Tomas sako, kad gal prie jo apsisprendimo prisidėjo tai, kad Saudo Arabijoje matė, kaip vietiniai gerbia savo tėvus. Štai kartą viešėjo pas rimtą datulių augintoją, kurio sūnus kaip tik grįžo iš Amerikos. Jaunuolis pasveikindamas savo tėvą pabučiavo jo ranką. Vėliau europiečiui paaiškino, kad tėvo ranką bučiuoti jam – ne nuolankumo ženklas, o didelė garbė, juk jam yra labai dėkingas už visą gyvenimą – ne tik už suteiktą gyvybę, bet ir už galimybę užaugti, mokytis, įgyti specialybę.
„Ir kai savo bičiuliams, tarkim, Saudo Arabijos princui Salmanui, pasakiau, kad mano tėvas susirgo, vėliau kaskart, kai susitikdavome, jo pirmas klausimas būdavo, kokia tėvo sveikata“, – atsiminė Tomas.
Kadangi ji vis blogėjo, vyras ryžosi savo pelningą darbą mesti, kad galėtų grįžti į Lietuvą ir būti šalia tėvo. Bahreine jis buvo dokumentų saugojimo įmonės vadovas, ten ne tik puikiai uždirbdavo, bet ir nepersidirbdavo, savo darbus planuodavosi savarankiškai ir prieš nieką neturėjo atsiskaitinėti.
Tiesa, grįžęs į Lietuvą be darbo nesėdėjo, tapo verslo konsultantu, padeda lietuviams megzti ryšius su arabais, transformuoti pardavimus.
Grįžo į Lietuvą 2019 m. pavasarį, o po pusantrų metų, praėjusių metų lapkričio 4 d., jo tėvas mirė. Vyrą pasiglemžė kraujo vėžys.
Jis buvo jau garbaus amžiaus, 87 m., bet netektis vis tiek buvo skaudi. „Ypač sunku buvo stebėti, kaip jis, tvirtas beveik 2 m. ūgio vyras, jaunystėje buvęs sportininkas lengvaatletis, disko metikas, kaime ant pečių tampęs medžius, vis silpsta, kol galiausiai nebegali pats vaikščioti, savimi pasirūpinti ir virsta tarsi savo paties šešėliu“, – sakė pašnekovas.
Ar jis su savo tėvu Kaziu Kriščiūniu buvo labai artimas? Pasak Tomo, tokių draugiškų santykių, kaip dabar, prieš kelis dešimtmečius tarp vaikų ir tėvų paprastai nebūdavo. Jie daugiausia kalbėdavosi apie reikalus, bet tėtis Tomą įkvėpdavo mokytis, stengtis. Kai jo laukdavo koks išbandymas, visuomet jausdavo tėčio palaikymą.
Taigi Tomas džiaugiasi dėl to, kad paskutiniais tėvo gyvenimo metais galėjo kartu praleisti daugiau brangaus laiko ir tinkamai atsisveikinti. Be to, šis atsisveikinimas sukėlė jam įvairių vertingų pastebėjimų apie gyvenimą, kurių dalį sudėjo į savo antrąją knygą „Duok mums aiškumo“.
Į Kiprą – kartu su šeima ir mama
Knygą Tomas pradėjo rašyti Bahreine, kai jame įstrigo praėjusių metų pavasarį. Jau buvo grįžęs gyventi į Lietuvą, bet ten išvyko, kaip manė, trumpam, kad pažiūrėtų tradicines lenktynes. O tada prasidėjo karantinas, skrydžiai buvo atšaukti ir Bahreine vietoje planuotų 10-ies dienų praleido beveik 100.
Knygą baigė jau po tėvo mirties, kai su žmona ir vaikais išvyko į Kiprą. Kadangi abu sutuoktiniai galėjo dirbti iš namų, o vaikai mokėsi nuotoliniu būdu, ryžosi pagyventi ten, kur šilta. Namą Pafose, esantį vos už 2 minučių kelio pėstute nuo jūros, išsinuomojo visiems šiems metams.
Pavasarį buvo trumpam grįžę į Lietuvą, o vėliau išvyko atgal, kartu į Kiprą pasiimdami ir Tomo mamą.
Ji – buvusi vaikų gydytoja, 83 m. amžiaus sveikata nesiskundžianti senjorė. Ir Kipre jai labai patinka.
„Jai, suprantama, visų pirma padarė įspūdį šiluma ir jūra. Kai kovą čia atvykome, Lietuvoje buvo vos kiek daugiau nei 0 laipsnių C, o čia – visi +25 laipsniai, daug šviežių vaisių ir daržovių. Taip pat jai, religingai moteriai, rūpi krikščionybės paveldas, kurio čia nemažai – stovi daug graikų ortodoksų bažnyčių ir vienuolynų, čia slėpėsi pirmieji krikščionys, driekasi Šv. Pauliaus kelias, čia buvo apsigyvenęs Šv. Lozorius, o pas jį, spėjama, lankėsi Mergelė Marija“, – dėstė Tomas.
Kipre vyras pirmąją dienos pusę dirba, o popiet traukia su šeima prie jūros, į kalnus ar aplanko vietines įžymybes.
„Pandemijoje įžvelgiu tokį privalumą, kad ji išmokė žmones dirbti nuotoliniu būdu. Seniau tvarkant verslo reikalus buvo įprasta vykti į susitikimus biure, ir jei būčiau pasiūlęs pasirašinėti sutartį nuotoliniu būdu, būčiau atrodęs labai keistai, o dabar tai tapo norma“, – sakė Tomas.
Sulaukė padėkų už atvirumą
Nors didžiąją laiko dalį pašnekovas dirba verslo konsultantu, jis neslepia, kad pats buvo patyręs skaudų bankrotą.
Apie tai rašė ir portalas Lrytas.lt, ir pats T.Kriščiūnas savo pirmoje knygoje „500 dienų su Saudo Arabijos princu“. Vyras 2006-aisiais, ekonomikos pakilimo metais, įkūrė kavinių tinklą „Caffe Rosso“. Tam prireikė nemažų investicijų, o prasidėjus ekonomikos nuosmūkiui, vis kylant bankų paskolų palūkanoms, situacija vis blogėjo, ir galiausiai verslas žlugo.
„Po pirmosios knygos pasirodymo sulaukiau daugybės atsiliepimų iš žmonių, patiriančių sunkumus, bankrotus, skyrybas, kuriems knyga sugrąžino viltį, jog visi sunkumai bus įveikti. Ypač vertinu žinutes iš vyrų. Tų tyliųjų vyrų, tėvų, kurie niekam nesiskundžia, nerašo, neprašo pagalbos, bet trumpai ir lakoniškai padėkojo už tikrą liudijimą“, – teigė Tomas, po knygos pasirodymo pakviestas tapti „Vyrų linijos“ savanoriu ir konsultuoti tuos, kuriems sunku.
Pridūrė, kad sulaukė ir poros žinučių, kuriose žmonės jam dėkojo už tai, kad perskaitę jo knygoje pastebėjimus, kad restoranų verslas – sudėtingas ir rizikingas reikalas, patys atsisakė minčių apie kavinės ar restorano kūrimą. Ir, suprantama, labai tokiu apsisprendimu džiaugėsi, kai prasidėjo pandemija ir maitinimo įstaigoms prasidėjo sunkūs laikai.
Tomas įsitikinęs, kad atviras pasakojimas apie savo patirtį yra reikšmingas. Juk ir jam pačiam, prislėgtam bankroto, po kurio ne tik neliko darbo nei būsto, bet dar ir liko 300 000 litų skolų, padėjo atsitiesti gyvas liudijimas, kurį netyčia išgirdo per „Marijos radiją“. Ten buvę kaliniai bei narkomanai pasakojo apie savo klystkelius, o po to pradėjo kartu melstis.
„Aš meldžiausi kartu su jais ir supratau, kad jeigu jie gali atsitiesti, galėsiu ir aš“, – atsiminė Tomas.
Šią istoriją jis pasakojo savo pirmoje knygoje, o antroje knygoje, pavadintoje „Duok mums aiškumo“, taip pat dalijasi savo patyrimais, asmeninėmis įžvalgomis ir pamąstymais apie gyvenimą. Jis prisipažįsta, kad aiškumo, kurio daugeliui ypač pritrūko pandemijos metu, vis dar ieško ir pats. Ir vis atranda, bet suvokia, kad ši kelionė – be pabaigos.
