Sau prisiekė dar grįžti
„Į Indiją keliavome keturiese. Ir grįždami visi sau prisiekėme: jei kada nors dar vyksime į Aziją, būtinai vėl aplankysime Varanasį“, – kalbėjo Rokiškio rajone, Pandėlyje, gyvenanti Sonata Babickienė.
Šis miestas šiaurės Indijoje, prie Gango, pasaulyje garsėja laidojimo apeigomis, kūnai deginami laužuose. Indai nuo seno tiki, kad mirti Varanasyje ir būti čia sudegintam – didžiulė laimė, nes pelenai bus išberti į Gango upę. O Gangą hinduistai laiko tiltu į kitą gyvenimą.
Kai kurie atvyksta į Varanasį ir jame gyvena po kelerius metus laukdami mirties. Šis miestas yra vienas pagrindinių hinduistų ir budistų piligriminių centrų.
O dabar, koronavirusui apėmus Indiją, vaizdai su tiesiog gatvėse liepsnojančiais laužais, kuriuose deginami mirusiųjų kūnai, nuolat šmėžuoja televizijos ekranuose. Gatvės virto krematoriumais, kūnai deginami bet kur, vienas šalia kito.
Šie vaizdai S.Babickienę ir jos bendrakeleivius: Danutę Indriūnienę, Dovydą Babicką bei Jūratę Grickevičiūtę kas kartą mintimis grąžina į Varanasį, kur jie lankėsi prieš pusantrų metų, prieš pat koronaviruso pandemiją.
Manė, kad nebeužmigs
Daug pasaulio šalių savarankiškai apkeliavusi S.Babickienė pasakojo, kad su bendrakeleiviais pasiryžo praleisti Varanasyje keturias dienas ir tam iš anksto ruošėsi, žiūrėjo vaizdo medžiagą apie tenykščius laidojimus.
Atvykdami jie jau žinojo, ko tikėtis – kad mirtis bus visiškai arti, kad kūnai deginami laužuose: vargšai – prie upės, turtingieji – aukštyn į kalną.
Bet pirmi įspūdžiai, pamačius realybę, vis viena sukrėtė.
„Sunku nupasakoti, kas tai per jausmas. Jautiesi lyg kino filme, lyg viskas vyktų ne čia ir ne dabar, ne tau. Prisimenu, kaip ištariau, kad vakarykštė naktis buvo paskutinė, kai galėjau užmigti ir miegoti. Taip klaiku atrodė“, – prisiminė pašnekovė.
Bet ne visi mirusieji sudeginami. Laiveliu plaukiodami Gangu, keliautojai matė į vandenį nuleistą vaiko lavonėlį. Vietiniai jiems pasakojo, kad upei atiduodamos ir nėščiosios.
Gatvelėje sutelpa visi
S.Babickienė šypsojosi, kad antrą dieną šokas jau atslūgo ir į tai, kas vyksta, jie dairėsi visai kitomis akimis.
Išalko. Siauroje gatvelėje užsuko į užeigėlę, užsisakė iš jogurto, vandens ir vaisių gaminamo gėrimo – lasio. Ir pasitaikyk taip, kad būtent šia gatve į laužavietes vienas po kito buvo nešami lavonai.
Mirusieji gausiai apdengiami spalvingomis gėlėmis, jų veidų nematyti.
„Ten ilgėliau pabuvus indų gyvenimas ima atrodyti gan natūraliai. Gatvelė tokio siaurumo – kaip per ištiestas rankas, bet joje sutelpa visi: turistai, vietiniai, lavonai, motociklai, karvės, šunys“, – prisiminė pandėlietė.
Laidojimo apeigose dalyvauja tiktai vyrai. Prieš degindami jie mirusįjį numazgoja Gango vandeniu. O aplinkui spūdinėja šunys, ieško kaulų. Žmonės žarsto pelenus, gal ras gabalėlį aukso.
Lietuviai stengėsi niekuo nesistebėti ir nesmerkti – toks yra indų gyvenimas. Tik maudytis tame pat Gango vandenyje, kuriame plaukiojo nesudegę kūnų likučiai, šiukšlės, nuotekos, jie neišdrįso. O vietiniai kuo ramiausiai upėje skalbė drabužius, prausėsi, valėsi dantis.
Pažino mistiškąją pusę
Trečią dieną lietuviai jau jautėsi vietinių bičiuliais. Kur pasisuksi, šaukia tave vardu, sako, kad pažįsta. S.Babickienė ir jos bendrakeleiviai atsakydavo tokiu pat draugiškumu.
Paprastai turistai Varanasyje pabūna vieną dieną ir išsiveža atmintyje kraupius vaizdus. Daugelis pasako sau, kad niekada ir nė ką už ką čia nebeatvyks.
Tai kas gi įvyko tokio ypatingo, kad S.Babickienę ir jos bendrakeleivius Varanasis ne atgrasė, o pakerėjo?
Greičiausiai tai, kad jie pažino ir mistiškąją Varanasio pusę, dalyvavo Gango šventinimo ceremonijose.
„Prie Gango susirenka visi – turtuoliai, vargšai. Drauge jie leidžia upe žvakeles, barsto žiedlapius ir meldžiasi. Dalyvaudamas jų apeigose jautiesi taip, lyg tuo metu būtum kažkur išskridęs“, – prisiminė S.Babickienė.
Pandėlio universaliam daugiafunkciam centrui vadovaujanti moteris su nostalgija kalbėjo, kad tokie įspūdžiai neišdildomi, nes mums neįprastoje laiko tėkmėje susipina gyvenimas ir mirtis, ramybė ir chaosas, mistika ir realybė. Galima pasistengti ir ją pažinti.
