Buvę sutuoktiniai gyvena viename Hamburgo (Vokietija) miesto rajonų, J.Frantzo viloje. Viršutiniame aukšte įsikūrė jo ilgametė gyvenimo palydovė, rusų smuikininkė Ksenija Dubrovskaja (41 m.) su jų sūnumi Justu Konstantinu.
2019-aisiais Vokietijoje J.Frantzas buvo išrinktas Metų optimistu. Jis norėjo, kad per premijos teikimo ceremoniją dalyvautų ir sūnus – kylanti žvaigždė, pianistas Justus jaunesnysis. Bet profesorius J.Frantzas atėjo vienas. Kodėl?
„Justaus neišleido jo motina, ir tai mane labai nuliūdino ir įskaudino. Po daugiau nei 20 santuokos metų išsiskyrėme, nes tapome vienas kitam svetimi. Dėl savo, muzikanto, profesijos daugelį metų ir daug laiko praleidau kelionėse. Ksenija taip pat koncertavo.
Taip atsitiko, kad meilė išblėso. Po to abu kovojome dėl mūsų mylimo vaiko, ir emocijos liejosi per kraštus kaip daugeliui išsiskyrusių porų. Ksenija pirmiausia turėjo suvokti, kad vaikas neturi būti spaudimo priemonė ir nesantaikos obuolys.
Mano ir Ksenijos santykiai neturi nieko bendra su mūsų sūnaus auklėjimu. Kalbama apie tolesnį Justaus gyvenimą, abu privalome juo rūpintis, nes esame atsakingi už jo laimę. Ateityje turime kuo tiksliau suderinti susitikimų laiką ir trukmę. Šiuo metu tarp manęs ir Ksenijos nebėra tiek daug bendrumo ir sąlyčio taškų“, – pasakojo J.Frantzas.
Įžymiajam pianistui lieka tik tikėtis, kad skausmingų epizodų, susijusių su sūnaus rūpyba, ateityje pavyks išvengti. J.Frantzas sutinka, kad Justui jaunesniajam reikia ir motinos.
Kadangi buvusi sutuoktinė gyvena viršutiniame namo aukšte, sūnus gali užsukti pas tėvą kada panorėjęs. Ir jei profesorius J.Frantzas nėra išvykęs, su Justu jaunesniuoju susitinka kasdien.
Įžymusis pianistas nejaučia, kad sūnus išgyventų dėl tėvų skyrybų – pirmiausia dėl to, kad Justus nejaučia įtampos, gali bendrauti su abiem tėvais.
Dėl sūnaus auklėjimo buvę sutuoktiniai sutaria – bent jau dėl gyvenimo vertybių.
J.Frantzas pripažįsta, kad buvusi žmona – griežtesnė.
Jis dėl savo lūkesčių, troškimų sūnui nekelia jokių reikalavimų: „Žmonės, kurie tik spaudžiami siekia sėkmės, nėra iniciatyvūs. Ir kada nors ateina laikas, kai jiems kieno nors daromas poveikis neduoda tokio rezultato, kokio tikimasi.“
Pastarieji metai J.Frantzui buvo sunkūs ir profesiniu požiūriu. Bendrovė, turėjusi rūpintis finansiniais ir socialiniais jo įkurto orkestro „Philharmonie der Nationen“ reikalais, paskelbė apie bankrotą, muzikantui grėsė piniginė bauda už administracinius pažeidimus.
Pasaulinio garso muzikantui teko atitinkamoms institucijoms suteikti informacijos apie bendrovę, kuri prasiskolino. Prie jos bėdų, kaip teigia J.Frantzas, jis neprisidėjo.
Turėjo būti rengiami muzikos festivaliai, pasaulinė turnė ir suteikta pagalba atsistoti ant kojų jaunų muzikantų akademijai. Visam tam, kaip J.Frantzą užtikrino buvęs bendrovės vadovas, buvę finansinių galimybių.
„Buvau pernelyg patiklus. Iš savo turto turėjau paaukoti milijoną, kad bent jaunesniems muzikantams būtų galima sumokėti už jų darbą. Bet visuomet norėjau tas vertybes, kuriomis tikiu, perteikti kitoms kartoms. Siekiau jauniems žmonėms įdiegti vertybes, kurios su pinigais neturi nieko bendra. Muzika – puiki galimybė patirti Dievo palaimą“, – sakė J.Frantzas.
Per tuos metus sušlubavo ir įžymaus pianisto bei dirigento sveikata. Jam buvo atlikta sudėtinga nugaros operacija. Iki to J.Frantzas dar buvo įsipjovęs pirštą. Šis sužeidimas pianistui nebuvo toks svarbus, nes jis dažnai atlieka ir dirigento darbą.
Profesorius dėkingas gydytojams, kurie profesionaliai sutvarkė pirštą. Bet dėl šio sužeidimo jis užsikrėtė infekcija.
„Nemaniau, kad gali būti taip pavojinga. Bet kad tai tikrai rimta, suvokiau Gdanske (Lenkija) per susitikimą su kolega dirigentu.
Sėdėjome jaukioje aplinkoje senamiestyje ir vienu metu pamaniau, kad tuoj nukrisiu. Naktį pervėrė baisūs skausmai“, – pasakojo J.Frantzas.
Kas padėjo įžymiajam muzikantui įveikti staiga užgriuvusias bėdas?
Tai buvo iki koronaviruso pandemijos, profesorius turėjo daug darbo ir niekada neprarado vilties, kad bus geriau.
„Dėl to kaltas mano optimizmas. Sulaukiau draugų pagalbos. Didelė atrama visada buvo ir yra artimas bičiulis iš Hamburgo grafas Johannas Villavicencio Margheri“, – pasakojo J.Frantzas.
Žinoma, profesorius sulaukė pagalbos ir iš savo jaunėlio sūnaus J.Frantzo, kurį apibūdina kaip draugišką, atvirą, nuoširdų, intelektualų jaunuolį.
Pianistas ir dirigentas turi dar vieną sūnų, labai talentingą pianistą Christopherį Taintoną (46 m.), kurio susilaukė su pianiste Carol Tainton.
J.Frantzas jaunesnysis – taip pat pianistas, bet groti šiuo instrumentu jį išmokė ne tėvas, o labai gera mokytoja iš Ukrainos.
Iki koronaviruso pandemijos tėvas ir sūnus rengė bendrus koncertus.
J.Frantzas buvo artimas Vokietijos kanclerio Helmuto Schmidto (1918–2015) bičiulis. Įžymusis muzikantas savo archyve saugo nuotrauką, kur jis, dar jaunas, su politiku ir jo žmona Loki Schmidt skambina pianinu.
Koncertavo ir Lietuvoje
J.Frantzo santuoka su rusų smuikininke K.Dubrovskaja – antroji. Iki 1990 metų jis buvo vedęs viešųjų ryšių specialistę Alexandrą von Rehlingen (62 m.).
J.Frantzas buvo pirmasis užsienio atlikėjas, sutikęs atvykti koncertuoti į Lietuvą po Sausio įvykių 1991-aisiais. Tuometis Filharmonijos vadovas Gintautas Kėvišas prisimena: „J.Frantzas pats pasisiūlė atvažiuoti. Koncertas vyko Operos ir baleto teatre, nes Filharmonija tuo metu buvo rekonstruojama. J.Frantzo koncertas su Lietuvos kameriniu orkestru įvyko, rodos, vasario 6-ąją.“
J.Frantzas dalyvavo 2014-aisiais vykusiame šventiniame koncerte „Muzikos žvaigždės lapkričio Vilniuje“. Jis dirigavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniam orkestrui atliekant dvi ištraukas iš Gioacchino Rossini operų „Sevilijos kirpėjas“ ir „Vilhelmas Telis“.
Parengė Ona Kacėnaitė
