Elidijaus senelis Elizaras Rajeckas tarpukariu buvo gana žinomas Panevėžyje kirpėjas, kartu su kolega darbavęsis kirpyklėlėje senojoje miesto dalyje, Klaipėdos gatvėje. Dirbti jis pradėjo 1933 m., būdamas 19-os. Žmonės sakydavo: „Einam kirptis pas italą“, nes tamsaus gymio karaimų tautybės vyras žmonėms asocijavosi su šios tautos atstovais.
Sovietmečio pradžioje senelis šiek tiek padirbėjo gaisrinėje, o tada vėl grįžo prie kirpimo, tik jau priklausė buitinio aptarnavimo įmonei. Savo darbą jis labai mėgo ir neretai jame praleisdavo po 12-14 valandų.
„Gali būti, kad dėl to, jog savęs netausojo, jis ir mirė gana anksti, būdamas 53 m. Patyrė insultą, tada močiutė, kuri pati buvo medikė, jį ragino save pasaugoti, bet jis vėl puolė prie darbo, ir netrukus ištiko antras insultas, po kurio nebeatsigavo“, – pasakojo Elidijus.
Savo senelio jis nėra sutikęs, tik daug apie jį girdėjo. Tačiau senelis jau žinojo, kad turės anūką – mirė, kai iki šio gimimo buvo likę maždaug 5 mėnesiai. Kūdikis paveldėjo savo senelio vardą, tik, kadangi karaimiškas Elizaro vardas tėvams atrodė pernelyg senovinis, jie pasirinko panašų, bet modernesnį. „Tačiau mane draugai dažnai vadina „Eliu“ ar „Eliuku“ – taip pat vadindavo ir senelį“, – nusišypsojo Elidijus.
Namuose močiutė saugojo senelio darbo įrankius. Elidijus juos mielai čiupinėjo, o sulaukęs gal dvylikos trylikos metų ir išmėgino. Ir jo tėtis, kuris buvo inžinierius, mielai tais įrankiais pasidarbuodavo – jis kirpdavo savo draugus ir sūnų, kuris, kol užaugo, nei karto nesilankė kirpykloje. Tik savo žmonos plaukų neliesdavo – jis, kaip ir jo tėvas, kirpo ar skuto vien vyrus.
Šią veiklą pamėgo ir Elidijus, vis apkirpdavo savo draugus, o tarnaudamas armijoje – ir visus kuopos karius. Būtent armijoje jis įgijo daugiausia patirties. Tačiau kadangi kirpėju tapti atrodė netinkamas pasirinkimas, ėmė studijuoti transporto ekonomiką ir vadybą dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Jo 7 metais jaunesnei sesei Dianai didesnių abejonių nekilo – ši nuėjo mokytis kirpėjos amato.
O pašnekovas daug metų dirbo bankų sistemoje ekonomistu.
Prieš kurį laiką prasidėjo banko, kuriame tuo metu dirbo, reforma. Lietuviška, latviška ir estiška atstovybės buvo sujungtos į vieną Baltijos rinką. Tada nemažai darbuotojų prarado darbus, tarp jų – ir Elidijus.
Jis kurį laiką svarstė, ko imtis toliau. Galiausiai, sesers padrąsintas, ėmėsi kirpėjo ir barzdaskučio amato, ir pasijuto atsidūręs ten, kur ir turėjo būti. Šis darbas jam daug mielesnis nei darbas banke. Beje, tokiu jo pasirinkimu labai džiaugėsi ir tėtis.
„Mano sesuo Diana vyrų kirpėja dirbo jau 20 metų. Baigdama mokslus, ji buvo nusiteikusi kirpti moteris, tačiau taip nutiko, kad gavo darbą su vyrais. Tada aš ją drąsinau, kad viskas bus gerai, ir jai tikrai ėmė patikti. Na, o po 20 metų ji padrąsino mane, ir tai irgi pasiteisino“, – pasakojo Elidijus.
Apie 2013 m. Lietuvoje pradėjo rastis pirmieji barzdaskučių salonai, ir pašnekovas viename jų įsidarbino. Labai džiaugiasi, kad tuometiniai darbdaviai patikėjo jo entuziamu ir gebėjimu dirbti ir jį priėmė, nors ir nebuvo baigęs tos srities mokslų.
Į įvairius mokslus ir tobulinimosi kursus Elidijus rimtai kibo vėliau. „Šioje srityje viskas nuolat keičiasi. Dar neseniai pakakdavo vienos rūšies kirpimo mašinėlės, o dabar jų jau šešios, taigi svarbu nesustoti vietoje ir tobulėti“, – pastebėjo jis.
Verslas senelio garbei
Jau įsitvirtinus naujame darbe E.Rajeckui pradėjo galvoje kirbėti mintis, kad vertėtų imtis savo verslo, o ir tėvai vis užsimindavo, kad jiedu su seserimi galėtų to imtis.
Galiausiai jie pasiryžo ir 2017 m. pradžioje sostinės Užupio rajone įkūrė savo saloną, kurį senelio garbei pavadino „Elizaro artele“. Ant seno pastato sienų kabo senelio nuotraukos, yra eksponuojami ir seni jo įrankiai.
Tiesa, senelis vyrų barzdas paprastai tik skusdavo, o Elidijus su kolegomis, pasikeitus madoms, jas kedena ir puoselėja. Užtat, kaip ir jo senelis, labai mėgsta klientus ne tik apkirpti, bet ir pakalbėti su jais apie gyvenimą.
„Tokių pokalbių, kai atsipalaidavęs sėdi meistro kėdėje, tikrai reikia ne tik moterims. Būna ir vyrų, kuriems palengvėja, išsipasakojus apie nelaimingą meilę ar kitas nesėkmes“, – sakė Elidijus.
Pridūrė tik, kad labai gaila, jog jo tėvai nespėjo pasidžiaugti, kad jie kartu su seserimi ėmėsi savo verslo – jie mirė vienas paskui kitą prieš pat vaikų bendros veiklos pradžią.
Prisidėjo jaunėlis brolis
Pašnekovo tėvai jam užaugus išsiskyrė, ir antroje santuokoje su lietuvių tautybės moterimi tėvas susilaukė antro sūnaus. Tarp brolių – net 30-ies metų amžiaus skirtumas.
„Kurį laiką atrodė, kad brolio kirpimas nedomina. Jis pradėjo studijuoti finansų inžinerijos specialybę. Tačiau vis užsukdavo į mūsų saloną pažiūrėti, kaip mums su sese sekasi, ir palengva jį pradėjo dominti ir mūsų amatas. Pradėjo praktikuotis su draugais, o dabar jam patikėjome rūpintis nauju mūsų įkurtu salonu“, – sakė Elidijus.
Kai šeimos verslas Užupyje įsivažiavo, brolis su sese ryžosi plėstis ir pernai rugsėjį duris atvėrė antroji „Elizaro artelė“ Šnipiškių mikrorajone.
Bet ar jiems nebaisu, kad, kai atidarė naują saloną, netrukus prasidėjo karantinas ir veikla sustojo? „Žinoma, šis metas nėra lengvas, bet mūsų padėtis geresnė, lyginant su daugeliu kitų grožio salonų, nes visi mūsų darbuotojai dirba su darbo sutartimis (ne su individualia veikla, kaip kitur), taigi gavome didesnę valstybės paramą. Ir aš tikiu, kad, kai tikrai myli savo veiklą ir stengiesi tobulėti, tau nėra ko bijoti“, – sakė Elidijus.
Vienas iš nedaugelio karaimų
Elidijų, kaip ir jo senelį, klientai dėl tamsaus gymio neretai palaiko kitatačiu, dažniausiai – italu, ir net stebisi, iš kur jis taip gerai moka lietuvių kalbą. Tuomet kirpėjas pasako, kad yra karaimas, nuo mažens kalbantis lietuviškai.
Karaimus į Lietuvą atsivežė Vytautas Didysis ir būtent jie, o ne vietiniai kariai, tapo kunigaikščio asmens sargybiniais – šis juos laikė ypač patikimais žmonėmis. Ir dabar karaimai laikomi patikima ir nuoširdžia tauta. Beje, ateinantys metai paskelbti Lietuvos karaimų metais.
Elidijaus seneliai ir tėvai buvo grynakraujai karaimai. Lietuvoje yra trys didesnės jų bendruomenės Trakuose, Vilniuje ir Panevėžyje. Jo tėtis buvo kilęs iš Panevėžio, o mama – iš Trakų atšakos, jie susipažino bendrame renginyje.
Paties Elidijaus vaikai, sūnus ir dukra, turi ir kitų tautybių kraujo. „Šiais laikais daugelio karaimų santuokos mišrios, juk mūsų bendruomenė nedidelė, joje – gal 200 žmonių, o ir tie neretai susigiminiavę tarpusavyje“, – pastebėjo.
Pridūrė, kad žmonės karaimus neretai laiko musulmonais, tačiau tai netiesa – jie remiasi Senuoju Testamentu, jų tikėjimas, karaizmas, yra vienas seniausių pasaulyje. „Pagal mūsų skaičiavimus, dabar mes gyvename apytikriai 5800-aisiais mūsų eros metais“, – nusišypsojo pašnekovas.
Karaimų kalbos jis beveik nemoka – seneliai ja dar bendraudavo, tėvai ją šiek tiek mokėjo, bet visgi paprasčiau pasirodė bendrauti taip, kaip aplinkiniai. Elidijaus dukra vasarą vyko į Trakų karaimų bendruomenės surengtą kalbos mokymo stovyklą, ten jai labai patiko.
Nei jo, nei sesės vaikai jokio susidomėjimo kirpimu nerodo. „Bet mes su sese tikimės, kad mūsų veiklą perims anūkai – juk ir mes ją paveldėjome iš senelio“, – nusijuokė pašnekovas.
