Gegužę įvyko N.Laurinavičiaus dainos „Laikraščių pardavėjas“ premjera. Jai skambant girdėti autobusų stoties garsai, pranešantys maršrutų kryptis. Atrodytų, kad autoriui gerai pažįstama tokia kasdienybė, kuri jau įrašyta į istoriją.
– Kodėl būtent dabar atsirado tokia daina? – paklausiau N.Laurinavičiaus.
– Dainos tekstas sukurtas gerokai anksčiau, nei ją įrašėme. Iš pradžių tai buvo eilėraštis, kuris pateko į pirmąją mano išleistą poezijos knygą.
Šiek tiek papildęs tekstą ir parinkęs akordus dainą „Laikraščių pardavėjas“ įtraukiau į mūsų šeiminio muzikinio tandemo „Šerkšno tyla“ repertuarą.
Drauge su žmona šią dainą jau seniai atlikdavome įvairiuose koncertuose, renginiuose, Vilniaus gatvėse. Rudenį dešimtmetį švęsianti „Šerkšno tyla“ vis drąsiau mąsto apie pirmojo albumo išleidimą, tad gegužę įrašėme „Laikraščių pardavėją“ – tai dar vienas žingsnelis albumo link.
Autobusų maršrutų krypčių pranešimas kadaise pardavinėjant laikraščius Vilniaus autobusų stotyje tiek įsigėrė į smegenis, kad iki šiol skamba ausyse. Jau turiu idėjų ir šios dainos vaizdo klipui.
– Kodėl ir kaip jūs tapote laikraščių pardavėju?
– Kai man buvo trylika metų, mirė mama. Tai buvo gūdūs 1992-ieji. Gyvenau su seserimi ir patėviu, kuris nuolat panirdavo į alkoholio liūną ir kuriam aš, švelniai tariant, ne itin rūpėjau.
Gyvenome skurdžiai, tad teko ieškoti įvairių išeičių. Vieno bendraklasio mama pasufleravo, kad galima nueiti į redakcijas, pasiimti laikraščių ir juos pardavinėti. Taip ir padarėme.
Pasiėmėme laikraščių, atsistojome prie tuomečio „Vaikų pasaulio“ įėjimo ir pradėjome karjerą. Išpirko greitai, tad teko vėl eiti į redakcijas, laikraščių asortimentas išsiplėtė, apėmė azartas.
Vėliau prie Centrinės universalinės parduotuvės dar pardavinėjome „Lietuvos ryto“ leistus didelius kalendorius su meiliais kačiukais ir šuniukais – pirkėjai juos mikliai išgraibstydavo. Po to ilgam įsikūrėme Vilniaus autobusų stotyje.
– Kiek vidutiniškai uždirbdavote per vieną šeštadienį? Kam išleisdavote pinigus?
– Šeštadienis būdavo didžioji pardavimų diena, nes išeidavo storiausi laikraščiai su daugybe priedų. Kartais nuo šeštos iki dešimtos valandos ryto vien „Lietuvos ryto“ parduodavome 150 egzempliorių, tada dar skuosdavome į redakciją vildamiesi gauti daugiau laikraščių.
Į autobusus skubantys žmonės nenorėdavo stovėti eilėje prie spaudos kiosko – tai mums buvo palankios aplinkybės. Vidutiniškai per šeštadienį uždirbdavome po 60 litų. Per mėnesį išeidavo tuometis minimalus atlyginimas. Kartais prekiaudavome ir po pamokų, ir darbo dienomis vasarą.
Vos pardavę laikraščius dar skubėdavome paplušėti pagalbiniais darbininkais į statybas. Man taupyti nelabai išeidavo, nes teko pirkti ir maistą, ir rūbus, kurių tais laikais įsigyti buvo sunku.
O bendraklasis įgyvendino tuometę savo svajonę – po ilgo taupymo įsigijo personalinį kompiuterį, tais laikais tai buvo neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis yra aviacijos pramonę aptarnaujančios įmonių grupės vienas įkūrėjų ir vadovų.
– Nebūdavo sunku paaugliui keltis penktą valandą ryto, kai daugelis jūsų bendraamžių po penktadienio vakarėlių greičiausiai iki pusiaudienio miegodavo? Gal pardavęs laikraščius eidavote numigti?
– Kai penktadienio vakarėliai imdavo įsisiūbuoti, mes eidavome miegoti. Ne vienas tuo metu turbūt ties smilkiniais sukiodavo pirštus. Nebūdavo kur dėtis – praleisti šeštadienio negalėdavome, nes tam tikrą laikraščių skaičių būdavome užsiprenumeravę iš anksto ir sumokėję nemažus pinigus.
Mums ne kliūtis būdavo net ir milžiniškas speigas – storas kojines apsivyniodavome laikraščiais ir kaip gandrai trypčiodami nuo kojos ant kojos kažkaip viską parduodavome. Numigdavome 16-ajame troleibuse grįždami į Pašilaičius – iš nuovargio galva linkdavo žemyn... Senuose troleibusuose kartais pabusdavome, nes iš apačios sklisdavo toks karštis, kad net pigių batų padai imdavo lydytis.
– Kiek tęsėsi jūsų, kaip laikraščių pardavėjo, karjera? Kaip šis etapas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Laikraščius pardavinėjome apie septynerius metus. Paskui labai ilgai šią grūdinančią patirtį vadinau viena įdomiausių gyvenime. Mes buvome savotiškos subkultūros, kurios dabar nebeliko, dalis.
Kas tik šia veikla stotyje neužsiėmė: senukai, moteris su dviem vaikais ir dar su kūdikiu ant rankų, įvairūs neaiškaus plauko tipai, kurie ankstyvą rytmetį plėšdavo pašto dėžes prie daugiabučių ir po to palei nosį mums pardavinėdavo vogtus prenumeratoriams skirtus laikraščius arba juos pigiau siūlydavo kitiems pardavėjams. Su jais net kartais tekdavo susimušti, o krauju išteptus laikraščius nurašydavome kaip nuostolį.
Su kitais bičiuliavomės, nors nuolat sukdavomės aršios konkurencijos džiunglėse. Laikraščius iš mūsų pirkdavo ir žymūs žmonės. Pasišnekėdavome ir su benamiais, ir su stoties „plaštakėmis“ – vieni kitiems pasiguosdavome...
Spaudos kiosko darbuotoja nuolat mus varydavo lauk, ant laikraščių kartais šliūkštelėdavo vandens, policija dažnai reikalaudavo leidimų, kuriuos nenoriai išduodavo Naujamiesčio seniūnija.
Pareigūnai neretai be priežasties sulaikydavo ir taip sugaišindavo brangų mūsų pardavimo laiką. Dar ir pasišaipydavo. Sodrus ir grūdinantis laikotarpis, tikras postūmis.
– Kuria linkme pasukote, kai nustojote pardavinėti laikraščius? Kaip vėliau užsidirbote duoną?
– Laikraščiais prekiauti nustojome, kai dar mokydamiesi vadybos abu įsidarbinome vienoje žinomiausių to meto kompiuterinių technologijų įmonių.
Vėliau man trūko iššūkių, tad su kitu bendraklasiu išvykau ieškoti laimės į Didžiąją Britaniją, bet tai buvo itin nuožmūs laikai, kai Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai. Patekome į tautiečių nusikalstamų grupuočių rankas, po to blaškiausi po Prancūziją, Graikiją, patyriau daugybę išbandymų, nuotykių, kuriuos aprašiau neseniai išleistame autobiografiniame romane „Emi-Gracija“. Nemokamą elektroninę knygą galima rasti internete.
Grįžus iš trumpos nesėkmingos emigracijos teko dirbti ir reklamos agentūros projektų vadovu, ir farmacijos įmonėje, ragavau ir vertėjo duonos, kol galiausiai supratau, kad mano gyvenimo pašaukimas yra kūryba, kuriai ir norėčiau skirti visas savo jėgas ir laiką.
– Ar dabar darote tai, ką geriausiai išmanote ir ko norite?
– 2014 metais su žmona įkūrėme netradicinį interaktyvų teatrą vaikams „Nieko sau“. Iki pat pandemijos visas jėgas skyrėme šiai veiklai. Daug mokėmės, eksperimentavome, vykome į gastroles, kūrėme spektaklius, kol galiausiai supratau, kad tai man labai patinka. Degančios vaikų akys buvo pats nuoširdžiausias įvertinimas.
Pandemija ir kitos aplinkybės šią veiklą pristabdė, galbūt ateityje ieškosime kitokių veiklos formų.
– Auginate du vaikus. Ar jiems pasakojote, jog vaikystėje pardavinėjote laikraščius, kad turėtumėte už ką pavalgyti? Nors laikraščių pardavėjo veikla išnykusi, ar jūsų vaikai norėtų dirbti panašų darbą – pardavinėti ledus, gėles?
– Sūnui Elijui (14 m.) ir dukrai Dorotėjai (10 m.) ne kartą esu pasakojęs apie laikraščių pardavinėjimą ir apie sunkią vaikystę, paauglystę. Mes labai stengiamės, kad jiems nieko netrūktų. Abu lanko muzikos mokyklą, aktyviai sportuoja.
Svarstau galimybes bent vieną jų įtraukti į teatro vaikams veiklą.
Ta veikla irgi labai sunki, tad galbūt leistų suprasti, kad ne viskas gyvenime lengvai pasiekiama ir gaunama. Žinoma, dar labiau paaugę jie galės laisvai rinktis, ką nori veikti.
– Kūrėjams karantinas buvo nelengvas išbandymas. Kas šiuo metu padeda išgyventi?
– Dėl pandemijos buvo atšaukta dešimtys mūsų teatro pasirodymų, kurie buvo išdėlioti net iki 2022 metų. Tačiau užsivėrus vienoms durims pravėrėme kitas ir atnaujinome muzikinio tandemo „Šerkšno tyla“ veiklą.
„Šerkšno tylos“ „YouTube“ kanale ir „Facebook“ paskyrose nuo rudens iki pat šiol rengiame trumpus „Karantino vakarus“, kuriuose sujungėme visą kūrybą vaikams, šeimai, transliuojame iš skirtingų vietų, skaitome poeziją, dainuojame, o žmonės gali mus paskatinti įsigydami „Simbolinį bilietą“.
Profesionaliai įrašėme kelias dainas, baigiau rašyti ir išleidau autobiografinį romaną, o dabar baigiu kurti trilogiją vaikams labai įdomia ir Lietuvoje dar nepaliesta tema.
Artimiausiu metu pradėsime ieškoti palankiausių leidybos variantų – greičiausiai steigsime viešąją įmonę, kurioje galėsiu panaudoti projektų vadovo patirtį. Rudeniop gal pradėsime kurti laidas vaikams.
Kūryba virė ir per karantiną
2014 m. gruodį trejų metų sukaktį paminėjusi „Šerkšno tyla“ įrašė pirmąją albumo dainą „Žiūrėk, jau sninga“ („Happy Street Records“), kuri skamba radijo stočių eteryje ir sulaukia puikių vertinimų.
2015 m. „Šerkšno tyla“ pradėjo bendradarbiauti su įrašų studija „Boyar Studio“.
2015 m. ši įrašų studija išleido singlą „Oranžinis kiemsargis“ („Boyar Studio“), 2016 m. – „Baltoji pabaiga“, 2019 m. – „Vilniuj“.
2020 m. rudenį, per antrąją COVID-19 bangą šalyje paskelbus karantiną, veiklą atnaujinusi „Šerkšno tyla“ internetu pradėjo rengti autorinės kūrybos laidų ciklą „Karantino vakarai“, kurie sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir žiūrovų palaikymo.
2020 m. lapkričio mėnesį „Šerkšno tyla“ su operos solistu Liudu Mikalausku pradėjo vienos savo sėkmingiausių dainų „Žiūrėk, jau sninga“ naujo įrašo darbus („Boyar Studio“) ir ketina filmuoti pirmąjį grupės vaizdo klipą.
2020 m. gruodžio 4 d. įvyko „Žiūrėk, jau sninga“ įrašo su L.Mikalausku premjera, sulaukusi itin gerų klausytojų vertinimų. Daina skamba radijo stočių eteryje.
2020 m. lapkričio 10 d.–2021 m. vasario 10 d. internete transliuotos 33 autorinės kūrybos laidos „Karantino vakarai“, kuriose buvo atliktos „Šerkšno tylos“ ir „Nieko sau“ teatro dainos, skaityta poezija.
