Tėvui įteikė auksinius fazanus
Žvalgytuves po Kupiškio rajono Naivių kaimo ūkininkų Romualdo ir Daivos Tviskų namų valdas pradedame nuo ūkinio pastato dalies, kur įkurdinti paukščiai. Naminiai ir dekoratyviniai.
Paukščiai – šeimininko silpnybė. Bet tas valdas aprodo D.Tviskuvienė, nes vyras ką tik buvo išvažiavęs į fermas, pas karves. Tviskai turi nemažą pieno ūkį.
„Dukra suko galvą, ką čia tėveliui padovanoti Tėvo dienos proga. Regis, visko turi, tai nusitaikė į silpnybę, parvežė du auksinius fazanus“, – moteris paukštidėje rodo narvą su išskirtiniais gyventojais.
Sušilus orams aptvarą jiems sumeistraus lauke.
Auginantieji šiuos paukščius tvirtina, kad fazanai mūsiškas žiemas ištveria ir ne patalpose, bet, anot ūkininkės, šioji žiema labai žvarbi, visiems gyviems užuovėja reikalinga.
Kiaušinius užtūpė patinas
Fazanų porelė išties įspūdinga, patinėlis žėri raudonomis, oranžinėmis, geltonomis ir mėlynomis plunksnomis, patelės plunksnų rūbas santūresnis, aukso ir smėlio spalvos, bet vis tiek puošnus.
Ūkininkų dukra Aistė matematikė, ji gyvena ir dirba Vilniuje.
Kai pirko paukščius, fazanė kaip tik buvo sudėjusi kiaušinius, mergina juos labai atsargiai vežė šiltai suvyniojusi, kad tik neatšaltų. Įkurdinus fazanus naujoje vietoje, kiaušinių perėti atsitūpė patinas. Deja, nieko neišperėjo.
„Vėliau sužinojau, jog geriausia, kad ant fazanės kiaušinių tupėtų višta. Ir šiaip jau jie sunkiai perinasi, o čia pasikeitė vieta“, – apgailestavo moteris.
Nors ji ir tikino, kad paukščiai jai buvę nebuvę, bet čia pat prasitarė, kad feisbuke jau įsijungė į fazanų mėgėjų grupę, dabar jau svarsto, kad pavasarį gal reikėtų įsigyti ir bananinių fazanų porelę.
Geriau būtume nešvilpę
Kol užvertę galvas spoksome į gražuolius fazanus, mus apsupa burbuliuojantys balti kalakutai.
Šeimininkė juokais tarsteli: „Sušvilpkite.“
Geriau to būtume nedarę. Kalakutai dvigubai išsipučia, supykę purto savo „snarglius“, kiša snapus tiesiog prie pat fotoaparato.
Sujuda ir visi kiti vištidės gyventojai: 30 vištų ir 17 gaidžių.
Laimė, raudonskiauteriai nepikti, kartu užaugę tarpusavyje nesikauna ir svetimų nepuola.
„Turėjo vištų būti daugiau, bet kai perini, nežinai, kas išsiris“, – juokiasi. Jai ir pačiai keista, kad tiek daug gaidžių turi.
Į pirktinę duoną nebežiūri
Dabar jau veriame namų duris. Ant stalo garuoja ką tik iškeptas meduolis.
„Iš tiesų aš ne ūkininkė, o tik ūkininko žmona“, – juokiasi moteris.
D.Tviskuvienė yra diplomuota maisto technologė. Ir gaspadinė iš pašaukimo. Kaip ir ankstesnių jos giminės kartų moterys.
Pagal specialybę ji dirbo Kupiškyje iki sūnaus gimimo. Vaikas turėjo sveikatos problemų, tad atsisakė samdomo darbo, kad galėtų būti namie.
„Negaliu kasdien pyragų kepti, nes turiu antsvorio“, – kvatoja ji.
Bet kepti tenka, jei ne pyragus, tai duoną, mat sutuoktinis, kartą naminės duonos paragavęs, pirktinės nė į burną nebeima.
Moteris sako esanti senovinė gaspadinė, nemėgsta šiuolaikinių greit paruošiamų valgių, nemėgsta ir pas mus madingais tapusių lavašų, kebabų ir kitokių atvežtinių dalykų. Ji mieliau troškina šonkauliukus, kepa kotletus ar gryną mėsą į stalą patiekia.
Dėl konditerijos tas pats – gamina pyragus ir sausainius taip, kaip mama ar močiutė darė. Jei reikėtų, mokėtų ir tiramisu padaryti, bet šiaip tų įmantrybių nedaro.
Ir matematikė turi talentą konditerijai
Vienas unikalus D.Tviskuvienės receptas įtrauktas ir į ruošiamą knygą „Mano mamos receptai“. Leidiniui renkami tokių valgių aprašymai, kuriuos giminės moterys gamino iš kartos į kartą.
„Mes anketą užpildėme ir savąjį receptą pateikėme kartu su dukra. Nors ji matematikė, bet turi talentą ir maisto gamybai“, – moteris džiaugiasi, kad yra su kuo patirtimi dalintis.
Knygai naivietės pasiūlė dabar jau niekur nebekepamų sausainių aprašymą. Jie įdomūs tuo, kad į tešlą dedama ir sviesto, ir mielių.
„Dabar visi viską daro, nebėra paslapčių, o mama sakė, kad seniau būdavo, jog gera gaspadinė tešlą maišo pasislėpus, kad kas receptūros nenusižiūrėtų, nepamatytų vadinamųjų ingredientų. Gaila, mamos daug ko nepaklausiau, daug ką ji nusinešė į kapą“, – apgailestauja pašnekovė.
Jai pačiai gardžiausi valgiai – su varške. Kai vyras tik atveža atliekamo pieno, ji iškart gamina sūrius, pyragus su varške, spurgas, blynelius.
Ketino parduoti gyvulius ir pakeliauti
Ūkyje per dvi dienas iš melžiamų karvių pripildomas 2 tonų talpos šaldytuvas, pienvežis kas antrą dieną pieną išveža.
D.Tviskuvienė su vyru planavo, kad šiemet karvių jau nebelaikys, norėjo likviduoti fermą, likti tik prie augalininkystės, norėjo daugiau laiko skirti sau, daugiau pakeliauti. Žvalgytis po pasaulį jiedu mėgsta, kasmet bent porą kartų vyksta į tolimesnes keliones.
„Nieko didelio mes pirkti jau neplanuojam, o pragyvenimui ir be fermos užteks“, – sako ji.
Tačiau planus pakoregavo karantinas. Kai paaiškėjo, kad kurį laiką negalės niekur keliauti, nutarė gyvulius dar palaikyti.
„Sunkiausia kaime surasti darbuotojų fermai“, – įvardija vieną iš priežasčių, dėl ko nori baigti su gyvulininkyste.
Jaunamartė purtėsi karvės
Taigi ūkininkų ateities planuose vietos pieno ūkiui nebėra, ir taip jau per 20 metų laikė gyvulius, sočiai privargo.
„Aš sakydavau: niekad negyvensiu kaime ir nelaikysiu karvės, mačiau, kaip mano tėvai vargo, aš to paties netroškau“, – prisimena jaunystę.
Bet kai po studijų Kaune ištekėjo, su mylimuoju nuvažiavo ne kur kitur, o į jo tėviškę, į Naivius.
Manė, kaimas dar ne pasaulio pabaiga, dirbs Kupiškyje, iki kurio vos 12 kilometrų, gyvens beveik miestietiškai.
Tik nusipiešė šitą viziją ir mato, kaip vyras į kiemą atveda karvę ir riša prie stulpo.
Jaunamartė šaukė, kad ko jau ko, bet karvės jai nė už ką nereikia, neims, į kiemą neleis.
O karvė veršinga. Vyras liepė atrišti nuo stulpo, vesti į tvartą, žmonių nejuokinti.
„Ką darysi, įvedžiau. Karvė veršelį atsivedė. Vyras melžt nemoka, teko man“, – pasakoja, kaip ėmė daryti tai, ko buvo atsižadėjusi.
Privalumai nusveria miestą
Viena karvė tvarte trepsėjo neilgai.
„Tuo laiku buvo labai geros pieno supirkimo kainos. Vienkiemyje gyvenantys vyro tėvai dar davė karvių ir jau laikėm šešias“, – pasakoja, kaip nejučiom padidėjo ūkis.
O kitais metais jau ji pati vyrui pareiškė, kad reikėtų laikyti bent 20 karvių.
Greit banda išsiplėtė iki tiek, kad jau reikėjo nemažos fermos ir vyras su žmona įsisuko į rimtą ūkininkavimą.
„Juokas ima, kai prisimenu, kaip kračiausi kaimo. Dabar į miestą nė už ką neičiau. Čia atsidarau duris – ir gamtos grožis prieš akis, viskas mūsų pačių sodinta, puoselėta, sočiai erdvės“, – mato kaimo privalumus.
Anot jos, įpratusiems erdviai gyventi miesto triukšmas, užterštas oras ir žmonių spūstys erzina.
„Šiais laikais nėra nieko, ko gyvendamas kaime negalėtum gauti ar pasiekti kaip miestietis“, – sako ji.
Ypač kaimo privalumai pasimatė karantino metu – kaimiečiai beveik nejaučia judėjimo apribojimų, miškai laukai čia pat, gali vaikščioti į valias.
