– Kaip pradėjote domėtis aukso dirbiniais? – paklausiau Povilo.
– Juvelyriniai dirbiniai, kaip ir senoviniai daiktai, man ėmė rūpėti dar paauglystėje, gal nuo šešiolikos metų. Kaip kiti vaikai smalsiai dairosi saldainių krautuvėlėse, taip aš dairydavausi juvelyrinių dirbinių parduotuvėse, nors tada pinigų kažką įsigyti ir neturėjau. Svajojau, kad užaugęs norėčiau būti verslininkas ir turėti tokią parduotuvę.
Kai jau uždirbau pirmuosius pinigus, nusipirkau vieną aukso žiedą, paskui kitą – ir palengva jų atsirado tiek, kad galiu užsidėti ant kiekvieno piršto. Man jie visi mieli, nesinorėtų nei vieno atsisakyti. Būdavo, jaunystėje net nevažiuodavau į Palangą ilsėtis tam, kad nusipirkčiau dar vieną dirbinį. Tada aukso dirbiniai dar kainuodavo protingai, dabar kainos, mano supratimu, labai užkeltos.
– Ar visi jūsų žiedai – tikro aukso, ar yra ir jo imitacijų?
– Pagrindiniai žiedeliai – tikrai auksiniai, bet turiu ir bižuterijos, nors ją nelabai mėgstu, nebent kokia ypatinga proga kažkuo pasipuošiu. Bet būna, kad svečiai pradeda prašyti, kad duočiau pasimatuoti savo žiedus, o aš to daryti nemėgstu – vietoje to duodu jiems „pažaisti“ su bižuterija.
Taip pat mane nuo seno domino seni daiktai, dvarų kultūra – kaimas su ant sienų kabančiais mediniais ratais visai netraukia.
Taigi palaipsniui ėmiau pirkti ir man patinkančius senus antikvarinius baldus.
– Bet iš tapybos savo pomėgiams turbūt neuždirbate?
– Ne, kalbos nėra, tas menas – dar ir nuostolis. Tapau savo malonumui, tapybos pradmenų mane pamokė neseniai miręs giminaitis dailininkas Stasys Buzas.
Pragyvenimui uždirbu užsienyje – Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Kokį pusmetį dirbu, o paskui metus gyvenu savo malonumui – dirbant Lietuvoje, taip neišeitų.
Dabar, per karantiną, santaupos beveik išsekusios, bet daug lėšų man, kadangi gyvenu vienas, nereikia. Gerai, kad seniau nusipirkau dviejų kambarių butą Šiauliuose ir neprisiėmiau paskolų, kurios mane temptų į dugną.
– Ir dabar jūs gyvenate vien tarp senų baldų?
– Seno virtuvės baldų komplekto gauti praktiškai neįmanoma, tačiau stengiuosi, kad viskas būtų kuo arčiau senovės. Tokie baldai man labai gražūs. Nors kai kurios iš mano turimų senienų nėra autentiškos, tai – replikos, pagamintos pagal originalų pavyzdį prieš kokius 50 metų. Na, bet aš neturiu tikslo žūtbūt įsigyti originalus iš 18-19 amžiaus – man svarbiausia, kad baldai man patiktų ir atitinktų mano mėgstamą stilių.
Kai dirbu užsienyje, laisvadieniais visuomet lankausi sendaikčių turguose, nors, tiesa, kažką ten nusipirkus parsigabenti į Lietuvą nėra paprasta. Taigi beveik viską perku Lietuvoje – Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Paprastai tie daiktai būna atgabenti iš Anglijos, Švedijos, Vokietijos – juk Lietuvoje viskas buvo išplėšta.
Kai nuvykstu į kitą miestą, pirmiau apsilankau sendaikčių parduotuvėje, o tada einu į svečius pas draugus.
– Kokie daiktai, kuriuos turite, yra seniausi arba jums mieliausi?
– Turbūt seniausios yra barokinės medinės drožinėtos berniukų statulos, maždaug mano ūgio, stovinčios prie įėjimo į miegamąjį. Kiek žinau, tai yra 18 amžiaus originalai.
Dar labai daili yra didelė papuošalų dėžė, primenanti sekreterą – ji prancūziška, labai kruopščiai pagaminta, gal 100 metų amžiaus.
– O kokioje lovoje miegate – senoje ar visgi šiuolaikiškoje?
– Tai sovietinio laikotarpio, bet tik išskirtiniams ir turtingiems klientams skirtas koplektas „Liudvikas XIV“, apie 1982 m. kainavęs bene 4200 dolerių (už tiek galėjai nusipirkti butą Šiaulių centre). Aptikau jį Kaune ir staigiai lėkiau įsigyti, nes tai – retas egzempliorius.
Nesakyčiau, kad ta lova labai patogi – ji nefunkcionali, didelė ir gremėzdiška, bet seniai norėjau būtent tokios.
– Jūsų namie labai daug paveikslų. Ką apie juos pasakytumėte?
– Taip, laisvų sienų mano namuose nėra. Visi šie paveikslai – mano tapyti, dauguma jų – aukso spalvos rėmuose, nes tokie geriausiai tinka prie interjero.
– Kaip reaguoja svečiai, užsukę į jūsų auksu spindinčius, sendaikčiais apstatytus namus?
– Reaguoja įvairiai, kai kurie sako, kad tokie namai jaunam žmogui netinka, kad jam derėtų gyventi šiuolaikiškai. Daug kas sako, kad patys taip gyventi niekaip negalėtų – bet vis tiek visi čia mielai fotografuojasi.
Na, o man patinka gyventi šitaip – kiekvienas turime savo stilių. Dar kai kas sako, kad seni daiktai turi kažkokią savo aurą, kuri gali būti negera – bet manęs tai nejaudina. Be to, jei jau draugams taip labai mano namuose nepatiktų, tai jie negrįžtų čia vėl ir vėl.
– Feisbuke mačiau, kad tarp jūsų pažįstamų – ir nemažai žinomų žmonių. Gal su jais bičiuliautis – taip pat savotiškas jūsų pomėgis?
– Galbūt. Turiu drąsos, man nesudėtinga koncerte ar kitokiame renginyje pakalbinti žinomą žmogų. Dažniausiai susipažįstame Palangoje – ten daugelis vasarą koncertuoja, o ir aš ten kasmet lankausi, juk tai bene vienintelis ryškus mūsų kurortas.
Būna, pabendrauju, tada mane priima į draugus feisbuke, ten „palaikinu“ to žmogaus nuotraukas, pagiriu jį, parašau kažką asmeniškai – taip ir užsimezga bičiulystė.
Mano geras pažįstamas – Ruslanas Kirilkinas. Nemažai susirašinėjau, nors gyvai ir nebuvome susitikę, su amžiną atilsį Eugenijumi Ostapenko. Visuomet lankau ir daininkės Aušrinės koncertus.
– O iš kur jūsų nuotrauka su politike Aušrine Armonaite?
– Prieš rinkimus ji kūrė atstovybę Šiauliuose, o man Laisvės partijos idėjos patiko. Nuėjau į susitikimą su ja, po to ir nusifotografavau kartu, ir į partiją įstojau.
Manau, A.Armonaitė sugebėjo išjudinti ir tuos, kurie seniau rinkimuose nedalyvaudavo – aš pats seniau neidavau balsuoti, bet dėl A.Armonaitės pirmą kartą tą padariau ir dar kitus paraginau.
Bet dabar jai žinučių nerašau – suprantu, kad ji sunkiai dirba.
– Neseniai dalyvavote televizijos laidoje, kur buvote pristatytas kaip aktoriaus Ramūno Rudoko „heiteris“. Ar tikrai jo nemėgstate, kokį įspūdį apie jį susidarėte per laidą?
– Tai buvo pramoginė laida, kur man pasiūlė dalyvauti ir pabendrauti su žvaigžde. Gal ten kiek ir pasiginčijome, bet atsisveikinome draugiškai.
R.Rudokas, mano nuomone, geras aktorius ir režisierius, tikras profesionalas, kuris niekuomet nepasimeta. Kaip žmogus jis man pasirodė malonus, tik kiek jautrus ir impulsyvus. Bet jis – meno žmogus, taigi tai puikiai suprantama.
– O ar jus patį galima vadinti meno žmogumi?
– Taip, aš manau, kad toks esu. Ir šiaip pripažįstu, kad esu keistas žmogus, bet – gyvenantis savo gyvenimą. Ir tuo džiaugiuosi, tai yra daug – ne kiekvienas gali pasakyti, kad gyvena savo gyvenimą, o ne tą, kurį jam primetė tėvai ar dar kažkas.
