Viltį įmonės „Optima forma“ vadovei R.Jacikevičienei gaivina buvusios klientės, kurios nori išsivaduoti iš sportinių kostiumų ir rinktis audinius, iš kurių siūdintųsi sukneles, kostiumėlius. Reda tikisi, jog kada nors baigsis karantinas ir audinių verslas atsigaus. Įmonės neteko uždaryti, nors verslininkė pastaruoju metu negalėjo vykti į užsienio fabrikus rinktis audinių.
Dar iki pandemijos pobūvių gerokai sumažėjo, tad poreikio siūdintis apdarus beveik neliko. Ekonominio pakilimo laikais damos labai gerai žinojo Vilniuje esantį „Optima forma“ saloną – čia jos ar dizaineriai rinkosi aukštos kokybės audinius.
– Daugiau nei metus trunkanti pandemija išmušė jus iš vėžių, sustabdė verslą ir kitokią veiklą?
– 2020-uosius pavadinčiau vertybių perkainojimo metais. Verslo partnerės išdavystė, pandemija, socialinė atskirtis, nežinia dėl ateities pakoregavo, manau, ne mano vienos gyvenimą.
Pirmus tris mėnesius laikiausi griežto karantino. Gelbėjo ankstyvas pavasaris ir lauko darbai sodelyje. Kasdien laukiau žinių, kada leis dirbti. Man, socialiai priklausomai, atrodė, kad apkabinsiu kiekvieną savo klientę.
Kai pagaliau grįžome į darbus, mano įmonė turėjo švęsti 25 metų darbo jubiliejų! Prisiminiau viską nuo pradžių – 1996 metus ir didelius užmojus kurti geriausią audinių saloną Lietuvoje!
– Kodėl tokio verslo iš viso ėmėtės?
– Pradžia buvo ir sunki, ir juokinga. Reikėjo tiekėjų, gaminančių aukščiausios kokybės, išskirtinius audinius. Man finansiškai padėjo vyras, o mano draugė vokietė Sylvia buvo kaip garantas – kartu dirbome parodose Paryžiuje, nes tuomet prabangių audinių gamintojai į Lietuvą žiūrėjo kaip į buvusią sovietinę šalį, o vienas iš bendradarbiavimo klausimų yra buvęs ir toks: „Kur? Į Lietuvą? O paštą ar turite?“
Po kelių sezonų tie patys prancūzai gamino mums audinius pagal mūsų pačių sukurtą dizainą ir susitikę vadindavo „Optima harmonija“ atstovais.
Didžiausia mano siekiamybė buvo rankų darbo nėrinių gamintoja „Sophie Hallette“ (Prancūzija).
Ilgalaikė darbo patirtis yra labai vertinga informacija, kurią gavau ir gaunu lankydamasi jų fabrike Normandijoje, dirbdama kaip atstovė parodose, bendraudama su aukštosios mados namų dizaineriais.
O labiausiai mus išgarsino Kembridžo kunigaikštienė Catherine vestuvinė suknelė, sukurta „Alexander McQueen“ mados namuose ir pasiūta iš mūsų atstovaujamo fabriko austų nėrinių, kurių galima įsigyti ir Lietuvoje.
– Kur slypėjo verslo sėkmė, kad nemažai žinomų moterų netgi pabrėždavo, jog vilki rūbus, pasiūtus iš jūsų salono audinių?
– Verslo sėkmė priklauso nuo daug kintamųjų. Pasaulis labai sumažėjo, atsirado bendros tendencijos, kurias stebiu ir džiaugiuosi, kad mada tampa tvari, žmonės sąmoningesni, atsisako greito ir pigaus vartojimo, daugiau dėmesio skiria sveikatai, natūraliems produktams, asmeniniam išskirtinumui.
Mes ir toliau laikomės savo pirminio sumanymo – tiekti natūralius geriausius audinius, su kuriais dirba žinomi pasaulyje mados namai, ir siūti klientui drabužį pabrėžiant jo išskirtinumą ir individualumą.
Didžioji mūsų verslo sėkmės dalis yra, be abejo, didelė meilė darbui, sąžiningumas, noras ir galimybės lietuviams pasiūlyti tai, ką pasaulis turi geriausio.
– Jau kurį laiką nemažai lietuvių mados kūrėjų patys vyksta pirkti audinių į užsienio fabrikus, dažniausiai Italijos. Ar tai turėjo reikšmės jūsų verslo susilpnėjimui?
– Nemažai drabužių kūrėjų perka iš mūsų atstovaujamų fabrikų tiesiogiai, bet mes koordinuojame informaciją, logistiką, komunikaciją, todėl esame arčiausiai geriausių Lietuvos dizainerių.
– Kas padėjo išsilaikyti rinkoje?
– Mane, kaip specialistę, pastaruoju metu labiausiai trikdė tai, kad nevyko parodos, negalėjome nuvykti pas tiekėjus. Audiniai yra labai specifinė prekių grupė – juos reikia liesti! Todėl pirkimai ir pardavimai internetinėje erdvėje atėmė daug bendravimo malonumo. Tuo labiau kad dirbame su ypatingais audiniais, turinčiais istoriją, kurią norisi perteikti pirkėjui.
Labai pasiilgau klienčių! Su dauguma jų draugaujame daug metų, jos tapo neatsiejama mano gyvenimo ir darbo dalimi. Ir nors karantinas padarė didelių nuostolių – nevyksta renginiai, apribotas judėjimas, tikiu, kad atsigausime. Gyvybinga moterų prigimtis yra galinga – jos gimusios kurti, mylėti, džiaugtis, puoštis. Todėl labai džiugina moterų, kurioms įgriso treningai, skambučiai.
– Praeityje turėjote įvairių pomėgių – jojimas, automobilių ralis, saksofonas. Ar dėl bėgančių metų kai kurių laisvalaikio aistrų atsisakėte?
– Mano pomėgiams įtakos, manau, turėjo vaikystė. Užaugau tarp berniukų. Laipiojimas medžiais, sprogmenų gamyba, kiemo muštynės ir geriausi draugeliai suformavo berniokišką charakterį, o gyvenimas ir darbai kaime – ištvermę ir fizinį pajėgumą.
Kai mano sūnus Mantas pradėjo lankyti žirgų sportą, į balną sėdau ir aš. Kai mano draugai važiavo žiemą ant ledo, kvietė ir mane. Netgi kovinį automobilį yra patikėję! Man futbolas patinka labiau nei krepšinis. Ir noras groti saksofonu atsirado daug anksčiau, nei sutikau Rimantą Brazaitį.
„CrossFit“ – fizinio lavinimo programa, kurią sudaro įvairūs ištvermę bei jėgą lavinantys pratimai, man atrodė natūraliai suprantamas dalykas. Tiesiog aplinkybės klostėsi taip, kad visus šiuos pomėgius išbandžiau.
Žirgų Lietuvoje neturime, nes sūnus Mantas išvyko į užsienį. Jis gyveno Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, šiuo metu Olandijoje. Jis turi savo gyvenimo kelią, susijusį su žirgais. Yra stiprus savo srityje. Ir aš juo labai didžiuojuosi.
– Raudonplaukė švytinčiomis akimis, visada besišypsanti ir nenustygstanti vietoje – toks įspūdis kadaise išliko ne vienam jus pažinojusiam. Nors seniai iširo jūsų šeima, o prieš pusantrų metų mirtis pasiglemžė ir buvusį mylimąjį saksofonininką R.Brazaitį, kas nors pastovaus liko jūsų asmeniniame gyvenime?
– Saksofono nepadžioviau ant sienos, kaip prašė R.Brazaitis. Kaskart, kai paimu jį į rankas, išgyvenu daug emocijų ir prisiminimų... Tai man tebėra labai jautri tema.
O ralis grįžo į mano gyvenimą naujomis aplinkybėmis. Praėjusį pavasarį senas mano draugas įsodino mane į Vaidoto Žalos bolidą „Mažylis“!
Lenktynininkas važiavo taip, kad mano akys nespėjo sekti to, ką jis daro! Kelių minučių „pasivažinėjimas“ karjeruose atėmė man žadą kelioms dienoms. Adrenalino pliūpsnis neleido užmigti per naktį. Tada pasakiau, kad pasaulis priklauso vyrams!
Susikūrė bendraminčių būrelis. Beveik kas savaitgalį važiavome kaip sirgaliai į ralius Lietuvoje, Latvijoje ir pagaliau į WRC – pasaulio ralio čempionato etapą – Estijoje.
Dulkės, dešimtys nueitų kilometrų per pelkes, kėlimasis ketvirtą valandą ryto, kaitri saulė, lietus – visa tai turėjome patirti, kad pamatytume pralekiantį automobilį, kurio jėga ir garsas pakelia į orą.
Praėjusios vasaros raliai padėjo man išgyventi sunkų etapą, atvedė į mano gyvenimą naujų žmonių, kurie dalijosi žiniomis. Ralis tapo nauja aistra, nauju projektu, o didžiausias mano favoritas yra V.Žala.
– Su artimaisiais mėgdavote atostogauti Nidoje. Ar šiame kurorte dar turite kotedžą, nuvykstate pabūti į išskirtinį gamtos prieglobstį?
– Nida arba švelniai vadinama Nidutė yra ir bus mano gyvenime. Gal nuskambės keistai, bet buvau ten tik praėjusiais metais.
Kai mano draugės leido laiką karantino metu prie jūros, sėdėjau Vilniuje ir laukiau – o gal jau rytoj eisime į darbą!
– Kadangi versle sukatės ketvirtį amžiaus, sudarote pastovaus žmogaus įspūdį. Tiesa, kad vertinate pastovumą tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime?
– Pastovumas man yra įsipareigojimas. Kaip sąžiningas žodžio laikymasis, prisirišimas prie tų, kurie mane prisijaukino kaip lapę, kurie mane myli, kuriuos myliu aš ir kurių negaliu išduoti bet kokiomis aplinkybėmis.
– Namų ir verslo turbūt jau nebekeisite, bet susigyventi su vienatve greičiausiai jums nepavyktų. Ar norėtumėte turėti gyvenimo draugą?
– Dėkoju Dievui už gerą sveikatą ir optimizmą – juk kol nesi problema, esi visiems reikalingas.
