Ponia Janina – šviesaus proto, turi gerą atmintį ir yra maloni pašnekovė.
Naujienų portalo lrytas.lt žurnalistei ji sakė, kad 100 metų jai pralėkė labai greitai, net keista, kad jų jau tiek daug.
Kada buvo geriausias jos gyvenimo etapas? „Tikrai geri buvo Antano Smetonos laikai. Ir todėl, kad aš tada buvau jaunutė, ir Lietuvoje tada viskas buvo gražu, tvarkinga. Kaimas buvo gyvas, o ne išmiręs, kaip dabar, vykdavo renginiai su dainomis ir šokiais“, – sakė p.Janina.
Pridūrė, kad labai gera ir jos senatvė – visko pakanka, turi dvi šaunias dukras, kurios gerai ja rūpinasi. Na, tik jėgų kartais trūksta ir regėjimas silpsta, bet vis tiek jos senatvė laiminga.
O kai prasidėjo okupacijos (sovietinė, vokiečių ir vėl sovietų), atėjo sunkūs laikai. Ponia Janina – tremtinė ir politinė kalinė, 1947 m. ištremta į Rusijos gilumą.
Už ką ji buvo išvežta? „Mes su tėveliais gyvenome Molėtų rajone, Palakajuose, prie Baltųjų Lakajų ežero. Aplink buvo daug miškų, o juose – daug partizanų. Aš nebuvau jų ryšininkė, bet kai kuriuos jų pažinojau, jie kartais pas mus užeidavo. O sykį manęs paprašė iš Inturkės miestelio parnešti vaistų vienam sužeistam partizanui. Po to mane sulaikė, ir už tuos vaistus gavau 25 metus kalėjimo“, – pasakojo ponia Janina.
Ji 8 mėnesius kalėjo Vilniuje, Lukiškių kalėjime, tuomet buvo išvežta į Mordovijos ATSR, ten dirbo siuvykloje. Ryškiausiai atsimena, kaip verkė, kai ten būdama sužinojo, kad ištremta ir jos motina, o kitos moterys ją guodė.
Vėliau ji perkelta į Archangelską už poliarinio rato. Ten dirbo statybose, miške, kasė griovius, ir nuolat grėsė mirtis nuo šalčio ir bado.
Ponia Janina kalėjo 7 metus ir 8 mėnesius, o po Josifo Stalino mirties atgavo laisvę. Grįžo į Lietuvą, pabuvo Vilniuje, Kaune, bet visur girdėjo, kad su tokia „purvina“ praeitimi jos niekur neregistruos, tad ji negalės susirasti nei gyvenamosios vietos, nei darbo. Tada išvyko atgal į Rusiją, į Intą.
Ten dirbo valgykloje, sukūrė šeimą su lietuviu, taip pat politiniu kaliniu. Ten ir gimė dukra Irena, o besilaukdama antros dukters Dalios grįžo su šeima į Lietuvą, į vyro gimtąjį Rokiškio kraštą. Čia jos vyras norėjo įsidarbinti, tačiau išgirdo, kad „banditų niekam nereikia“.
Galiausiai apsistojo Latvijoje, visai šalia sienos su Rokiškio rajonu. Latvijoje pritapti ir įsidarbinti buvo lengviau. J.Sakalauskienė ilgai dirbo melžėja, darbas buvo sunkus. Dukras leido į mokyklą Lietuvoje, Suvainiškyje – iki šios jos keliaudavo pėsčiomis apie 5 km.
Į Lietuvą šeima grįžo tik šaliai atkūrus nepriklausomybę.
Ponios Janinos vyro jau seniai nebėra tarp gyvųjų, o ji gyvena Rokiškyje su dukra Dalia Viplentiene (60 m.). Ši, paklausta apie tai, kaip sekasi sutarti su garbaus amžiaus mama, sakė: „Duok Dieve kiekvienam, kam tenka rūpintis senyvais artimaisiais, tokio šviesaus proto ir tokio taikaus charakterio žmogų. Mamai visada visko užtenka, kaip yra, taip gerai, ji niekuomet man nesiskundžia.“
Dukra mamai gamina valgyti, o po namus ši vaikšto pati, pasinaudodama vaikštyne. Kai nori lauke pasidžiaugti gražiu oru, dukra ja išveža vežimėliu.
Beje, senolė valgo visą įprastą maistą, nevengia mėsos ar cukraus – priešingai, kartais dukrai pasako, kad norėtų kažko stipresnio, t. y., mėsiško. Tik jokių „naujoviškų“ produktų, tarkim, krevečių, jai neįsiūlysi.
Dukra mamai kasmet prenumeruoja „Lietuvos rytą“. Dabar, kai senolės regėjimas jau apsilpęs, tik šeštadieninį leidinį. Močiutė jį perskaito, tada eina ir dukros klausia, ar ši girdėjusi apie vieną ar kitą įvykį. Dukra atsako, kad ne (nors gal ir būna šį tą girdėjusi), ir tada mama patenkinta jai papasakoja, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje. „Taip, politika aš domuosi“, – sakė ponia Janina. Taip pat ji nuolat klausosi radijo, o televizorių žiūrėti nustojo – saugo akis.
Geriausios dovanos – nematerialios
Kaip rokiškietei pavyko sulaukti tokio garbingo amžiaus ir išsaugoti šviesų protą? „Manau, mamai tai pavyko, nes ji visiškai neturi pykčio nei pavydo jausmo, ji visuomet gerai nusiteikusi – toks nusiteikimas ir padeda ilgai gyventi“, – sakė Dalia.
Ponia Janina antrino dukrai: „Aš neturiu niekam pykčio, visada turiu ir turėjau jumoro. Ir būdama lagery nedejuodavau taip, kaip kai kurie kiti. Būdavo, ir pasijuokdavau, ir padainuodavau. Jeigu pyksi ant viso pasaulio, tikrai nieko gero iš to nebus.“
Senjorė labai džiaugiasi ne tik ramia senatve, geromis dukromis, bet ir šauniu vieninteliu anūku. Jis jau augina šešiametę jos proanūkę (mergaitei labai sunku suvokti, kaip prosenelei gali būti net 100 metų), ir jau netrukus, šį birželį, susilauks proanūko – tai bus puikiausia dovana jai šimtmečio proga.
O ar senjorė tokia garbinga proga neužsiprašė dar kokios nors dovanos? Jos dukra atsakė: „Ne, jai jokie materialūs dalykai dabar nerūpi. Tačiau jai tikrai patinka artimųjų dėmesys, tad ir stengsimės, kad jo sulauktų kuo daugiau.“
***
„Lietuvos ryto“ redakcija sveikina ponią Janiną su gražiu jubiliejumi ir dovanoja jai „Lietuvos ryto“ prenumeratą bei linki smagaus skaitymo!
