M. Čiuželis 1998 m. baigė Ekonomikos ir bankininkystės bakalauro studijas Vilniaus universitete, po kurio laiko, 2009 m., magistro studijas „Baltic Management Institute“, vėliau žinias gilino profesionalių valdybos narių studijose bei socialinio sektoriaus lyderystės programoje Filantropijos universitete JAV.
Profesinė jo karjera kapitalo rinkose prasidėjo 1997 metais. Marius dirbo finansų tarpininkavimo, investicijų valdymo, investicijų konsultavimo srityse įvairiuose bankuose ir finansų maklerio kontorose. Nuo 2009 m. ėmėsi savo verslo ir įkūrė dvi finansinių paslaugų bendroves – viena buvo skirta Lietuvos, kita – užsienio rinkai.
Nors per visą šį laikotarpį Marius neišvengė nei didelių pakilimų, nei stiprių pamokų, dabar jis jaučiasi atsidūręs ten, kur visąlaik norėjo būti – vadovavimas „Sidabrinei linijai“ suteikė prasmės jo veiklai, kurios taip trūko anksčiau.
Su Mariumi kalbėjomės apie jo karjeros vingius, apie „Sidabrinės linijos“ iniciatyvą, taip pat apie mentorystę ir apie tai, ką jis patartų jauniems žmonėms, dar tik svajojantiems apie savo verslą.
– Dabar jūs esate „Sidabrinės linijos“ vadovas, bet iš tokios veiklos juk sunku pragyventi, tad turbūt ir investavimo neapleidote? – pirmiausia paklausiau M. Čiuželio.
–Taip, mes su šeima vis dar gyvename iš verslo gaunamų pajamų ir jų investavimo. Vis dėlto, tai jau nebe verslas, kaip jį suvokia daugelis, o, veikiau, asmeninių lėšų valdymo įrankis. Pagrindinę mano darbo laiko dalį dabar užima darbas M. Čiuželio labdaros ir paramos fonde ir „Sidabrinėje linijoje“.
Nelaikau savęs turtuoliu ir niekada nerasite mano pavardės tokių žmonių sąrašuose. Man investavimas ir pelnas iš investicijų šiuo metu įdomus tiek, kiek tą gautą pelną galima panaudoti prasmingai ir juo sukurti dar didesnę vertę.
Kai su žmona įkūrėme labdaros ir paramos fondą ir pasukome į socialinį verslą, tuo pačiu tarsi natūraliai perkainojome savo vertybes, vartotojiškų poreikių ženkliai sumažėjo, tad ir išlaidų jiems yra kur kas mažiau. Tarkim, seniau turėjome du automobilius, o dabar matome, kad visiškai pakanka ir vieno. Ir naują drabužį galima pirkti tada, kai senasis susidėvi, o ne kiekvienąkart išėjus pasivaikščioti į miestą.
– Kaip atsirado „Sidabrinė linija“?
– 2014 m. šeimoje įkūrėme labdaros ir paramos fondą. Jo atsiradimą lėmė dvi priežastys: jau minėtos didesnės prasmės paieškos investicinėje veikloje ir labai žemiškas noras atsidėkoti Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos skyriui padovanojant jiems taip trūkstamos ir reikalingos medicininės įrangos už jų suteiktą pagalbą mūsų šeimai.
Kadangi pirmieji fondo projektai buvo labai sėkmingi, užsikabinome. Norėjosi jo veiklą tęsti toliau, tad pradėjome ieškoti srities, kuri sulaukia mažiausiai dėmesio ir mes savo kukliais resursais galėtume padaryti apčiuopiamą poveikį.
Taip „atradome“ senėjimo sritį ir vyresnio amžiaus žmones. 2015 m. dar gana stipriai buvo paplitusi nuomonė, kad vyresnio amžiaus žmonėms rūpi tik materialiniai dalykai, jie gyvena skurde ir vienintelė jų problema – mažos pensijos. Mums norėjosi pažvelgti į šiuos žmones giliau, atrasti pozityvumo, įnešti daugiau šviesos į jų gyvenimus. Juk jie turi tiek gyvenimiškos išminties, yra kupini visokiausių istorijų, nugyvenę turiningus gyvenimus, tik galbūt ne visuomet turi su kuo apie tai pasišnekėti.
Taip ir gimė mintis suteikti jiems erdvę būti išgirstiems ir išklausytiems. „Sidabrinėje linijoje“ vyresnio amžiaus žmonės gali reguliariai pasidalyti savo išgyvenimais, kasdieniais džiaugsmais ar rūpesčiais, bendrauti tarpusavyje ar kalbėtis su mūsų savanoriais, gauti emocinės pagalbos, kai slegia sunkūs išgyvenimai ar kamuoja neatsakyti klausimai.
Galbūt tam, kad pasukome šia linkme, turėjo įtakos ir tai, kad mano žmona Kristina vaikystėje daug laiko praleido su savo seneliu, praktiškai užaugo su juo. Senelis buvo labai šviesus ir išmintingas žmogus, jiedu buvo užmezgę artimą tarpusavio ryšį. Kristinai ir gimė mintis įkurti tokią liniją. Ji dažnai džiaugiasi anksčiau turėjusi vieną senelį, o dabar turinti jų kelis tūkstančius.
„Sidabrinėje linijoje“ esame pasidaliję veiklos sritimis – aš rūpinuosi bendra vadyba, finansais, lėšų pritraukimu, dirbu su komunikacija, o Kristina koordinuoja skambučių centro ir savanorių veiklas (savanorių šiuo metu priskaičiuojame beveik 700!) ir yra arčiau senelių. Su keliais jų, sulaukusiais ypač garbingo amžiaus, nuolat palaiko artimą asmeninį ryšį.
– Tad ar galima sakyti, kad „Sidabrinės linijos“ iniciatyva pasiteisino?
– Tikrai taip. „Sidabrinėje linijoje“ visi vieniši ir norintys bendrauti senoliai kiekvieną savaitę turi galimybę reguliariai kalbėtis su bendraminčiu – kitu panašius interesus, patirtį, pomėgius turinčiu vyresnio amžiaus pašnekovu ar savanoriu.
Paskambinus naujam senoliui mes visąlaik išsiaiškiname, kas jam rūpi, ką jis gyvenime veikė, kokie jo pomėgiai, ko tikisi iš bendravimo ir tada „suvedame“ su atitinkamą patirtį, pomėgius turinčiu pašnekovu.
Lietuviai gana nedrąsūs, jiems gali būti nejauku bendrauti su nepažįstamu žmogumi telefonu, tačiau kai žino, kad tas žmogus taip pat mėgsta skaityti ar klausosi tokios pat muzikos, užmegzti ryšį tampa paprasčiau.
Kiekvieną ketvirtį auganti ir vis naujus rekordus mušanti pokalbių statistika tik patvirtina, kad tokios paslaugos Lietuvoje trūko ir jos labai reikėjo. Išties gera matyti, kaip kasdien pašnekovai smagiai bendrauja tarpusavyje, kaip jie džiaugiasi tais pokalbiais, jų laukia, jiems ruošiasi.
Jums gal atrodys, kad vienas skambutis per savaitę – visiškai nereikšmingas dalykas. Tačiau neretai girdime, kad mūsų pašnekovams tai – didelis įvykis. Tarkim, jei skambutis bus trečiadienį, žmogus jo laukia jau nuo pirmadienio. Arba jei žino, kad skambučio sulauks vakarop, nuo ryto nieko nevalgo, kad telefono signalas neužkluptų su kąsniu burnoje.
Ne vienas senolis mums yra sakęs, kad tas „Sidabrinės linijos“ skambutis – pats džiaugsmingiausias ar laukiamiausias jo savaitės įvykis. Tad, kai išgirstame tokių atsiliepimų, suprantame, kad mūsų darbas turi prasmę, kuria vertę, teikia džiaugsmo mūsų pašnekovams, o mums patiems atneša didelę nematerialią grąžą.
„Sidabrinėje linijoje“ ne kartą esame susidūrę su gyvenimu visiškai nusivylusiais senoliais, kurie buvo nusiteikę viską baigti, tik prieš tai dar paskambino paskutinį kartą išsikalbėti. Tačiau pabendravę su mūsų skambučių centro konsultantėmis ar psichologais tokių savo planų atsisakė. O dar po kurio laiko sulaukdavome dėkingumo kupinų skambučių, kad tąsyk padėjome sugrįžti į gyvenimą, iš naujo atrasti jo džiaugsmą.
Tiesa, yra buvę ir kurioziškų situacijų. Štai vienas senolis paskambino ir skundėsi, koks jis nelaimingas, gyvena siaubingomis sąlygomis. Jautri savanorė jį labai užjautė ir iškvietė jam „TV pagalbą“. Ten nuvažiavus pasirodė, kad senolis gyvena kuo puikiausiai. Teisindamasis paaiškino, kad dieną, kai namiškiai išėję į darbus, jam pasidarė nuobodu, tad ir prasimanė tą dramatišką istoriją...
– Jūs – ne tik investuotojas bei „Sidabrinės linijos“ vadovas, bet ir „Rotary akademijos“ mentorius – dalijatės savo patirtimi su jaunais žmonėmis, galvojančiais apie verslą. Ką papasakotumėte apie šią veiklą?
– Bene prieš trejus metus prisijungiau prie naujai steigiamo Rotary klubo „Lituanica International“, nuo liepos klubo nariai patikėjo man klubo vairą. Man tai galimybė dar labiau išplėsti „Sidabrinės linijos“ veiklą, pritraukti bendraminčių jos plėtrai, tuo pačiu kartu su kitais įgyvendinant ir įvairius kitus socialinius projektus ar iniciatyvas.
Būdamas Rotary nariu noriu ne tik gauti, bet ir duoti pats, tad mentorystę Rotary akademijoje pasirinkau kaip papildomą veiklą manydamas, kad turiu užtektinai patirties ir įžvalgų, kurios gali praversti jauniems žmonėms.
Man tai buvo pirma oficiali mentorystės patirtis. Bendravau su jauna pora, kuri ieškojo pagalbos auginti savo brandinamo verslo idėją. Po kelių mūsų susitikimų jie visgi priėjo išvados, kad jų pirminė idėja yra pernelyg sunkiai įgyvendinama, reikalaujanti didelių investicijų, bet... po mėnesio sugrįžo su visai nauja, žemiškesne idėja, kuri juos pačius be galo žavi. Dabar abu intensyviai ties tuo dirba, turi daug entuziazmo ir labai linkiu, kad jiems pasisektų.
Dar savotiška mentoryste, tik mokama, užsiimu per dvi internetines platformas, lietuvišką „Qoorio“ ir amerikietišką „HumanIPO“, kur žmonės parduoda savo laiką ir žinias. Abejose platformose galima nusipirkti mano laiko, savotiškai „investuoti“ į mane, o po to aptarti rūpimus klausimus ar temas. Nenustebinsiu pasakydamas, jog žmonės manęs klausinėja dviejų dalykų: prašo patarimų dėl investavimo – ką, kaip, kur daryti ar nedaryti, ir kaip pradėti socialinį verslą.
– O kokie tie žmonės, kurie prašo jūsų patarimų?
–Labai įvairūs, tai gali būti ir verslininkai, ir jauni profesionalai, turintys laisvų lėšų, bet neturintys žinių ir patirties, kur jas nukreipti, ir entuziastingi žmonės, norintys imtis įvairių socialinių iniciatyvų ir bandantys susivokti, nuo ko pradėti, kaip pritraukti lėšų.
Štai neseniai apie investavimą kalbėjomės su jaunu ir jau labai sėkmingu verslininku, kuriam kelias valandas mano konsultacijų padovanojo jo tėtis. Arba, kitas pavyzdys, bendravau su užsienio lietuvių bendruomene, susibūrusia į investuotojų klubą; jie visi kartu priima sprendimus, renkasi investicijų objektus, vertina ir analizuoja rezultatus. Manęs prašė žvilgsnio iš šalies, kaip visa tai atrodo, ar jų pasirinkta strategija teisinga ir pan.
Čia noriu pabrėžti, kad jokių konkrečių investavimo rekomendacijų, kur ir kaip investuoti, aš nedaliju, tam reikia turėti atitinkamą licenciją. Tačiau turiu daug įvairiapusės patirties, kuria mielai dalinuosi, pasakoju, kaip ir kur investuoju pats, o žmonės iš viso to pasiima tai, kas jiems atrodo aktualu ir naudinga.
–Jeigu ne paslaptis, už kiek parduodate valandą savo laiko?
– Visus pinigus, kuriuos uždirbu šiose programėlėse, skiriu „Sidabrinei linijai“. Ne vieną mano patirtimi susidomėjusį pirkėją tai paskatina išleisti daugiau.
Lietuviškoje programėlėje įvertinau savo valandą 100 Eur, o amerikietiškoje viskas vyksta aukciono principu. Pradinė kaina buvo 100 USD, dabar, kadangi neblogai sekasi (pats esu aktyvus, nuolat atnaujinu informaciją), kaina pakilo iki 250 USD.
Šioje programėlėje irgi vyksta savotiškas investavimo žaidimas – galima nusipirkti pasirinkto žmogaus konsultaciją ir ją parduoti kitam, kai pabrangs (bet gali ir atpigti). Štai vienas pirkėjas iš Honkongo maniškę jau perpardavė, yra ir tokių, kurie dar laukia, galbūt tikisi, kad kaina pasieks ir 500 USD.
– Kalbėjomės apie jūsų veiklos gražiąją pusę. Bet, prisipažinkite, juk ne visa jūsų karjera ėjo kaip per sviestą, būta ir sunkumų?
Taip, nesėkmių būta, nors į jas dabar žvelgiu kaip į savotiškas dovanas. Daug teko ištverti 2015 m., kai su Lietuvos banku susikirtome dėl skirtingo teisės aktų interpretavimo.
Mums buvo mesti net penki kaltinimai, atimtos visos veiklos licencijos. Tuomet atrodė, kad žemė slysta iš po kojų... Nors galų gale teismuose įrodėme, kad didžioji dalis tų kaltinimų buvo visiškai nepagrįsti ir teismai juo panaikino, bet sugrįžti į Lietuvos finansų sektorių jau nebetraukė. Iš viso to gavau daug neįkainojamos patirties, vertybiškai apsinuogino labai platus ratas šalia buvusių žmonių. Vieni liko, kiti – išėjo, todėl ir priimu tai kaip tikrumo dovaną.
Visgi eilinį kartą įsitikinau, jog teisingas posakis, kad užsidarius durims atsiveria langas. Tuo metu turėjome ir profesionalius užsienio investuotojus konsultuojančią bendrovę, tačiau kol Lietuvoje veikla plėtėsi, jai daug dėmesio neskyrėme. Kai tos lietuviškos veiklos neliko, susitelkėme į užsienio rinkas nuo Azijos iki Amerikos, nuo Europos iki Vidurio rytų.
Sąmoningai pasirinkome kasmet nemenką pelno dalį skirti M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo ir „Sidabrinės linijos“ veiklai, ir šiuo metu ši įmonė yra didžiausia fondo rėmėja. Taigi, pasaulis taip paprastai nesugriūva, nors vienu metu ir atrodė, kad blogiau jau negali būti.
– Ką bendrais bruožais patartumėte jauniems žmonėms, kurie galvoja apie galimybę imtis nuosavo verslo?
– Patarčiau nebijoti kurti ir ieškoti vis naujų galimybių – ant lėkštutės jums niekas nieko neatneš. Iš esmės yra du variantai – arba pats ieškai tų galimybių, arba eini dirbti samdomo darbo. Didesnė dalis žmonių renkasi antrąjį variantą. Nes saugiau, paprasčiau, „be rizikos“. Bet raginu nebijoti tos rizikos, bandyti tikrai verta – sėkmės atveju patirsite sunkiai išmatuojamą pasitenkinimo ir pasididžiavimo jausmą, suvoksite savo pastangų vertę ir prasmę, o nesėkmės atveju įgysite vadovėliuose nerandamos patirties, kuri užgrūdins ir suteiks jėgų ieškoti naujų galimybių.
