Net ir užkluptas vienatvės našlys nepratęs skųstis. Palaidojęs žmoną Valeriją Dichavičienę (1930–2019), kuri buvo bibliotekininkė, dailininkė ir fotomenininkė, jis stengiasi prisiminti džiaugsmingas gyvenimo akimirkas, nors buvo ir dramatiškų.
„Kartu su Valerija pragyvenau 52 metus. Kai jos netekau, nežinojau, ko griebtis. Dabar mane gelbėja darbas“, – pripažino vyras.
Su būsima žmona Rimantas susipažino viename seminare, į kurį buvo pakviestas atidaryti savo parodą. Tuo metu bibliotekininke dirbusi Valerija taip pat žavėjosi fotografija, bet dar nedrįso imti fotoaparato į rankas. Vėliau ji, kaip ir R.Dichavičius, tapo fotomenininke, rengė parodas, yra gavusi ne vieną apdovanojimą.
„Valerija ne tik ryškindavo mano nuotraukas laboratorijoje, kurią buvome įsirengę buto rūsyje. Ji paaukojo dešimt metų, kol sutvarkė mano archyvą, sukūrė tam tikrą sistemą, todėl kaskart, kai ieškau kokios nors nuotraukos, tylomis dėkoju jai“, – neslėpė R.Dichavičius.
Tuometėje Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje V.Dichavičienė dirbo direktoriaus pavaduotoja, o laisvalaikiu piešdavo, tapydavo, fotografuodavo. Įrėminti Valerijos darbai puošia buto Antakalnyje sienas.
Kai prieš 50 metų čia įsikėlė, R.Dichavičius atsinešė tik knygų prikimštą lagaminą, taburetę ir fotoaparatą. Jam atrodė keista, kad bute tiek daug vietos – kaip kokioje daržinėje. O dabar čia ankšta kaip darbų prikimštoje galerijoje, nors buvo perstatyta veranda, išdygo priestatas ant stogo.
Dažnai perstumdydamas daiktus ir galvodamas, kaip ką patogiau sudėti, Rimantas stengiasi nieko neišmesti. Puikią atmintį išsaugojęs fotografas gali apie kiekvieną daiktą papasakoti įdomią istoriją.
Literato gyslelė jam padeda ir tada, kai rašo straipsnius, leidžia knygas, dokumentuoja nuotraukose užfiksuotų žmonių likimus.
Biografija verta filmo
Daugiau nei 300 tūkstančių negatyvų – tokį archyvą savo bute sukaupęs menininkas ir dabar dar kartais dirba iki nugriuvimo. Į devintąją dešimtį įkopęs vyras mano, kad ir jo biografija verta kino filmo scenarijaus.
Būdamas vaikas Rimantas matė, kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje per kaimą važiavo tankai. Meno bacila jį užkrėtė vienas kareivis, parodęs, kaip galima anglimi nupiešti arklį. Tačiau po karo Rimantas atsidūrė ne dailės mokykloje, o Sibire. 1945-aisiais jam buvo aštuoneri, kai kartu su seneliu ir tėvais riedėjo užkaltame vagone iki Uralo.
Senelis ir mama mirė pakeliui, o atvykus į tremties vietą tėvą perkėlė į lagerį. R.Dichavičius pateko į vaikų namus.
Į Lietuvą jis grįžo prastos sveikatos, net nemokėdamas lietuvių kalbos, nes tremtyje prabilę gimtąja kalba vaikai būdavo mušami, todėl teko baigti rusų mokyklą.
Bet noro studijuoti ir išmokti piešti iš Rimanto niekas neišmušė. Tapyba, grafika, knygų apipavidalinimas ir leidyba, pedagoginė veikla, parodų organizavimas – daugelyje sričių išbandęs savo jėgas R.Dichavičius įrodė, kad yra nepaprastai užsispyręs.
Fotografavo nuogas merginas
Ne vieną albumą išleidęs vilnietis išgarsėjo 1987 metais pasirodžiusia knyga „Žiedai tarp žiedų“. Prie šio aktų albumo, sukėlusio milžinišką susidomėjimą tuometėje Sovietų Sąjungoje, daug prisidėjo ir Rimanto žmona Valerija. Albumas buvo lyg sprogimas, nes iki tol panašūs darbai buvo vertinami kaip gėdingi ir nesuderinami su moralės kodeksu.
Daug kas stebėjosi, kaip R.Dichavičiui pavyko tuomet įkalbėti kelias dešimtis jaunų merginų be drabužių pozuoti nuotraukoms pajūryje, pievose, smėlyje, bangose. Pasirodo, jam padėdavo žmona Valerija, kuri pozuotojoms kėlė pasitikėjimą.
Fotografuoti nuogas merginas R.Dichavičius pradėjo dar 1967 metais, nesitikėdamas nuotraukų publikuoti, todėl saugojo negatyvus stalčiuje.
Kai viena leidykla norėjo išbandyti naują poligrafijos techniką, o tam prireikė rimto leidinio, tada ir buvo prisiminta, kad R.Dichavičius turi ypatingą nuotraukų kolekciją.
Nuo studijų laikų nuogas kūnas jam atrodė kaip paslaptis: „Buvau jaunas, gyslose virė kraujas, norėjau padaryti ką nors, kas eitų prieš srovę. Tais laikais fotografuoti nuogą kūną buvo laikoma pornografija. Bet mes, dailininkai, nuo antro kurso piešdavome aktus, pas mus ateidavo pozuoti sportininkai, pagyvenę žmonės, panelės.“
Gavo M.Gorbačiovo palaiminimą
Tais laikais išleisti įspūdingą aktų albumą reikėjo ne tik meistriškumo, bet ir valdžios pritarimo. Knyga „Žiedai tarp žiedų“ buvo spausdinama Maskvoje. Albumas išvydo dienos šviesą tik gavus tuomečio Komunistų partijos lyderio Michailo Gorbačiovo (90 m.) palaiminimą.
Galbūt dėl šios priežasties vilniečio bute kabo nuotrauka, kurioje jis – su M.Gorbačiovo žmona Raisa Gorbačiova (1932–1999) ir geografu, signataru Česlovu Kudaba (1934–1993). Ši nuotrauka daryta jau Sąjūdžio laikais, kai M.Gorbačiovas su žmona viešėjo Vilniuje.
Keturių leidimų sulaukęs albumas „Žiedai tarp žiedų“ atnešė kelis milijonus rublių pelno, vien Kinija norėjo užsisakyti milijoną egzempliorių.
Bet autorius nuo to nepraturtėjo. Kadangi atsisakė honoraro, gavo dešimt egzempliorių savo paties albumų. Bibliografine retenybe tapusio albumo dabar reikėtų ieškoti nebent antikvariate.
Ne vien nuogų panelių fotografavimas pelnė R.Dichavičiui pripažinimą.
Ieškodamas praėjusio laiko vaizdų jis mėgsta atsigręžti į praeitį.
Vienu įdomiausių pastarojo meto R.Dichavičiaus darbų tapo knyga, skirta žydų kapinėms, buvusioms Olandų gatvėje Vilniuje. Į šią knygą pateko kadrai, kuriuos jis padarė 1963–1965 metais.
Rimantui pavyko užfiksuoti, kaip traktorius, riedėdamas per kapines, verčia žydiškus antkapius.
Šios kapinės buvo tyliai nušluotos nuo žemės paviršiaus, antkapiai virto skalda, viskas užžėlė krūmais ir medžiais.
2015-aisiais pradėjus šios teritorijos tvarkymo darbus niekas neturėjo brėžinių. Pagal R.Dichavičiaus nuotraukas buvo sužymėtos buvusių kapinių ribos ir pastatyti atminimo ženklai. Todėl vilniečio nuotraukos tapo ne tik liudijimu, bet ir savotišku paminklu.
Įamžino dailininkus
Pastaruoju metu Rimantas ruošia parodą apie dailininkus, kurių portretų turi apie 500. Parodai atrinks tik dešimtadalį. Daugelis dailininkų jau mirę, bet jų likimai daug papasakoja apie epochą, kurioje jie gyveno.
R.Dichavičius yra įamžinęs grafiką Arūną Tarabildą (1934–1969), kuris 1957 metais Vilniuje per komjaunimo suvažiavimą iš tribūnos ėmė skaityti popieriaus ritinyje susirašytus 99 punktus.
Kai pasigirdo frazės „Okupantai, lauk iš Lietuvos“, „Laisvė žodžiui“, „Laisvė kūrybai, menui“, Arūnas buvo areštuotas salėje, pateko į kalėjimą.
Jį išgelbėjo motina garsi dailininkė Domicelė Tarabildienė, pažinojusi Justą Paleckį dar iš tarpukario Lietuvos laikų. Už antisovietinę veiklą Arūnas buvo pašalintas iš instituto, sovietų armijoje tarnavo radiacija užkrėstoje zonoje Sverdlovsko srityje.
Grįžęs į Lietuvą A.Tarabilda vėl studijavo grafiką, bet gyveno neilgai, dėl spindulinės ligos mirė būdamas 35-erių. Tragiškas likimas ištiko ir dailininką Raimondą Miknevičių (1937–2019), kurio portretą R.Dichavičius padarė Kretingoje apie 1970-uosius.
R.Miknevičius kūrė lietuviškus pinigus, dėstė studentams, domėjosi heraldika, naujomis technologijomis, bet nesugebėjo susimokėti už šildymą, todėl buvo išvilktas už pažastų iš buto, nuvežtas į kaimą pas giminaitę, kur ir mirė.
Užfiksavo kryžiaus mirtį
R.Dichavičius jaunystėje motociklu apvažiavo beveik visą Lietuvą.
Kartą Šilalėje užkalbintas žmogus patarė aplankyti Atlantą perskridusio ir žuvusio lakūno Stasio Girėno tėviškę.
Nuvykęs į tą vietą fotografas rado sukrypusią tvorą ir kryžių. Pradėjus fotografuoti ėmė lynoti, todėl nutarė grįždamas namo iš pajūrio čia dar kartą užsukti. Kai R.Dichavičius atvyko po kelių dienų, kryžius gulėjo jau nuvirtęs. Taip jam pavyko užfiksuoti kryžiaus mirtį.
1969-aisiais Rimantas vyko į Sibirą, kur ketino pastatyti tėvams ir seneliui paminklą. Šioje kelionėje R.Dichavičius padarė kadrą, už kurį galėjo būti suimtas.
Laukdamas autobuso jis pamatė girtą rusą, kuris nešėsi plakatą, o paslydęs tėškėsi į purvą ir nepakilo. Jis užmigo apsikabinęs plakatą, ant kurio rusų kalba buvo užrašytas darbą šlovinantis šūkis. Už tokios nuotraukos publikavimą niekas nebūtų pagyręs.
Iš savo gimtinės Kelmės rajone fotografas saugo deformuotą sidabrinį šaukštą, kuriam netgi padarė rėmus. Po tremties iš Sibiro į Lietuvą grįžęs R.Dichavičius kurį laiką nenorėjo lankytis tėviškėje.
O kai nuvyko, sutiko vieną traktorininką, kuris jam padovanojo šaukštą, rastą ariant lauką. Ant jo buvo R.Dichavičiaus senelės Kristinos Katavičiūtės inicialai K.K. Ji buvo išvežta į Altajų 1941 metais – ketveriais metais anksčiau nei Rimantas su tėvais ir seneliu.
Dabar šis šaukštas saugomas kaip šeimos relikvija. Kaip įrodymas, kad likimas gali žmogų laužyti ir traiškyti kaip traktoriaus vikšrai šaukštą, bet vis tiek kas nors išlieka.
R.Dichavičius tikino, kad didžiausią darbą padarė sulaukęs pensijos. Tai – trys tomai knygos „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“. Juose pristatoma per 5000 kūrinių.
Šiam projektui autorius paaukojo dešimt metų ir išleido tiek pinigų, kad būtų galėjęs pasistatyti naujus namus. Kai neatsirado rėmėjų, R.Dichavičius nutarė parduoti mišką ir žemę, už kurią su tėvais atsidūrė Sibire.
Kad galėtų atsiimti daugiau kaip 100 hektarų Kelmės rajone, prireikė net 28 teismo posėdžių. Tą žemę jis norėjo padovanoti Vilniaus dailės akademijai, nes žinojo, kaip sunkiai verčiasi pradedantys dailininkai. Bet valdininkai nesugebėjo sutvarkyti dokumentų, kad fotomenininko dovanota žemė taptų Dailės akademijos nuosavybe.
R.Dichavičius nesigaili pardavęs žemę, nes menas jam yra didžiausia vertybė: „Savo jėgomis padariau daug knygų, o jų galėjo nebūti, todėl pagerbiau savo profesijos atstovus – menininkus.“
Tvarkydamas namuose archyvą jis slapčia vylėsi, kad sukaupti istoriniai kadrai, aktai, gamtos vaizdai, paveikslai ir piešiniai žadins vaizduotę ir kitiems žmonės, todėl po jo mirties neatsidurs šiukšlyne.
300
Maždaug tiek tūkstančių negatyvų savo bute yra sukaupęs fotomenininkas R.Dichavičius.
Svarbiausi menininko darbai
Vienas žymiausių Lietuvos fotografų, pelnęs Vyriausybės meno premiją bei Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą, R.Dichavičius mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume, studijavo grafiką tuomečiame Vilniaus dailės institute, dirbo žurnale „Moksleivis“, buvo leidyklos „Mintis“ meninis redaktorius.
Nuo 1978 metų – kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, AFIAP (Tarptautinės fotomenininkų sąjungos) narys.
Albumas „Žiedai tarp žiedų“ (1987–1990 m.) – keturi leidimai ir aktų paroda, apkeliavusi daugelį šalių.
Dailininkų kūrybos monografijos: „Antanas Kmieliauskas“ (du leidimai 2001 m. ir 2003 m.), „Šarūnas Sauka“ (2001 m.), „Algimantas Švažas“ (2014 m.), „Giedrius Kazimierėnas“ (2008 m.), „Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris. Rūstybės diena“ (2017 m.), „Jurij Jakovenko. Linea Magica“ (2008 m.), „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ (trys tomai: 2012 m., 2013 m., 2016 m.), „Laisvės šviesa“ (2012 m.), politinių kalinių ir tremtinių leidinys „Osetija–Alanija“ (kartu su Antanu Varanka, nuo 2003 m. iki 2016 m. keturi leidimai), „Jie ėjo su mumis į laisvę“ (2015 m., Valerijos Dichavičienės fotografijų albumas), „Paminklas paminklui“ (2020 m.) – fotografijų albumas, skirtas sunaikintoms žydų kapinėms Vilniuje atminti.
