vienu pagalbos būdu žmonėms.
Tuo metu jau žinojau, kad tokių sutrikusių tėvų kaip mes Lietuvoje yra daug. Apie 15 proc. vaikų arba apie 50 tūkst. moksleivių turi kokių nors mokymosi ypatumų – disleksiją (skaitymo sutrikimą), disgrafiją (rašymo sutrikimą) ar diskalkuliją (skaičiavimo sutrikimą).
Mokymosi ypatumai nėra nuosprendis. Kiekvienas vaikas turi galimybių būti ir laimingu, ir patirti sėkmę“, – neabejojo A.Blažinskienė.
Taigi „Labirintas“ sukūrė ir toliau tobulina mokslu pagrįstus mokymus ir metodus, pritaikytus kiekvienam vaikui, turinčiam specifinį mokymosi sutrikimą.
Tai – pagalba, kuri apsaugo nuo ilgalaikių psichologinių ir mokymosi pasekmių.
Pasidalino pareigas
Pasak Astos, kiekvienas jos šeimos narys šiuo metu aktyviai dalyvauja „Labirinto“ veikloje.
Vyriausioji iš vaikų – 24 metų dukra Urtė iš didelio rūpesčio ir meilės broliui pilnai perėmė visą centro komunikaciją bei administracinę veiklą.
Astos vyro Dariaus Blažinsko rankose – „kietoji“ veikla: organizaciniai ir finansiniai reikalai.
Pats Juozapas yra Labirinto ambasadorius bei konsultantas, kuris savo patirtimi dalinasi su kitais vaikais, padeda kurti programas. Mažoji – 8-ių metų dukra tiesiog būna kartu, teikdama džiaugsmą visai šeimai.
„Kartu su mumis nuo pat pirmosios cento atidarymo dienos yra ir 24 metų Aivaras – labai geras Juozapo draugas.
Tuo metu, kai sūnui buvo nustatyta disleksija, jis jau studijavo psichologiją, todėl Juozapo istorija ir temos aktualumas jam tapo natūralia paskata prisijungti prie mūsų veiklos.
Tokia tad buvo mūsų starto komanda. Vėliau šis sumanymas padėjo pakviesti profesionalų, kuriems irgi visa tai rūpi: logopedų, specialiųjų poreikių pedagogų, terapeutų, IT specialistų, neurologų“, – pasakojo A.Blažinskienė
Kitokie mokymo būdai
Mokymosi ypatumai – ne vaiko raidos sutrikimas.
Intelektualiai tokie vaikai nesiskiria iš bendraamžių, o dažnai gal net turi geresnių gebėjimų.
Pasak A.Blažinskienės, tokiems vaikams tereikia kitokios mokymosi sistemos – kitokių priemonių ir kitokių mokymo būdų.
„Vaikai, kurie turi sunkumų mokantis, dažnai vertinami tik pagal vyraujančią ugdymo sistemą ir mokymosi standartus.
Tai, kad jiems reikia šiek tiek kitokios mokymo sistemos, kitokių priemonių ir būdų, tiesiog reiškia, kad jų vystymasis yra šiek tiek kitoks: nei geresnis, nei blogesnis už dominuojančią visuomenėje grupę, o – kitoks.
Tuomet, kai vaikai vertinami ne pagal jiems pritaikytus standartus, ilgainiui pradeda jausti nusivylimą, visuomenės spaudimą ir save nuvertina: sumažėja jų siekiai, noras tobulėti, kelti sau tikslus ir svajones.
Jausdami socialinį spaudimą jie gali pradėti gyventi „susiaurintą“ gyvenimą“, – paaiškino A.Blažinskienė.
Nuo klubo iki akademijos
Taigi „Labirintas“, kaip ir Astos įkurta individuali įmonė „11 kasta“ – vieni iš dabartinių jos darbų. Pastaroji – tai edukacinė ir meno erdvė, kurioje ir pati Asta veda mokymus bei konsultuoja, ir kolegos įgyvendina projektus, skirtus įvairaus amžiaus žmonėms.
Dar viena veiklos sritis, kuriai ši moteris randa laiko – tai dalyvavimas jaunimo profesinės patirties programoje „Rotary akademija“.
„Šį projektą sumanė Vilniaus „Rotaract“ klubas – organizacija, skatinanti lyderystę ir įgyvendinanti įvairius labdaros, paramos ar kitokio pobūdžio pagalbos projektus.
Buvau to klubo narė, taigi patirtimi, kurią kažkada perėmiau iš brandžių, daug pasiekusių jo narių, dabar tarsi skolą grąžinu jaunimui. Juk ir mane pačią, dar paauglę, skatino, mokė, parėmė mentoriai, ir dabar esu tuo, kas esu.
Tai ypač naudinga pagalba. Nes jaunuolių tėvai, mokytojai, turi savitų lūkesčių, todėl vertinga, kai greta jauno žmogaus būna žmogus iš šalies, mentorius“, – pasakojo A.Blažinskienė.
Jos patirtis apskritai yra išskirtinė. Nes būtent jos tėtis su bendraminčiais kūrė „Rotary“ organizaciją – atnešė „Rotary“ (rotacijos, patirties perdavimo) idėjas į Lietuvą. Taigi jau 30 metų, kaip ji dalyvauja šios organizacijos veikloje.
„Būdama su jais supratau tai, ką noriu veikti gyvenime. Dabar gi yra „Rotaract“ klubas, kuriame jauni žmonės turi galimybių išbandyti įvairias veiklas klubo komitetuose.
Aš pati būdama klube supratau, kad finansai – ne man. Komunikacija? Tai buvo veikla, kuri reikalavo daug pastangų.
Užtat man labiausiai patiko tai, kas buvo susiję su bendravimu – ten gerai jaučiausi. Tokiu būdu atėjau į personalo valdymą, kitas žingsnis buvo koučingas arba konsultavimas“, – pasakojo A.Blažinskienė.
Ne tik pusmečio kelionė
Koučingas – tai procesas, kurio metu jaunuoliai kviečiame mąstyti, pažvelgti į situaciją iš skirtingų pozicijų ir priimti sprendimus gerai išanalizavus situaciją.
„Mentorystėje gi dera ir koučingas, ir konsultavimas, ir mokymas, tikriausiai tik psichoterapijos joje nėra.
Individualiuose jaunuolių pokalbiuose su mentoriumi įvertinama situacija, pasidalinama tikslinga patirtimi. Tai tokios žinios, kurių nebūna galimybės įgyti universitete ar mokykloje.
Patirtis liudija, kad kartais prireikia nemažai laiko, kol jaunuoliai supranta, kuo vertinga yra kelionė kartu su mentoriumi“, – sakė Asta.
Paprastai „Rotary akademijoje“ tokia kelionė trunka pusmetį, bet gana dažnai, net ir pasibaigus programai, mentoriai su savo mokiniais ir toliau dalyvauja bendruose projektuose.
Anot A.Blažinskienės. „Rotary akademijoje“ dauguma dalyvių yra studentai. Jie būna pasirinkę studijas, bet vis dėlto ateina laikas, kai jiems tenka nutarti, kur panaudoti įgytas žinias.
„Yra ir tokių programos dalyvių, kurie turi darbo patirties, bet ima abejoti tuo, ar jie viską pasirinko teisingai.
Kiti esti sutrikę, nes pasirinkimo galimybės yra didelės, o sprendimo juk reikia vieno.
Situacijų būna įvairių. Mano patirtis liudija ir tai, kad pradedantys studentai į klausimą, ar norėtų turėti savo verslą, dažniausiai atsako teigiamai.
Tačiau mes, žmonės, turime skirtingų prigimtinių savybių. Vieni išties yra labai verslūs, kiti gali būti įkvėpėjai, treti – edukatoriai. Tačiau visas šis suvokimas ateina anaiptol ne iš karto“, – kalbėjo Asta.
Taigi, kaip sakė vienas pasaulyje garsiausiu disleksikų Albertas Einšteinas, jeigu „vertinsi žuvį pagal jos gebėjimą įlipti į medį, tu tikrai nusivilsi, o žuvis nuolatos jausis kvaila.“
Žuvis negali įlipti į medį, bet ji gali būti geriausia vandenyje!
