„Aš – ugnis ir aistra, ir ramybės sala. Tau daug sykių sakiau: moterys meluoja geriau“, – daugumai televizijos žiūrovų gerai atpažįstama daina vos ne kasdien pradėjo skambėti 2008 metais ir juos lydėjo 13 serialo „Moterys meluoja geriau“ sezonų iki 2021 metų sausio pabaigos.
Dainos atlikėjos Ieva Jotkėlaitė ir Alisa Veitaitė – jau neegzistuojančios grupės „Širdelės“ narės. Kai grupė susikūrė, merginoms buvo po dvidešimt metų, jos studijavo Klaipėdos universitete džiazinį dainavimą.
Skirtingai nei daugelis debiutuojančių grupių, „Širdelės“ pirmiausia į dienos šviesą paleido dainą „Moterys meluoja geriau“, kuri tapo grupės vizitine kortele, ir tik po kiek laiko visuomenei prisistatė pačios. Viskas prasidėjo nuo to, kad Alisa pasibeldė į prodiuserių brolių Gintaro ir Mindaugo Bendžių studijos duris. Ji atsinešė ir savo dainų įrašus. Mergina neslėpė labai norinti dainuoti didžiojoje scenoje.
Prodiuseriams entuziastinga mergina patiko, tačiau buvo nutarta, jog Alisai reikėtų rasti scenos partnerę ir kurti duetą. Ji iškart pagalvojo apie Ievą – abi draugavo ir dainavo viename restorane. Broliai Bendžiai jau anksčiau buvo pastebėję dainuojančią Ievą, todėl jų ir Alisos nuomonės dėl antrosios grupės narės sutapo.
„Ne iškart sutikau įsilieti į grupę, svarsčiau, dvejojau. Dainuoti labai norėjau, bet šiek tiek bijojau viešumo. Vėliau nurimau, pradėjome repetuoti, įsisukome į darbų karuselę“, – pirmus žingsnius grupėje prisiminė Ieva.
Kur dingo Ieva pasitraukusi iš viešo gyvenimo? Kai ją susiradau, kalbėjomės apie greitai išpopuliarėjusią serialo dainą, neilgą „Širdelių“ gyvavimą, grožio konkursą, dvi santuokas ir motinystę.
Kodėl iki tol nežinomų atlikėjų daina buvo parinkta žiūrovų mėgstamam serialui?
Viską lėmė atsitiktinumas. Viename renginyje G.Bendžius bendravo su televizijos prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu. Jis pasakojo, kad kuria naują serialą ir kad jam reikia titulinės dainos. G.Bendžius pasiūlė dar niekam negirdėtas ir nematytas „Širdeles“.
„Lydėjo smagus jausmas, kad tai mūsų atliekama daina, bet niekas to nežino. Jautėmės labai paslaptingos“, – pasakojo Ieva.
Jau išgarsėjusios „Širdelės“ du kartus laimę bandė nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje.
2010 metais I.Jotkėlaitė dalyvavo grožio konkurse „Mis Lietuva“ ir tapo II vicemis.
2011 metų balandį po pusmečio draugystės atlikėja ištekėjo už didžėjaus Averjano Asočakovo, susilaukė dukters Majos.
Trejus metus gyvavusi grupė „Širdelės“ maždaug tuo metu iširo, tačiau Ieva nuo muzikos nepasitraukė. Ji, geriau žinoma sceniniu slapyvardžiu Lady I, koncertavo Lietuvos bei Rusijos naktiniuose klubuose, kuriuose atlikdavo klubinės muzikos improvizacijas su savo vyru DJ Averjano bei saksofonininku Laimonu Urbiku. Taip pat Ieva atlikdavo džiazo kūrinius su ilgamečiu draugu pianistu Marijumi Kučiku.
Įgijusi džiazinio vokalo bakalauro diplomą atlikėja baigė džiazo pedagogikos magistro studijas.
Nors Ieva, nepaisant aistros scenai, visada akcentuodavo atsidavimą šeimai, pirmoji santuoka po kelerių metų iširo.
Dar kartą savo jausmus Ieva patikėjo verslininkui, meno mecenatui, dainų autoriui bei atlikėjui Juozui Tubinui (45 m.).
Pora susituokė 2019 metų rugpjūtį Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Po vedybų Ieva mergautinę pavardę pakeitė į vyro – Tubinas.
„Mes susitikome, kad galėtume scenoje dainuoti duetu. Bet labai greitai supratome, kad galime kurti ir šeiminį duetą“, – santuokos dieną kalbėjo J.Tubinas.
Šeimoje kartu apsigyveno tuo metu aštuonmetė Ievos duktė Maja ir aštuoniolikametis Juozo sūnus iš pirmosios santuokos Vilius, šiemet išvykęs studijuoti į Prancūziją.
Ieva su vyru planavo ne tik muzikinius pasirodymus, bet ir išleisti albumą. Į jį dainininkė norėjo sudėti visas Juozo dainas, kurios buvo sukurtos specialiai jai. Būtent Juozas yra dainos „Suraskim vienas kitą“ muzikos bei žodžių autorius.
„Kai sutinki savo žmogų, gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis. Nepaprastai geras jausmas dainuoti savo vyro sukurtą kūrinį, padėti atsiskleisti jo muzikinei idėjai.
Mudviejų muzikiniai skoniai paprastai sutampa. Mano balso tembras – ganėtinai žemas. Kartais būna taip, kad, perklausius naują vyro kūrinį ir pamėginus man jį atlikti, reikia pakeisti vieną kitą natą pagal mano tembrą“, – kalbėjo I.Tubinas.
Praėjus pusmečiui po vedybų Juozas šeimai surengė kalėdinę staigmeną. Likus kelioms dienoms iki žiemos švenčių vyras pasiūlė šeimos nariams nusifilmuoti jo sukurtos dainos „Mūsų Kalėdos kartu“ vaizdo klipe. Filmavimas vyko Klaipėdos centre: prie miesto eglės, čiuožykloje. Vaizdo klipe pasirodė ir Ievos duktė Maja bei Juozo sūnus Vilius.
2020 metų pradžioje I.Tubinas sėkmingai pasirodė LNK televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Projekto filmavimai vyko dar vasarą. Filmuotis nesutrukdė ir trauma: važiuodama dviračiu moteris susilaužė ranką. Beje, sugipsuota dešine ranka Ieva ir tuokėsi.
„Trauma nei filmavimų, nei vestuvių šventės nesugadino. O svarbiausia – kad prieš vestuves dar kartą turėjau galimybę pajusti, koks mano vyras atidus ir rūpestingas. Jis man labai padėjo: juk žmogui be galo sunku, kai jo dešinė ranka sugipsuota“, – kalbėjo atlikėja.
Tačiau nuo kūrybinių planų, muzikos teko atsitraukti, nes sutuoktiniai prieš du mėnesius susilaukė sūnaus Kristiano.
Ieva visa esybe pasinėrė į motinystės rūpesčius, o buities darbus savanoriškai ant pečių užsikrovė vyras.
„Kadangi užsiimu tik vaikelio poreikiais, susitvarkau puikiai“, – sakė Ieva.
Kol kalbėjomės telefonu, Kristianas sūpuojamas gugavo ant mamos rankų, o galiausiai užmigo.
– Nuo serialo „Moterys meluoja geriau“ dainos įrašo prabėgo trylika metų. Ar tikėjotės, kad serialas bus kuriamas metai iš metų, o jūsų balsai skambės net tada, kai „Širdelės“ jau neegzistuos?
– Net nebuvau apie tai susimąsčiusi. Nesu serialų mėgėja, kad galėčiau žiūrėti ir įvertinti – geras jis ar ne. Bet smagu, kad ta daina sukasi tiek daug metų, žmonės ją yra gerai įsiminę.
Įdomu tai, kad tame seriale yra vaidinęs ir mano tuo metu dar būsimas vyras Juozas, be to, jo valdomuose viešbučiuose pajūryje buvo sukurta ne viena serija.
– Kodėl taip trumpai gyvavo „Širdelės“?
– Mes susikūrėme tuo laikotarpiu, kai buvo labai daug grupių. Tikriausiai šiek tiek pavėlavome ir neatlaikėme konkurencijos. Žinoma, muzikinės veiklos įkarštyje turėjome nemažai koncertų, išvykų, televizijos filmavimų.
Neretai sakydavau, kad mūsų gyvenimas – tarsi ant ratų. Grįžti paryčiais iš Vilniaus į Klaipėdą, o kitą dieną vėl kur nors važiuoji.
– Muzikinę veiklą tikriausiai praskaidrino dalyvavimas grožio konkurse.
– Galiu būti dėkinga broliams Bendžiams, kurie pasiūlė dalyvauti konkurse „Mis Lietuva“, nes pati nebūčiau pasiryžusi. Tai buvo nuostabi patirtis, apie kurią pasakosiu ir anūkams.
Tarp visų konkurso dalyvių sklandė draugiška atmosfera. Tų metų nugalėtojos Gritės Maruškevičiūtės mama man net atvežė medaus, nes prieš finalinį pasirodymą buvau peršalusi.
– Jaunai merginai nuo gerbėjų dėmesio turėjo suktis galva.
– Būnant scenoje dėmesio sulaukiama daug. Svarbiausia – neprarasti savigarbos, o šiaip bendrauti su įvairiais žmonėmis visada yra smagu. Gaudavau gėlių, pliušinių meškinų. Piktų ar atkaklių gerbėjų nepasitaikė.
– Kalbant apie jūsų įvaizdį galima susipainioti, kada buvote blondinė, kada brunetė, ir atvirkščiai.
– Jau kelerius metus esu šviesiaplaukė ir daugiau su plaukų spalva neeksperimentuoju. Anksčiau plaukų spalvų paletė dažnai keisdavosi. „Širdelių“ laikais buvau tamsi ir turėjau būti kontrastas šviesiaplaukei kolegei, kad būtų įdomiau.
– Kokia jūsų su Juozu meilės istorija?
– Mus suvedė muzika. Kadangi mano vyras rašo dainas, kuria tekstus, mes kurį laiką vienas kitą pažinojome. Jam kilo idėja pasiūlyti padainuoti duetu.
Atvykau pasikalbėti. Pokalbis truko labai ilgai. Galiausiai iš dueto tapome trio – su Kristianu priešakyje.
– Ar nebuvo baimės po išgyventų skyrybų kurti naujus santykius?
– Viskas mūsų santykiuose su Juozu vyko natūraliai. Tiesiog lyg nuo skardžio nėriau į šio žmogaus glėbį. Vidumi pajutau, kad sutariame visais klausimais. Ir mano dukterį jis iškart priėmė kaip savą, ir aš su jo sūnumi puikiai sutariau. Ir muzika buvo šalia.
Neturėjau abejonių dėl ateities, lydėjo tik geros, teigiamos mintys.
– Neseniai gimęs kūdikis pristabdė muzikinę veiklą.
– Tam buvau nusiteikusi ir to labai norėjau. Kelerius pastaruosius metus buvo daug lėkimo, koncertų, pedagoginio darbo: nuo aštuonių ryto iki dešimtos valandos vakaro. Svajojau apie laiką, kai galėsiu viską pastumti į šalį ir rūpintis mažyliu. Kol jis miega, galiu ir tapyti. Galų gale Kristianas dabar yra vienintelis ir reikliausias klausytojas, kuriam skambinu pianinu, dainuoju.
Motinystė pirmą ir antrą kartą skiriasi. Dabar man nebereikia skaityti literatūros apie vaikų auginimą. Puikiai suprantu kūdikio kalbą, žinau, ko jis nori vieną ar kitą akimirką. Turiu daug kantrybės ir meilės jam nuraminti.
O dėl pagalbos, tai niekada nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad yra tokių supratingų vyrų, kokį turiu aš. Namuose yra visos priemonės, reikalingos kūdikiui auginti.
Ir buityje Juozas nepakeičiamas, nes aš iš rankų mažylio nepaleidžiu, tenka jį dažnai maitinti. Devynerių su puse metų Maja kurį laiką mokėsi iš namų, bet neseniai išleidome į mokyklą, džiaugiasi susitikusi su draugais.
Dabar pusiau juokais sakau, kad pandemija yra geriausias laikas vaikams auginti. Kai Kristianas paaugs, grįšiu prie vokalinių dalykų, būsiu pailsėjusi nuo koncertų šurmulio. Vienu metu išgyvenau etapą, kai jaučiau, jog nebenoriu dainuoti.
– Pernai dalyvavote „Lietuvos balse“.
– Apie tai, kad turėčiau ten dalyvauti, dažnai kalbėdavo mano mama Ilona. 2018 metais mudvi dalyvavome LRT projekte „Du balsai – viena širdis“. Mama visą gyvenimą mane lydėdavo į koncertus, filmavimus, stebėjo kūrybinę veiklą, palaikė, tad norėjo pati išbandyti, koks jausmas būti ne šalia dukters ir palaikyti, o kartu stovėti ant scenos.
Tad po ilgokų mamos įkalbinėjimų užpildžiau „Lietuvos balso“ dalyvio anketą. Tokiai avantiūrai ryžausi ir dėl to, kad labai norėjau pabendrauti su dainininke, vokalo pedagoge Rosita Čivilyte. Nuo paauglystės ji man yra viena mėgstamiausių atlikėjų.
Smagu buvo atsidurti didžiojoje scenoje. Tik manau, jog tame projekte padariau klaidą, – patyrusi rimtą rankos traumą ryžausi dalyvauti paskutiniame filmavime.
Sukandusi dantis iš skausmo ir prisigėrusi nuskausminamųjų ėjau dainuoti. Buvo sunku įsigyventi į kūrinį nuolat kenčiant skausmą. Bet dabar didžiuojuosi savimi, kad turėjau tiek užsispyrimo.
Džiaugiuosi kiekvienu gyvenimo įvykiu, kiekviena atkarpa. Nenusisekusius dalykus priimu kaip pamoką.
– Ant jūsų kūno galima išvysti nemažai meniškų tatuiruočių.
– Viskas prasidėjo paauglystėje. Pirmiausia atsirado maža juostelė, paskui piešinys didėjo, galiausiai nusispalvino visa nugara. Tai įvyksta neplanuotai, su jokiais įvykiais, žmonėmis tatuiruočių nesieju.
Kur nors pamatau, ką nors pagalvoju – tada arba užsidegu noru ant savęs palikti dar vieną žymę, arba ne. Taip nutiko, kad tatuiruočių turiu nemažai. Pastebėjau, kad jos padeda kurti originalų sceninį įvaizdį.
Kai kurios mano koncertinės suknelės būdavo su iškirpte nugaroje, tad užsakovai dažnai prašydavo, kad pasipuoščiau būtent jomis.
Kažkiek išgyvenau dėl pedagoginio darbo, bet vienos ugdymo įstaigos direktorė pasakė: „Tu gali būti tik dar įdomesnė jauniems žmonėms, su kuriais dirbi. Dėl to juk nesi blogesnis žmogus.“
Mane tai padrąsino. Bet jau nustojau save marginti, manau – pakaks. Be to, norėčiau įspėti visas moteris, kad gimdymo metu dėl tatuiruočių gali kilti problemų.
Lietuvoje apie tai nekalbama, bet prieš gimdymą paaiškėjo, kad man negalima taikyti epidūrinės nejautros, – turiu tatuiruotę per visą stuburą.
Tai man buvo naujiena. Viskas baigėsi gerai, pagimdžiau be nuskausminamųjų sveiką vaiką. Bet norėčiau pasakyti moterims, kad apie tai pagalvotų, nes tatuiruočių salone dėl to neįspėjama.
