Net ir užkluptas vienatvės našlys nepratęs skųstis. Palaidojęs žmoną Valeriją Dichavičienę (1930–2019), kuri buvo bibliotekininkė, dailininkė ir fotomenininkė, jis stengiasi prisiminti džiaugsmingas gyvenimo akimirkas, nors buvo ir dramatiškų.
„Kartu su Valerija pragyvenau 52 metus. Kai jos netekau, nežinojau, ko griebtis. Dabar mane gelbėja darbas“, – pripažino vyras.
Su būsima žmona Rimantas susipažino viename seminare, į kurį buvo pakviestas atidaryti savo parodą. Tuo metu bibliotekininke dirbusi Valerija taip pat žavėjosi fotografija, bet dar nedrįso imti fotoaparato į rankas. Vėliau ji, kaip ir R.Dichavičius, tapo fotomenininke, rengė parodas, yra gavusi ne vieną apdovanojimą.
„Valerija ne tik ryškindavo mano nuotraukas laboratorijoje, kurią buvome įsirengę buto rūsyje. Ji paaukojo dešimt metų, kol sutvarkė mano archyvą, sukūrė tam tikrą sistemą, todėl kaskart, kai ieškau kokios nors nuotraukos, tylomis dėkoju jai“, – neslėpė R.Dichavičius.
Tuometėje Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje V.Dichavičienė dirbo direktoriaus pavaduotoja, o laisvalaikiu piešdavo, tapydavo, fotografuodavo. Įrėminti Valerijos darbai puošia buto Antakalnyje sienas.
Kai prieš 50 metų čia įsikėlė, R.Dichavičius atsinešė tik knygų prikimštą lagaminą, taburetę ir fotoaparatą. Jam atrodė keista, kad bute tiek daug vietos – kaip kokioje daržinėje. O dabar čia ankšta kaip darbų prikimštoje galerijoje, nors buvo perstatyta veranda, išdygo priestatas ant stogo.
Dažnai perstumdydamas daiktus ir galvodamas, kaip ką patogiau sudėti, Rimantas stengiasi nieko neišmesti. Puikią atmintį išsaugojęs fotografas gali apie kiekvieną daiktą papasakoti įdomią istoriją.
Literato gyslelė jam padeda ir tada, kai rašo straipsnius, leidžia knygas, dokumentuoja nuotraukose užfiksuotų žmonių likimus.
Biografija verta filmo
Daugiau nei 300 tūkstančių negatyvų – tokį archyvą savo bute sukaupęs menininkas ir dabar dar kartais dirba iki nugriuvimo. Į devintąją dešimtį įkopęs vyras mano, kad ir jo biografija verta kino filmo scenarijaus.
Būdamas vaikas Rimantas matė, kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje per kaimą važiavo tankai. Meno bacila jį užkrėtė vienas kareivis, parodęs, kaip galima anglimi nupiešti arklį. Tačiau po karo Rimantas atsidūrė ne dailės mokykloje, o Sibire. 1945-aisiais jam buvo aštuoneri, kai kartu su seneliu ir tėvais riedėjo užkaltame vagone iki Uralo.
Senelis ir mama mirė pakeliui, o atvykus į tremties vietą tėvą perkėlė į lagerį. R.Dichavičius pateko į vaikų namus.
Į Lietuvą jis grįžo prastos sveikatos, net nemokėdamas lietuvių kalbos, nes tremtyje prabilę gimtąja kalba vaikai būdavo mušami, todėl teko baigti rusų mokyklą.
Bet noro studijuoti ir išmokti piešti iš Rimanto niekas neišmušė. Tapyba, grafika, knygų apipavidalinimas ir leidyba, pedagoginė veikla, parodų organizavimas – daugelyje sričių išbandęs savo jėgas R.Dichavičius įrodė, kad yra nepaprastai užsispyręs.
Fotografavo nuogas merginas
Ne vieną albumą išleidęs vilnietis išgarsėjo 1987 metais pasirodžiusia knyga „Žiedai tarp žiedų“. Prie šio aktų albumo, sukėlusio milžinišką susidomėjimą tuometėje Sovietų Sąjungoje, daug prisidėjo ir Rimanto žmona Valerija. Albumas buvo lyg sprogimas, nes iki tol panašūs darbai buvo vertinami kaip gėdingi ir nesuderinami su moralės kodeksu.
Daug kas stebėjosi, kaip R.Dichavičiui pavyko tuomet įkalbėti kelias dešimtis jaunų merginų be drabužių pozuoti nuotraukoms pajūryje, pievose, smėlyje, bangose. Pasirodo, jam padėdavo žmona Valerija, kuri pozuotojoms kėlė pasitikėjimą.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
