Tiesa, tiek jis, tiek Genutė, tuomet turėjo darbus, todėl negalima teigti, kad keramiką jie atrado, kuomet ieškojo pragyvenimo šaltinio. Tačiau toks atrastas hobis pamažu atnešė pelną, o ir meilė kūrybai bei tautodailei sulig kiekvienu dirbiniu didėjo.
Mokėsi slapčia
Kaip minėta, žmona prie vyro prisijungė kiek vėliau. Ji tai padarė slapčia, kad niekas nežinotų – nei vyras, nei dukra. „Norėjau, kad niekas nematytų, jei suklysiu, jei nesigaus. Eidavau mokytis vakarais arba net naktimis. Laikui bėgant pamačiau, kad man puikiai pavyksta“, – pasakojo Genutė.
Na, o pirmasis Eriko prisilietimas prie molio įvyko dar vaikystėje. „Kai buvau vaikas, mes su tėvais važiuodavome į kaimą, pas tokį giminaitį, puodžių. Jis leisdavo pažaisti su staklėmis, prisiliesti prie molio. Toks ir buvo tas mano pirmasis susipažinimas su moliu“, – pripažino Erikas.
Savadarbės staklės
Pradžioje, kai vyras nutarė kurti molio dirbinius, pats pasigamino savadarbes žiedimo stakles. „Jomis naudojuosi iki šiol… Tiesa, turiu ir kitas – atvežtas iš Vokietijos, bet jos man nelabai „limpa“. Manosios man mielesnės, kadangi paties darytos“, – sakė keramikas.
Menininkas pripažino, kad tuomet niekas jo nemokė, kaip dirbti su moliu, tad teko mokytis pačiam įvairių technikų, gudrybių. „Vėliau Kaune vyko tokia mugė „Ką pasėsi“. Ten nakvojome pas tokį puodžių, kurio aš paprašiau, kad parodytų, kaip jis žiedžia. Pamatęs jį, supratau, kad mano staklės, kurias pats pasigaminau, sukasi ne į tą pusę (juokėsi). Tad grįžęs po mugės namo sutvarkiau jas, o kai ėmė suktis tinkama kryptimi, nebemokėjau dirbti. Teko vėl mokytis iš naujo“, – prisiminė Erikas.
Karjeros pradžioje Hincai gamino įvairius suvenyrus, o dabar beliko tik indai ir individualūs užsakymai, pavyzdžiui, šeimos židiniai.
Tautodailės simboliai
Keramikų pora priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Erikas įstojo 1994 m. Vilniuje, o Genutė – 2001 m. Panevėžyje.
„Mudu turime tautinio paveldo sertifikatus. Pas mus šiuo metu visi gaminiai susiję su tautodaile. Įprastai piešiame gyvybės medžius. Jie simbolizuoja įvairius dalykus: moterišką, vyrišką pradus ir pan. Net ir svastika yra tautodailės akcentas, tačiau jis sugadintas, nes laikomas nacių simboliu, o juk iš tiesų tai – saulės ženklas. Ne visi tą žino, todėl tokių nepiešiame, išskyrus atvejus, kai asmeniškai paprašo“, – atskleidė tautodailininkas.
Prekyba sustabdyta
Kadangi per karantiną mugės nevyksta, Hincai yra sustabdę prekybą, o tiksliau – ji labai minimali. „Siųsti kitur jau bijome, nes ne kartą pas klientus atkeliavo sudaužyti gaminiai. Gaila, todėl mieliau pristatome patys, jei užsakovas Lietuvoje, arba laukiame, kol pats turės galimybę pasiimti“, – atviravo Erikas.
Na, o parodos pandemijos metu taip pat nevyksta, tad vienintelė vieta, kurioje dabar puikuojasi poros darbai – Upytės tradicinių amatų centras.
Edukacinės programos
Erikas ir Genutė turi tautodailininkų pažymėjimus. Tai reiškia, kad jiedu gali mokyti kitus žiesti, taip pat gali vesti edukacines programas.
„Žinoma, dabar dėl karantino tai labai ribojama, bet tikimės, kad vasarą galėsime mokyti kitus, grįžti į vėžes. Edukacinės programos dažniausiai išvažiuojamosios, kadangi pas mus dirbtuvėse nėra vietos. Išskyrus vasarą, kai dirbame sode, Pakuodžiupiuose, po atviru dangumi. Ten mūsų vasarinės dirbtuvės, o Dembavoje – žieminės. Į sodą priimame visus. Ir šią vasarą labai lauksime visų norinčių svečiuose“, – kvietė jis.
Į festivalius ir muges Hincai vežasi stakles, kad vietoje galėtų daryti gaminius pagal specialius užsakymus. Tuo pačiu metu susirinkusiems žiūrovams jiedu demonstruoja, kaip vyksta gamybos procesas.
Tarptautinis įvertinimas
Kasmet pora keliauja po muges ir parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vienas iš žymiausių festivalių – Pärnu mieste, Estijoje, organizuojamos „Hansa dienos“. „Esu apdovanotas vardiniu 2020 metų kvietimu, bet tuomet renginys neįvyko, viskas perkelta į šią vasarą. Tikimės, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Erikas.
Mugėse Hincų pora – išskirtinė. Jie visuomet puošiasi tautiniais, lininiais rūbais, kurie iškart atkreipia pirkėjų dėmesį.
Po vieną – nekas
Moteris atskleidė, kad keramika yra toks menas, kurio niekada iki galo neišmoksi. „Nuolatos mokomės ir mokysimės iki pabaigos“, – sakė Genutė.
Paklausti, iš kur semiasi įkvėpimo darbams, jiedu atviravo, kad daugiausia įvairių minčių sukelia dalyvavimas festivaliuose ir žmonių pageidavimai. „Įkvėpimas kyla renginiuose. Patys klientai pasiūlo kažką ir mes iš jų semiamės idėjų“, – teigė keramikė.
Visgi jiedu pripažino, kad dirbinių išvaizda labai priklauso nuo nuotaikos. „Tiesą pasakius, jei nėra nuotaikos kurti, geriau ir visai nedirbti, nes kitu atveju nieko nesigaus. O štai kai nuotaika puiki – tai ir darbai kalba patys už save“, – sakė Erikas.
Pasiteiravus, ar nesunku drauge dirbti, Genutė patikino, kad viskas – priešingai. „Dviese dirbti daug smagiau. Jei vienas suserga ir kitas lieka dirbti vienas, būna labai liūdna. Nėra su kuo pasijuokti, pasitarti, paplepėti. Po vieną – nekas“, – pripažino Genutė.
