„Visiems sportininkams taip nutinka. Būna labai sunku, bet tam žingsniui ruošiesi iš anksto“, – pokalbį iš savo namų Italijoje, Volpago del Montelo mieste, nuo Venecijos nutolusiame 65 kilometrus, pradėjo D.Žiliūtė.
Dviračių princese Diana praminta lietuvė sėdėjo savo sode, buvo girdėti čiulbantys paukščiai.
Apie tą žingsnį – profesionalios sporto karjeros pabaigą – dabar ji jau gali kalbėti ramiau.
Kasdienės treniruotės, lenktynės, pedalų minimas dažnai netgi peržengiant savo galimybių ribas, sirgalių palaikymas ir emocijų karuselė – viskas liko praeityje.
Tai, kad atėjo laikas palikti dviračių sportą, D.Žiliūtė suprato suvokusi: kad ir kiek treniruotumeisi, geriausi rezultatai – praeityje. Tad ji ėmė ieškoti darbo galimybių, kad galėtų po truputį atsitraukti.
Tokių galimybių lietuvė sulaukė 2009 metais. Pasaulio čempionate Šveicarijoje iškovojusi penktąją vietą D.Žiliūtė baigė dviratininkės karjerą ir pasirašė darbo sutartį su sportinę aprangą ir inventorių gaminančia italų bendrove „Diadora“.
Vienuoliktus metus lietuvė kompanijoje yra atsakinga už sporto rinkodarą tarptautiniu mastu. Tačiau pradžia pasaulio čempionei lengva nebuvo.
„Kai pradėjau dirbti „Diadoroje“, mane įvedė į biurą ir pasakė: čia tavo kompiuteris, savo tikslus žinai, turi tą ir tą padaryti. Aš už galvos susiėmiau, juk nemokėjau net dirbti kompiuteriu su reikiamomis programomis, – prisiminė Diana. – Širdyje kirbėjo – nejaugi nesugebėsiu, juk turiu išmokti. Mane mokė 25 metų jaunuoliai, vis prašydavau, kad pakartotų, kol išmokau. Supratau, kad turiu save užmiršti kaip čempionę ir sau sakydavau: Diana, durys užsidarė, tu esi paprasčiausia Diana Žiliūtė, čia tu – niekas, negalvok apie savo praeitį, nesitikėk, kad kas nors padės.“
Pasaulio čempionė tiki, kad nepalūžti ir atrasti save iš naujo sugebėjo dėl psichologinio lankstumo.
„Labai norėjau, kad pasisektų, ir stengiausi, kad bet kokia neigiama situacija būtų kaip nauja galimybė, o ne problema, – pasakojo D.Žiliūtė ir neslėpė, kad ne visiems buvusiems sportininkams pavyksta atrasti save naujame gyvenime. – Kai meti sportą, yra vienas labai rimtas apsektas, kurį ne visiems pavyksta įveikti, – tai adrenalino trūkumas. Sporte esi nuolat mėtomas ir vėtomas, patiri be galo stiprias ir skirtingas emocijas – vieną dieną lipi ant čempiono pakylos, kitą – praduri padangą ir gal net nebaigi varžybų.“
Nuolat gyvendama ant ratų Diana jausdavosi lyg kokioje karuselėje, kurioje gyvenimo linija – lyg širdies kardiograma: aukštyn ir žemyn. Todėl nustojus sportuoti dviratininkę apėmė jausmas, lyg gyventų menkavertį gyvenimą – per ramu, per pilka ir adrenalinas kraujo po kūną nebevarinėja.
Todėl daug sportininkų, pabaigę karjerą, įpuola į depresiją ne todėl, kad nuleido rankas ar nesugebėjo. Tai – giluminiai psichologiniai efektai, kurių nereikia nuvertinti.
D.Žiliūtė prisipažino, kad palikusi sportą dirbo trenere todėl, kad psichologinė trauma nebūtų beprotiškai žiauri, kad patirtų kuo mažesnį šoką. Nuo vaikystės apie platesnius vandenis ir sporto laimėjimus svajojusiai Dianai dviratininkės patirtis padeda ir dabar.
„Aš pasirinkau sportą, nes buvau išalkusi rezultatų, kurių beprotiškai siekiau, galėjau aukoti viską, – pasakojo D.Žiliūtė, 13 metų viena, nuslėpusi tiesą nuo tėvų, iš gimtojo Rietavo autobusu išvykusi į sporto mokyklą Panevėžyje. – Būdama vos dešimtmetė jaučiau, kad Rietavas man – per maža erdvė, jaučiau, lyg mane kažkas stumtų keliauti, ieškoti savęs kitur. Todėl, atsiradus galimybei, nėriau stačia galva.“
Negalėjo mamai sakyti, kad ją vieną į sporto mokyklą Panevėžyje atrinko, nes būtų neišleidę. Tad pamelavo, kad atrinko kelias.
„Manau, tai buvo kertinis mano gyvenimo momentas. Įsėdau į autobusą ir viena nuvažiavau į Panevėžį, o iki tol nebuvau autobusu važiavusi toliau nei Plungė, kuri yra vos 25 kilometrai nuo Rietavo“, – prisiminė Diana.
Užsispyrimas, rezultatų alkis, drąsa D.Žiliūtei padėjo ne tik pasiekti aukštumų lenktynių trasoje, bet ir apskritai gyvenime.
„Bet koks sportas, kuriam atiduodi save šimtu procentų, yra svarbi gyvenimo mokykla.
Ko išmoksti sportuodamas per dvejus metus, galbūt kitur prireiktų dvidešimties gyvenimo metų, nes sporte viskas labai intensyvu, viską išgyveni labai giliai, kiekvienas milimetras, kiekvienas iki galo nepadarytas darbas turi svarbią reikšmę rezultatui. Jei sporte sugebi pasiekti rezultatą, gyvenime pasieksi viską, ko nori“, – įsitikinusi Diana, kuriai gyvenimas, palikus sportą, iššūkių negailėjo ne tik darbe.
Metusi sportą išsiskyrė su pirmuoju vyru, kuris norėjo, kad ji būtų namų šeimininkė. Diana norėjo keliauti per gyvenimą savo keliu.
„Nuo trylikos metų sau duonos gabalėlį išsikovojau, rinkausi kelią, kuriuo žingsniuoti, tad negalėjau sutikti su tuo, kad vieną dieną atsirastų mano gyvenime žmogus, kuris man sakytų, kuo būti, kuo nebūti“, – atviravo tituluota dviratininkė.
Dabar su 15-mete dukra Ilaria gyvenanti čempionė jaučiasi laiminga: „Manau, pagrindinis laimės šaltinis yra ne tai, ką išgyvenu, bet kaip išgyvenu.
Nustojusi sportuoti ir pradėjusi ieškoti savęs iš naujo dažnai sau sakydavau: Diana, sugebėjai vieną kartą save surasti, turėtum sugebėti ir antrą kartą. Jei sugebi save peržengti, atsiveria nauji horizontai ir pradedi kitaip save vertinti.“
Dabar ji jaučiasi gerai, nes žino, ko nori iš gyvenimo ir ko nenori. Žino savo galimybes ir ribas.
„Daug metų save engiau, nes maniau, kad turiu gyventi poroje. Bet dabar suvokiu, kad būti vienam yra geriau nei su kuo nors, jei tas kitas yra tik tam, kad pripildytų namus. Žinau, kad mano gyvenimo misija nėra turėti vyrą, – atviravo buvusi sportininkė. – Išsivadavau iš to socialinio standarto, kad turi būti kažkieno žmona, o jei neturi vyro pašonėje, tau kas nors negerai. Supratau – jei nesugebi būti viena, tikriausiai nesugebėsi ir gyventi su kuo nors.
Kai gerai jautiesi su savimi, gerai jautiesi ir su kitais.“
Dviratis, kurį D.Žiliūtė vadina pirmąja meile, iš jos gyvenimo nedingo ir palikus profesionalųjį sportą.
„Kai darbe didelis krūvis, daug energijos reikia įdėti, kad viskas klostytųsi teigiamai, tad grįžusi namo pasiimu dviratį ar apsiaunu bėgimo batelius ir išlekiu. Tai padeda apsivalyti, įsikrauti naujos energijos, ir viskas klostosi geriau.
Be to, šiemet grįžau rimčiau bendradarbiauti su dviračių sportu – būsiu Veneto regiono jaunimo kategorijos selektorė, taip pat dirbsiu su tarptautine komanda „AR Monex Live“, ta pačia, kuriai atstovavau vos atvykusi į Italiją prieš 25 metus. Tai yra mano pasaulis, kuriame atsiveria mano siela. Šis darbas mane taip įkrauna, kad negaliu būti nelaiminga“, – pasidžiaugė D.Žiliūtė.
Be dviračio, ji turi dar du svarbius dabartinio gyvenimo „dopingus“. Tai – dukra ir begalinė meilė gyvenimui.
„Sporto karjeros metais mano dopingas buvo Lietuva. Tas palaikymas, euforija yra kažkas nenusakomo, lyg antri sparnai, – prisimena D.Žiliūtė. – Dabar mano dopingas yra meilė gyvenimui. Ką tik darau, atsiduodu visa širdimi ir man tai suteikia visavertiškumo jausmą. Taip pat mano gyvenimo eliksyras yra dukra, su kuria kalbamės apie viską, norime leisti laiką kartu. Jaučiuosi laimingiausia motina pasaulyje, nes ko galėjau trokšti santykiuose su dukra, visa tai turiu.
Trokštu, kad tai niekada nesibaigtų.“
Paklausta, ko reikia norint laimėti gyvenimo varžybų trasoje, čempionė atsakė nedvejodama.
„Mylėti tai, ką darai. Tikėti tuo, ką darai. Nuolat ieškoti savęs ir gerbti žmones, kurie tave supa. Tai yra svarbiausia. Dar pridurčiau – žinoti, ko nori iš gyvenimo, ir to siekti. Visada beprotiškai norėti, nenustoti norėti.“
Ko D.Žiliūtė, pasiekusi sporto Olimpą, nori iš savo gyvenimo?
„Neturiu tikslo nusipirkti „Ferrari“, tapti milijoniere ar susirasti vyrą. Aš noriu sugebėti gyventi kiekvieną dieną lyg ji būtų paskutinė. Noriu ne plaukti pasroviui, bet daryti tai, kas suteikia teigiamų emocijų, kas užverda kraują venose, o kai žinai, kad galbūt kam nors ir padedi, tai yra beprotiškos emocijos, kurios glosto sielą ir sparnelius išskleidžia“, – sakė D.Žiliūtė.
O ką ji, pasaulio čempionė, dabar pasakytų slapta nuo tėvų į autobusą Rietave lipančiai 13-metei Dianai? D.Žiliūtė akimirką susijaudino ir tvirtai pasakė: „Paspausčiau ranką ir pasakyčiau: nenustok ieškoti savęs, eik pirmyn.
Mama, aš tau be galo dėkinga, kad neuždraudei išskleisti gyvenimo sparnų, kurie mane nunešė toli nuo tavęs. Nors dėl to apgailestauju, bet tai leido paragauti nenusakomo skonio gyvenimą! Savo gyvenimą!“
