Apie benamį ilgą laiką žinojo vos keli vietos gyventojai, mat krūmynuose esantis jo būstas matomas tik nuo upės pusės, o pakrantė šioje vietoje pasivaikščiojimui netinkama.
Iš pradžių V.Linauskas glaudėsi nebaigto statyti daugiabučio A.Strazdo gatvėje rūsyje, tačiau grįžus statybininkams teko ieškoti naujos pastogės.
Ja kauniečiui tapo Neries pakrantė, kurioje jis praleido pastaruosius 20 metų. Nors stingdančiais šalčiais išsiskyrė šių metų sausis, vyras gerai prisimena ir daugiau žiemų, kai buvo sunku iškęsti speigus.
Pats benamis nei kam nors skundėsi, nei prašė pagalbos. Jis jau seniai neturi jokio dokumento, todėl nesitikėjo sulauksiantis paramos.
Neatitinka benamio įvaizdžio
Kai kauniečiui Zbignevui Krapikui buvo grąžintas maždaug 2 hektarų žemės sklypas Panerių gatvėje, V.Linausko būstas po atviru dangumi atsidūrė privačioje valdoje. Vis dėlto savininkas nenorėjo vyti įnamio.
„Jis visiškai nepanašus į kitus benamius – visada nusiskutęs, nuolat skaito knygas ar laikraščius, niekada nemačiau girto“, – kalbėjo Z.Krapikas.
V.Linauskas nešioja rankinį laikrodį, skaitydamas užsideda akinius, o išvažiuodamas į nakvynės namus išsitraukė net kelioninį lagaminą, į kurį susidėjo būtiniausius daiktus. Niekas nėra jo matęs pikto ar agresyvaus.
„Žmogus pradeda naują gyvenimą“, – pokyčiais džiaugėsi Z.Krapikas. Jis stebėjosi, kad jokioms savivaldybės ir šalies tarnyboms ilgą laiką nerūpėjo be pastogės likęs žmogus.
Juo susidomėta tik tuomet, kai netoliese iškilusių daugiabučių naujakuriai pasiskundė aplinkosaugininkams dėl paupyje esančio šiukšlyno, mat V.Linauskas į savo buveinę tempė įvairią tarą bei kitokius surastus daiktus.
Dabar kauniečio tvirtovės prieigos primena nedidelį šiukšlyną, kurį žino net atokiau gyvenantys Šilainių gyventojai.
Aplinkosaugininkai V.Linauską perspėjo, kad gali tekti pabendrauti su policijos pareigūnais, o prieš kelias savaites atvyko ir Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus darbuotojai.
Pasidavė nuotykių traukai
V.Linauskui nemalonumai prasidėjo dar 1997 metais, kai jis buvo deportuotas iš Prancūzijos, kur praleido dvejus metus.
Kaunietis tikino važiavęs pas draugę, tačiau paaiškėjo, kad ji jau ištekėjusi.
„Ką man reikėjo daryti? Tuo metu buvau dar jaunas ir visai neblogai atrodantis vyras, traukė nuotykiai, todėl likau“, – šypsojosi V.Linauskas.
Jis nenorėjo patikslinti, ką porą metų veikė Prancūzijos sostinėje, tačiau galiausiai buvo deportuotas į Lietuvą.
Grįžęs jis liko be pinigų, be pastogės ir net be dokumentų. Kurį laiką vyras glaudėsi tarp nebaigto statyti daugiabučio pamatų blokų, tačiau du pastaruosius dešimtmečius gyveno krūmynuose ant Neries kranto.
Ant rankų – šalčio žymės
Sunkiausia V.Linauskui buvo šią žiemą – itin smarkiai šalčiai spaudė šių metų pradžioje. Stipriai sningant jis atsidurdavo po storu sniego sluoksniu.
Laužo vyras nekūrendavo, miegodavo susisupęs į polietileno plėvelę ir šiltus apklotus. Vis dėlto ant vyro rankų galima įžvelgti šalčio paliktų pėdsakų.
„Išgyvenau ir daugiau šaltų žiemų. Prisimenu, kai dėl šalčio buvo pasislinkęs Kleboniškio tiltas“, – kalbėjo V.Linauskas. Tai nutiko 2009 metų sausio 5-ąją.
Maisto benamis prasimanydavo tikrindamas atliekų konteinerius, kuriuose rasdavo ir kitų jam reikalingų daiktų – drabužių, užklotų.
Dar vienas rimtas pajamų šaltinis – išmesta tara, kurią galima grąžinti taromate.
Butą perleido pusvelčiui
Sovietmečiu V.Linauskas dirbo Kauno šilko kombinate elektriku, tačiau šaliai atgavus nepriklausomybę įmonės būklė sparčiai blogėjo ir vyras liko be darbo.
Jam buvo skirtas dviejų kambarių butas Linkuvos gatvėje, tačiau kaunietis nepasirūpino būsto privatizuoti, o dar prieš išvykstant į užsienį susikaupė nemažai skolų už komunalines paslaugas.
„Atėjo žmonės ir pasiūlė parduoti butą su visomis skolomis. Sutikau“, – pasakojo V.Linauskas. Jis tikino tąkart gavęs vos 4 tūkt. litų (1,16 tūkst. eurų).
V.Linauskas 1973 metais buvo susituokęs, su žmona susilaukė dukters, tačiau jau po metų santuoka iširo.
„Daugybę metų nieko nežinau apie dukrą“, – atviravo benamis kaunietis.
Niekaip nepaleidžia abejonės
V.Linauskas tikino pasidavęs Kauno socialinių paslaugų centro darbuotojų įkalbinėjimui persikraustyti į nakvynės namus.
„Žinoma, važiuosiu, jau susiruošiau“, – mostelėjo ranka į sukrautą lagaminą kaunietis.
Vis dėlto jo nepaleido abejonės, kaip seksis įsikurti visiškai naujoje ir nepažįstamoje vietoje, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, laikytis ten nustatytų taisyklių.
„Per daugelį metų įpratau būti pats sau šeimininkas. Ką noriu, tą darau“, – lėtai traukdamas cigaretę svarstė V.Linauskas.
Labiausiai jį viliojo galimybė gauti naujus dokumentus ir pensiją, kuri kauniečiui turėjo būti skirta dar prieš metus. 65-erių sukaktį jis šventė praėjusių metų gegužės 3 dieną. Vyras didelės pensijos nesitiki, tačiau tai vis tiek būtų nuolatinės garantuotos pajamos.
„Valentinai, tu dabar be dokumentų neegzistuoji“, – vienos savivaldybės darbuotojos pasakytus žodžius prisiminė kaunietis, kuris iš Prancūzijos grįžo tik su šios šalies pareigūnų išduota kortele.
Socialinių paslaugų skyriaus darbuotojai žadėjo padėti sutvarkyti dokumentus, o tai atvertų galimybę gauti ir senatvės pensiją.
Negali taikyti prievartos
Pasak Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės Rimos Levulytės, savivaldybė užtikrina žmogui laikiną pastogę, jeigu jis neturi kur apsistoti ir visas kitas būtiniausias paslaugas pagal asmenų poreikį, tačiau prievartiniu būdu socialinės paslaugos neteikiamos.
„Jeigu žmogus jų atsisako, nevyksta į laikinos pastogės vietą, neturime jokio teisinio pagrindo jį ten nuvežti“, – tikino R.Levulytė.
Jos žiniomis, pas Neries pakrantėje įsikūrusį vyrą specialistai anksčiau važiavo tris kartus, jis buvo kalbinamas atvykti laikinos nakvynės, tačiau jis tikino iki galo neapsisprendęs.
Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus darbuotojai vyrui siūlė nemokamas transporto paslaugas, taip pat ir laikiną apnakvindinimą, minimalias buitines paslaugas, nemokamą maitinimą, asmens higienos paslaugas, pagalbą tvarkant dokumentus.
Iš Nemuno salos krapštė dvejus metus
Kiek daugiau kaip prieš dešimtmetį benamiai buvo pamėgę Nemuno salą, kurioje tuo metu stovėjo tik apleistos valčių bazės statiniai.
Jau kylant „Žalgirio“ arenos sienoms lūšnynuose gyveno 3–4 žmonės, kurie dienomis dažniausiai traukdavo ieškoti grobio į miesto centrą.
Vakarais jie grįždavo, kūrendavo laužą, ruošdavo maistą, o kartą net buvo sukėlę didelį gaisrą.
Lūšnynų gyventojai greta namų buvo įrengę šiukšlyną, kuris skleidė bjaurų kvapą.
Tvarkant Nemuno salą vaizdą darkantys seni statiniai buvo nugriauti ir benamiai išsikraustė.
2012-ųjų rugsėjį kauniečiai vėl išvydo benamių porą, kuri buvo įsikūrusi Nemuno salos pakraštyje, o nakvodavo paliktuose gelžbetonio vamzdžiuose.
Policijos pareigūnams ir Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnams tik po kelių bandymų pavyko benamius išprašyti iš Nemuno salos, nes gyvenimo sąlygos nakvynės namuose jiems netiko.
Miesto benamių likimas – labai skirtingas
Jolanta Baltaduonytė, Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėjos komentaras:
„Nuo šių metų pradžios buvo užregistruoti 64 socialinę riziką patiriantys asmenys, kuriems Kauno miesto socialinių paslaugų centre buvo suteikta laikino apnakvindinimo paslauga.
Pastebima mažėjanti tendencija – 2019 metais buvo apnakvindinta 157, o 2020 metais – 114 asmenų. Tokios paslaugos teikiamos pagal poreikį ir tas pats asmuo jomis gali pasinaudoti ne vieną kartą.
Dažniausiai benamystę patiria vieniši asmenys, tad šeimos, pas kurią būtų galima grįžti, jie neturi. Tačiau istorijų yra įvairių – vieni grįžta į visavertį savarankišką gyvenimą, kiti sėkmingai gydosi nuo priklausomybės, treti ir toliau lieka paslaugų naudotojais.
Per praėjusius metus teikiant laikinojo apnakvindinimo arba apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugas, socialiniams darbuotojams pavyko motyvuoti 54 paslaugų gavėjus – priklausomybę turinčius žmones – vykti gydytis į ilgalaikes reabilitacijos bendruomenes ar centrus.
Taip pat 6 žmonės buvo apgyvendinti ilgalaikėje ir trumpalaikėje globoje, 9 atkūrė socialinius ryšius su artimaisiais, 48 susirado būstą ir pradėjo gyventi savarankiškai, o 7 išvyko į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę.“
