Iki tol Rasa visuomet turėjo vešlius ilgus plaukus, kurie nekėlė jokių problemų. Dar vasario 18 d., pasveikinusi draugę su gimtadieniu, išgirdo jos komplimentą savo šukuosenai. O po kelių dienų, vasario 21 ar 22 d., šukuodamasi pastebėjo, kad plaukai smarkiai slenka. Prisipirko įvairių jų priežiūros priemonių, apsilankė gana skausmingoje mezoterapijos procedūroje, bet plaukai slinko toliau.
„Jie slinko ne šiaip sau, o tiesiog kuokštais. Kas rytą prausdamasi po dušu ar šukuodamasi baimindavausi to, kas laukia, ir išties kaskart netekdavau didžiulio kiekio plaukų. Atrodydavo, vos juos palieti – ir kuokštas lieka rankose“, – pasakojo Rasa.
Ji nedelsdama nuskubėjo pas šeimos gydytoją, kur pirmą kartą išgirdo apie alopecijos diagnozę. Taip vadinama autoimuninė liga, dėl kurios žmogus visiškai netenka plaukų.
„Tuojau kreipiausi į vieną rimtą gydytoją dermatologę, profesorę, ir ji man patarė mažiau stresuoti ir daugiau būti gryname ore. Man tai nuskambėjo kaip pasityčiojimas – man klaikiai slenka plaukai, o aš gaunu rekomendaciją apie buvimą gryname ore... Kita gydytoja daugiau papasakojo apie ligą ir skyrė vaistų, kurie, deja, nepasirodė veiksmingi“, – pasakojo Rasa.
Jau po kelių savaičių moters galvos šonuose buvo nemažai praplikusių lopų, kurių niekaip neišėjo užsmaskuoti. Skausmingiausias ligos momentas jai buvo tada, kai suvokė, kad nori nenori reikės peruko (na, buvo galima ir dangstyti galvą skarelėmis, bet jos toks stilius netraukė).
„Pamenu, buvo rytas, 12 val. turėjau numatytą pokalbį su klientu, ir žiūrėdama į veidrodį aiškiai suvokiau, kad tokia praplikusi jam rodytis negaliu. Skubiai nulėkiau į saloną ir nusipirkau peruką. Klientas pastebėjo, kad pakeičiau šukuoseną, ir paklausė, ar nebuvo gaila plaukų. Ramiai atsakiau, kad taip, buvo jų gaila, na, o kai baigėme pokalbį, kurį laiką iš širdies žliumbiau“, – pasakojo Rasa.
Netrukus po to ji likusius plaukus nusiskuto, nes vis tiek jų likučiai ant galvos atrodė nei šiaip, nei taip.
Dabar Rasa apie alopeciją jau žino nemažai ir atvirai apie ją kalba – ji nori padrąsinti savo likimo draugus ir siekia, kad visuomenė žinotų, jog tokia liga egzistuoja, kad žmonės praplinka, ne vien susirgę onkologinėmis ligomis. Alopecija gali užklupti kiekvieną, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus.
„Prisijungiau prie Nacionalinės alopecijos asociacijos, kuri vienija beveik 500 žmonių, bet Lietuvoje sergančiųjų yra dar daugiau. Apie kai kuriuos atvejus net aplinkiniai nežino, nes tie žmonės metų metais slepiasi po perukais. Neretai plaukai vėliau atauga, bet po to gali ir vėl išslinkti. Susipažinau su viena moterimi, kuriai taip buvo nutikę jau 5 kartus. Dabar jos šukuosena graži, bet ji gyvena nuolatinėje baimėje, kad ir vėl gali savo galvoje pamatyti praplikusį lopą“, – pasakojo Rasa.
Pasak jos, rimto paaiškinimo, kodėl kai kurie žmonės suserga alopecija ir netenka plaukų, nėra, tiesiog sakoma, kad tai autoimuninė liga, kuri gali būti paveldima, ją gali išprovokuoti stresas ir panašiai. Nė nėra iki galo aišku, ar prarasti plaukai ataugs, ar ne.
Ar ji pati prieš prarasdama plaukus daug stresavo? „Lyg ir ne, nors gyvenimas buvo gana įtemptas. Vyras jau trejus metus dirbo užsienyje, o aš viena rūpinausi namais ir trimis vaikais (13, 11 ir 7 m.). Dar ir nuotolinio mokymo iššūkiai prisidėjo – vyresnieji vaikai vis paaugliškai sako, kad nieko neužduota ir nieko daryti jiems nereikia“, – pasakojo Rasa.
Mergaitė ar berniukas?
Perukas, kurį teko nusipirkti kovo mėnesį, Rasos problemų neišsprendė – pasirodė, kad jį dėvėti nemalonu, galvai nuolat karšta, ši prakaituoja, tad greitai jo atsisakė. „Gal su tais nepatogumais ir būčiau apsipratusi, bet man kliuvo ir apgaulės momentas – lauke vaikščiočiau su peruku, bet namie vistiek likčiau plika“, – prasitarė moteris.
Kol šį pavasarį buvo vėsu, nešiojo įvairias kepures ir skrybėles, o dabar jau drąsiai traukia į lauką ir plika galva.
Ar nebuvo baisu šitaip pasirodyti visuomenei? „Taip, buvo baisu, todėl pradžioje pasirodžiau feisbuke – papasakojau apie savo ligą ir įdėjau savo nuotrauką plika galva. Ir sulaukiau didelio palaikymo, kai kurie žmonės rašė, kad šitoks įvaizdis man netgi tinka. Arba štai vienas pažįstamas pareiškė, kad psichoterapeučių Lietuvoje daug, o plika – tik aš viena, išskirtinė“, – pasakojo Rasa.
Žinoma, pasirodyti feisbuke plikai – viena, o išeiti taip į gatvę – kas kita. Tačiau kai visgi Rasa tą padarė, viskas buvo gerai – buvo nusiteikus, kad žmonės į ją labiau spoksos. Ir jokių replikų kolkas negirdėjo, nors yra nusiteikusi, kad gali būti visko. Štai vieną jos naują pažįstamą, sergančią tokia pat liga, kartą praeivis gatvėje ilgai nužiūrinėjo, o galiausiai pareiškė: „Tai tu apsispręsk, ar nori būti mergaitė, ar berniukas!“
Dabar tai – jos „brendas“
Kaip Rasa jaučiasi dabar, ar jau susitaikė su vos prieš keletą mėnesių ištikusia plaukų netektimi? Ji sako, kad, nors pradžioje situacija atrodė labai dramatiška, vėliau suprato, kad visgi tai – tik plaukai, šiaip jau jos sveikata gera (laimei, vidaus organų ar dar kažko alopecija nepažeidžia).
„Aš ne tik susitaikiau su situacija, bet netgi, sakyčiau, pasijutau ant bangos. Kai pradėjau atvirai pasakoti apie savo ligą feisbuke, ne tik sulaukiau palaikymo ir žmonių, sergančių tokia pat liga, komplimentų už drąsą, bet ir atsirado daugiau klientų. Pavyzdžiui, viena moteris sakė, kad į psichoterapeutą kreiptis galvojo jau seniai, bet niekaip neapsisprendė, kurį konkrečiai pasirinkti, ir tada atkreipė dėmesį į mane. Nežinau, ar tai dėl mano ligos, ar tiesiog sutapimas, bet rudenį turėčiau išleisti savo knygą“, – pasidžaugė Rasa.
Tą knygą, kurioje aprašo įvairių žmonių, kuriuos tenka konsultuoti, problemas, ji buvo parašiusi jau seniau, pasiūlė ją kelioms leidykloms, bet sulaukė neigiamo atsakymo. „Leidykla „Alma Littera“ kelis mėnesius tylėjo, ir pamaniau, jog nieko neprarasiu, jei pamėginsiu dar kartą. Priminiau apie save, parašiau, kad papildžiau knygą savo asmenine ligos istorija, ir tada išgirdau, kad ji bus išleista“, – pasakojo Rasa.
Dabar charizmatiška moteris netgi juokauja, kad jos plikumas – jos įvaizdžio dalis, jos „brendas“.
Perukų prisipirko, paskui – išdovanojo
Dar viena teigiama permaina, kurios pašnekovė sulaukė dėl ligos – jos vyras grįžo namo, nes abu pasitarę nusprendė, kad, matyt, alopecija rodo, jog jai vienai rūpintis vaikais per sunku. „Kaip sakė vienas mūsų bičiulis, jei jau žmona suserga nežinia kodėl neaiškios kilmės liga, vadinasi, reikia kažką iš esmės gyvenime keisti“, – sakė pašnekovė.
Jos vyras kolkas Lietuvoje dar ieškosi darbo. Užsienyje dirbo vadovaujantį darbą statybose, tokių darbų pasiūla yra ir Lietuvoje, tik dar jam norisi, kad ir atlyginimas tenkintų, ir būtų galima pritaikyti anglų kalbos žinias, kad įgyti įgūdžiai neužsimirštų, dėl to paieškos kiek sunkesnės. Tačiau šeima tikisi, kad viskas bus gerai.
O kaip vyras regavo į tai, kad žmona liko be plaukų? „Daugelis manęs šito klausia, o man klausimas skamba keistai. Juk bet kuris normalus sutuoktinis, kai kitas suserga, jį palaiko ir stengiasi padėti, slaugyti, tad ir mūsų atveju galioja tas pats“, – pastebėjo Rasa.
Dar ji pasidžiaugia tuo, kad dėl ligos sulaukė ne tik gražių palaikančių žodžių, bet ir dovanų – viena bičiulė dovanojo antakių „pravedimą“, kita – blakstienas (juk ir šių neteko), dar gavo ir masažą, ir įvairių kosmetikos priemonių.
Ji pati mielai kitiems feisbuke išdovanojo perukus, kurių buvo impulsyviai prisipirkusi iš Kinijos, kai manė, kad jai jų reikės. Viena moteris siūlėsi sumokėti, bet Rasa atsakė, kad, pati gavusi dovanų, ir pati nori jų padalinti.
Tiesa, prabilusi apie alopeciją sulaukė ir liūdnų žinučių, štai viena moteris jai rašė, kad jos paauglys sūnus nupliko jau antrą kartą, jis labai dėl to išgyvena, yra užsisklendęs ir nenori su niekuo bendrauti. Apie jį pagalvojus, Rasai vis pasidaro liūdna.
Sau moteris pasiliko tik peruką, kurį pirko patį pirmą, taip pat vieną su ilgais tarsi undinėlės plaukais ir dar vieną, kur plaukai prisiūti prie beisbolo kepuraitės. Šis perukas labai patiko jos vaikams, tad gal kada norės juos pralinksminti.
Tiesa, kovo mėnesį prarasti plaukai gegužę jau vėl po truputį pradėjo augti. „Bet lenda gal kas dvidešimtas plaukelis, jie styro, kaip kokios ateivių antenos, žodžiu, vaizdas komiškas, taigi išmokau skustis ir toliau vaikštau plika. Tikiuosi, kad plaukai ataugs, bet jeigu ne, aš pasistengsiu gerai gyventi ir be jų“, – sakė optimistiškai nusiteikusi pašnekovė.
