Ramų gyvenimą po ilgų ir audringų skyrybų su buvusiu krepšininku ir verslininku Anatolijumi Čupkovu (77 m.) kurianti moteris džiaugėsi, kad jau įsirengė naujus namus.
„Būstas sutvarkytas, vietą jame rado ne tik asmeniniai daiktai, baldai, bet ir brangiausios mano sielos vertybės – albumai, paveikslai, knygos, skulptūros. Jie tarsi dalis manęs“, – aprodydama neseniai įsigytą ir jau spėtą įrengti namo dalį Kauno Panemunės rajone pasakojo D.Teišerskytė.
Moteris apgailestavo, kad neturi nuotraukų albumų ar kitų daiktų, primenančių jos senelius ir tėvus. Taip nutiko todėl, kad poetės šeima buvo ištremta į Sibirą, o jos tėviškė Leonavoje (Raseinių r.) išdraskyta.
„Šeimą man primena vienintelė relikvija – mane užauginusios senelės Kotrynos Rašinienės labai saugotas kryželis. Jis naujuose namuose nuolat stovi prie mano lovos.
Jis su mumis klajojo po Sibirą. Šiam kryželiui turbūt ne mažiau kaip pusantro šimto metų. Žiūrėdama į jį prisimenu ne tik išgyventus baisius laikus. Širdį glosto prisiminimai apie mylimą senelę, kuri buvo bajorė ir iki gyvenimo pabaigos išliko ori ir išdidi“, – sakė buvusi Seimo narė.
Prie šio kryželio ir uždegtos žvakės D.Teišerskytė kiekvienų metų birželio 14-ąją, kai minima Gedulo ir vilties diena, mintimis ir malda pagerbia 1941 metais pradėtą vykdyti masinį lietuvių tautos trėmimą į Sibirą.
Tremtis skaudžiai palietė visą jos šeimą. Poetė Sibire gyveno kone dešimtmetį.
Jos tėvas ūkininkas Pranas Teišerskis 1946 metais buvo areštuotas ir nuteistas už pagalbą partizanams. Jis 1950 metais dingo be žinios Taišeto lageryje (Rusija). Neabejojama, kad ten jis žuvo.
Poetės motina Kotryna Teišerskienė, dirbusi mokytoja, brolis Algimantas ir sesuo Danutė 1948 metais taip pat buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį.
„Mane ir dar du brolius Eugenijų ir Rimantą šešerius metus augino senelė, tačiau 1953 metais mes visi taip pat buvome ištremti į Sibirą. Tuomet sovietai Lietuvoje vykdė vadinamuosius paskutinius valymus. Man tuo metu buvo aštuoneri su puse metų.
Etapais iki tos vietos, kur gyveno mama, brolis Algimantas bei sesuo Danutė, mus kartu su kriminaliniais nusikaltėliais traukiniais vežė 3 mėnesius.
Nuveždavo iki tam tikros vietos, uždarydavo, palaikydavo kalėjime, po to veždavo toliau.
Paskutinius 80 kilometrų keliavome per sniegą ir speigą rogėmis“, – prisimena D.Teišerskytė.
Moteris ligi šiol prisimena susitikimą su motina po šešerių metų. Apie vaikų atvykimą į Sibirą nieko nežinojusi moteris juos išvydusi iš jaudulio nualpo.
Gyvenimas tremtyje buvo labai sunkus. Viename kambaryje buvo įkurdinti 8 žmonės. Viena penkis vaikais auginti turėjusi Dalios motina dirbo be atvangos, kad juos išmaitintų.
„Maisto daug nebūdavo, duona su margarinu tuomet buvo skaniau nei dabar valgomas tortas. Mes, vaikai, keletą kartų įsigudrinome pasivogti iš parduotuvės ledinukų, kurie būdavo sukrauti dėžėse.
Slapčiomis paimdavome iš tos dėžės po keletą saldainių, o geros širdies rusė pardavėja apsimesdavo, kad nemato. Mums tai būdavo didelė šventė“, – atviravo kaunietė.
Nuo 14 iki 18 metų D.Teišerskytei teko sunkiai dirbti taigos miškuose su kirviu rankoje. Vasarą darbas buvo pakenčiamas, o žiemą, kai termometro stulpelis krisdavo iki 30 ar 40 laipsnių šalčio, dirbti buvo labai sunku.
Nors tremtis iš poetės atėmė gražią ir nerūpestingą vaikystę, Sibire amžino poilsio atgulė du jos broliai, D.Teišerskytė tikino, kad jos širdyje išliko ir malonių akimirkų.
Moteris ligi šiol jaučia tą šilumą tarp barakuose gyvenusių lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautų tremtinių. Ji negali pamiršti ir nuostabios Sibiro gamtos, ypač žydinčių orchidėjų ir lelijų, kurios dažnai minimos poetės kūrybos eilėse.
Lelijas moteris mėgsta auginti ir prie namų puoselėjamame darželyje.
„Iš Sibiro išvykau sulaukusi pilnametystės. Lietuvoje namų jau neradome, teko apsistoti pas mamos brolį Mosėdyje (Skuodo r.), vėliau gyvenimas nuvedė į Kauną. Taip prasidėjo naujas, šviesesnis, gyvenimo etapas“, – pasakojo D.Teišerskytė.
Į tremties vietą po daugelio metų kaunietė buvo nuvykusi dar du kartus, o mintimis į Sibirą sugrįžta dažnai.
Apie šeimos tragediją ji ne kartą yra pasakojusi sūnums Linui (53 m.) ir Pranui (41 m.).
Vaikus ir kai kuriuos bičiulius D.Teišerskytė vadina svarbiausiu ramsčiu, ypač jų pagalbos prireikė skiriantis su A.Čupkovu.
„Nepaprastai džiaugiuosi, kad manęs nepaliko ta aplinka, kurioje anksčiau gyvenau.
Be to, per šešiolika darbo Seime metų neįgijau priešų. Ir nors jau nesu Seimo narė, sulaukiu daugybės kvietimų į įvairius renginius ar kūrybos pristatymus.
Žinoma, gyvenimą pakeitė karantinas, bet tikiuosi, kad viskas susitvarkys“, – vylėsi kaunietė.
Vasarai įsibėgėjus moteris negali atsidžiaugti prie jos namų gausiai žydinčiais gėlynais ir naujuoju šiltnamiu, kuriame dera agurkai, pomidorai, salotos ir kitos daržo gėrybės.
D.Teišerskytė nepamiršo paminėti, kad ankstesni šeimininkai paliko jai gražų kraitį – dvi obelis, dvi vyšnias, du abrikosus, vynuogę, aviečių krūmų ir graikinį riešutmedį.
„Labai džiaugiuosi ir baltąja terasa, kurią neseniai pastatė mano gerieji bičiuliai. Čia mėgstu paskaityti, parašyti, svajoti ir kavos išgerti“, – dėstė naujakurė.
Poetė prasitarė ir apie rašomą naują knygą.
Pasinėrė ir į labdaringą veiklą
Politinę veiklą D.Teišerskytė pradėjo 1995 metais. Buvo viena Moterų partijos įkūrėjų, partijos tarybos pirmininkė. Nuo 1999 metų – Lietuvos liberalų sąjungos narė. Nuo 2005 metų – Liberalų sąjūdžio narė, tarybos narė. Keturias kadencijas nuo 2000 iki 2016 metų buvo Seimo narė.
Poetė ne tik kuria eiles, dainų tekstus, bet ir yra panirusi į labdaringą veiklą – dalyvauja moterų draugijos „Ad astra“ veikloje.
Ji yra Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, prižiūrinčios transliuotojų veiklą, narė.
Keletą sezonų buvo muzikinio konkurso „Žvaigždžių duetai“ (LNK) vertinimo komisijos narė.
D.Teišerskytė – 13 poezijos ir prozos knygų autorė, daugiau kaip 400 estrados dainų tekstų autorė, publikavo apie 300 straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
