Evita, kaip ir jaunesnysis E.Daniūtės sūnus Romeo (4 m.), šokti pradėjo dar mamos įsčiose.
Tiek pirmojo, tiek antrojo nėštumo metu Edita šoko ir mokinius treniravo beveik iki pat gimdymo, o į šokių aikštelę sugrįžo iš karto po jo.
Karjerą ir motinystę stebėtinai puikiai sugebėjusi suderinti moteris papasakojo, kaip reagavo į netikėtą dukros sprendimą mesti šokius ir ko linki dviem savo atžaloms.
Švenčia Motinos dieną
Italijoje, saulėtosios Toskanos uostamiestyje Livorne, gyvenanti garsi Lietuvos šokėja E.Daniūtė-Gozzoli Motinos dieną švenčia du kartus. Pirmąjį gegužės sekmadienį kartu su Lietuva ir po savaitės, antrąjį gegužės sekmadienį, kai Motinos dieną mini Italija.
Čia ją sveikina abu vaikai – dukra Evita iš pirmosios santuokos su advokatu Mindaugu Vasiliausku ir sūnus Romeo, kurio šokėja susilaukė Italijoje su savo šokių partneriu Mirko Gozzoli (45 m.).
„Man labiau patinka švęsti lietuviškąją Motinos dieną – kada ji yra, žino ir mano italas vyras. Bet gaunu dovanėlę ir itališkos Motinos dienos proga. Romeo visada parneša vaikų darželyje padarytą dovanėlę. Labai norėjau vaikų ir labai džiaugiuosi, kad likimas man juos padovanojo, – mano laimę ir mano džiaugsmą“, – sakė E.Daniūtė.
Nuotraukose iš Italijos ji dažnai įamžinta apsikabinusi ne tik dvi plačiai besišypsančias savo atžalas, bet ir vyro dukrą iš pirmosios santuokos Brendą (10 m.).
„Tai – mano šeima“, – šypteli rodydama fotografijas, kuriose dažnai užfiksuoti ir iš Lietuvos į Italiją aplankyti Editos atvykę artimieji.
Šioje Pietų šalyje šokėjos vaikai Romeo ir Evita traukte traukia smalsuolių akis – abu garbanoti ir šviesiaplaukiai kaip mama.
Šalyje, kur moterys itin dažnai renkasi vėlyvą motinystę po 40-ies, Edita kartais sulaukia ir tokių komplimentų, kai žmonės ją pavadina vyresniąja Evitos seserimi. Talentinga šokėja neslėpė – jos vaikai panašūs tik išore, o iš tiesų labai skirtingi. Mažasis – nenustygstantis vietoje, o vyresnioji, mamos švelniai vadinama princese, kur kas ramesnio lietuviško charakterio.
„Romeo panašesnis į mano vyro Mirko dukrą Brendą. Jų charakteriai neįtikėtinai panašūs – žiūrėdami filmuką abu daro špagatus, verčiasi kūlvirsčiais, stovi ant rankų, negali nė trijų sekundžių ramiai vienoje vietoje pabūti.
Evita – daug ramesnė, santūri, pagalvos 30 kartų prieš pasakydama. Jie – visiškos priešingybės, bet labai myli vienas kitą. Nors kartais tie meilės priepuoliai keičiasi su pavydo. Visko būna“, – šypteli šokėja, kurią daugelis Lietuvoje prisimena ne tik kaip čempionę, bet ir kaip itin griežtą įvairių šokių projektų teisėją.
Edita neslėpė esanti griežta ir savo vaikams. Tuo labai skiriasi nuo Italijos moterų, kurios savo vaikus išskirtinai lepina ir negaili pagyrų.
Lietuvė Italijoje šia liga neužsikrėtė, nors ir sulaukia vaikų prašymų būti kaip kitos mamos.
„Evita man sako, kad esu labai griežta mama, ir klausia, ar negalėčiau būti kaip kitos mamos, kurios net vaikui padarius nesąmonę aikčioja: „Kaip gražu!“
Aš tikrai ne tokia. Italėms užtenka, kad vaikas pirštą pajudintų, ir jos jau džiaugiasi. Lietuvos mamos iš vaikų reikalauja daugiau nei italės, – prisipažino Italijoje laimę suradusi šokėja. – Todėl mano abu vaikai labai užsiėmę. Anądien išėjo Romeo iš vaikų darželio ir klausia, ar gali pažaisti su vaikais. Ne, nes šiandien futbolas, rytoj – ne, nes anglų kalbos pamokėlė.
Po to pagalvojau, ar tas mano vaikas ne per daug apkrautas? O Evita 4 kartus per savaitę dabar lanko lengvąją atletiką.“
Atsisakė mamos kelio
Kalbėdama apie vyresnėlę Edita atsiduso.
Dar visai neseniai ji lydėjo dukrą į šokių čempionatus ir džiaugėsi pirmomis svarbiomis jos pergalėmis. Mamos talentą paveldėjusi mergaitė 2016-aisiais laimėjo Italijos vaikų sportinių šokių čempionatą.
Atrodė, kad jos laukia įspūdingas mamos pėdomis vedantis kelias į sėkmę.
Daug kas ilgaplaukei gražuolei jau matavo jos motinos titulus, tačiau Evita prieš keletą mėnesių metė šokius mamai pasakiusi, kad ant parketo daugiau niekada negrįš.
„Evita jau šoko profesionaliai, bet pastaruoju metu, kalbant ranką prie širdies pridėjus, buvo sunku, turėjau versti. Ji buvo laimėjusi Italijos sportinių šokių čempionatą vaikų grupėje, kitais metais vyresnėje grupėje užėmė antrąją vietą, nebuvo problemų su rezultatais, bet toks buvo jos pasirinkimas – nebešokti.
Tačiau dukra laiminga. Tik mama kokią savaitėlę paverkė ir apsiprato, – šyptelėjo tituluota šokėja. – Man buvo smagu matyti ją šokančią. Neslėpsiu – mamos širdis džiaugėsi.
Evitai šokiai nebebuvo tik pomėgis, ji jau ėjo į tą rimtąjį sportą su didelėmis investicijomis, aukodama daug laiko. Bet čia nepaspausi, jeigu vaikas pats nenorės. Ji pati turėjo degti noru šokti. Tad geriau tegul paiso savo širdutės, kur ją traukia.“
Šokti Evitai sekėsi. Italijoje, kur šokėjų lygis žemesnis nei Lietuvoje, ji buvo pastebėta ir įvertinta.
Apie pirmąsias talentingos lietuvių šokėjos dukros pergales rašė Italijos spauda, rodė televizija.
Šeima daug vargo, kol aukštai lietuvaitei surado tinkamą partnerį, atvažiuojantį į Livorną treniruotis net iš kito miesto. Pasak E.Daniūtės-Gozzoli, Italijoje tai didžiulis iššūkis: nors šokėjų čia daug, dauguma jų neaukšto ūgio, be to, išsibarstę po didžiulę šalį.
Nenori būti mams šešėlyje
Nepaisant visų šeimos įdėtų pastangų, jaunoji šokėja šiemet sausį pareiškė, kad nebešoks. Edita prieš kurį laiką tvarkydama namus dar paklausė dukros, ar jau išmesti mėgstamus šokėjos batelius ir spintoje vis dar kabančias puošnias sukneles.
Dukra atsakiusi, kad tegul dar pabūna. Bet nei mamos, nei partnerio prašymams pabandyti grįžti į šokių aikštelę Evita nepasiduoda, visada griežtai ir tvirtai nukerta: „Nebenoriu.“
Trylikametė Evita neslėpė bijojusi likti mamos šešėlyje ir jau turi kitų ateities planų.
„Kai turi mamą, kuri yra daugkartinė čempionė, sunku išlaikyti tą lygį. Mama visada nori, kad būtum geriausia, ir tai nelengva.
Bėgant metams praradau norą šokti. Šokiai – sunkus sportas. Gal kai kas to nesupras, bet turi labai save lavinti, labai daug dirbti.
Mano mama labai stengėsi ir pasiekė maksimalų lygį. Aš dabar lankau lengvąją atletiką, bet ne dėl titulų, o dėl savo kūno. Ir visą dėmesį skiriu mokslams mokykloje. Norėčiau būti gera investuotoja, nes man patinka ir gerai sekasi matematika“, – prisipažino mamą jau gerokai praaugusi šviesiaplaukė.
Kad noras yra esminė bet kokios sėkmingos karjeros sudedamoji dalis, E.Daniūtė-Gozzoli puikiai žino. Ji pati pradėjo šokti aštuonerių, o pirmąjį trofėjų ant parketo – Lietuvos čempionės titulą – kartu su partneriu Arūnu Bižoku (43 m.) iškovojo būdama 14-os.
Kasdienės išsunkiančios treniruotės nuo pat pirmųjų žingsnių ant parketo, atkaklus darbas ir iki šiol deganti aistra šokiui lėmė, kad pergalės ją lydėjo nuolat. Tačiau tam reikėjo esminio dalyko – visus sunkumus ir abejones nugalinčio noro.
„Man dukra paaiškino, kad jai patinka individualus, o ne komandinis sportas. Tai charakterio bruožas, šokiuose be partnerio sunkiai kas išeis. Bandžiau ją dar nukreipti į kitokius šokius, tarkim, gatvės.
Man svarbiausia, jog vaikas sportuotų, nesvarbu ir kokia sporto šaka, bet kad nesėdėtų ir nespoksotų į telefoną, – kalbėjo garsi šokėja. – Kadangi pastaruoju metu reikėjo spausti, stumti ir versti, supratau, kad nieko nebus. Ne talentas, o noras ir užsispyrimas yra pagrindinis veiksnys. Jeigu nėra noro, su tėvų noru toli nenuvažiuosi. Nesvarbu, ko nori mama.“
Santykiai pagerėjo
Kad ne tėvai, o patys vaikai yra savo sėkmės kalviai, rodo ir E.Daniūtės-Gozzoli istorija. Šokėjos šeimoje niekas nešoko. Vyresnioji sesuo Erika pasirinko gydytojos profesiją, mama Gražina dirbo vokiečių kalbos mokytoja, o zootechniko profesiją turintis tėvas Stasys buvo ilgametis „Girelės“ paukštyno direktorius.
Be abejonės, šokėjos karjeros nusprendusią siekti dukrą jie labai palaikė, nuolat vežiojo į treniruotes, stovyklas, čempionatus, rėmė finansiškai.
Edita išdavė, kad jos mama, kadaise pati labai norėjusi būti šokėja, dabar labai išgyvena ir dėl anūkės, niekaip negali susitaikyti su jos apsisprendimu nebešokti.
„Mane tėvai visada palaikė, tuo metu Arūnas (Bižokas) faktiškai su mumis gyveno ir atostogas kartu leisdavo. Į bet kurio sportininko karjerą tėvų indėlis yra be galo didelis, – sakė sportinių šokių čempionė. – Mano mama, jaunystėje pati labai norėjusi būti šokėja, dabar negali suprasti, kodėl Evita pasirinko kitaip.
Jai didelė trauma dėl to, kad Evita metė šokti. Bandau visaip paaiškinti, kad tai nieko tokio, ne pasaulio pabaiga.
Ir Evita nebenori tų pačių priekaištų klausyti. Raminu mamą, kad jei tai būtų didžiausia problema, būtų gera gyventi šiame pasaulyje.“
Nors dukros sprendimas nebesiekti šokėjos karjeros Editą nuliūdino, tai turėjo ir pranašumų – mamos ir dukros santykiai pagerėjo. Daugybę šokėjų porų treniruojanti Edita savo dukros pastaruoju metu netreniravo. Buvo bandžiusi tai daryti, tačiau vėliau šios minties atsisakė supratusi, kad taip gali įsmeigti nereikalingą pleištą į glaudų mamos ir dukros ryšį.
„Man patiko, kaip ji šoko, aišku, aš ją vertinau daug blaiviau, nei, pavyzdžiui, močiutė. Matydavau visas klaidas, išgyvendavau. Treniruoti dukrą sunkiai sekėsi, dėl to gerbiu tėvus, kurie treniruoja savo vaikus.
Evita visas pastabas priimdavo asmeniškai, įsižeisdavo, todėl palikau jų porą kitam treneriui. Ar man reikia gadintis santykius su dukra? Gal ji nebus šokėja, bet visą gyvenimą prisimins, kad pykomės. Santykiai pagerėjo, kai ji nebešoka“, – atviravo griežtumu garsėjanti šokėja.
Sūnų augina futbolininku
Sakoma, kad tėvai į vaikus dažnai sudeda savo neišsipildžiusias svajones. Edita tikino, kad jai ši taisyklė negalioja, nes ant parketo jaučiasi visiškai save išreiškusi.
Tačiau jos vyras Mirko tokią svajonę turėjo. Šokius pasirinkęs italas galėjo tapti profesionaliu futbolininku. Galbūt todėl dabar turi didžiulį norą, kad šiuo keliu eitų mažasis Romeo.
Guviam berniukui gegužės pabaigoje sueis 5-eri, tačiau jis jau porą metų intensyviai lanko futbolo treniruotes. Futbolo paslapčių mažylį pamoko ir pats tėtis, mėgstantis judėti ir dažnai gainiojantis kamuolį kartu.
„Romeo yra gero kūno sudėjimo. Jis lanko ne tik futbolą, bet ir gimnastiką. Nemanau, kad šoks. Neišsipildžiusi vyro svajonė – futbolas.
Jis žaidė beveik iki profesionalų lygio, bet tuomet šokdamas pradėjo skinti pergales jaunimo, pasaulio čempionatuose ir pasirinko šokius, – pasakojo E.Daniūtė-Gozzoli. – Romeo auginsime kaip futbolininką, bet jei užsinorės į šokius, nepasakysime „ne“. Tėvai planuoja, o vaikai savo keliuku nueina. Svarbu, kad jį surastų.“
Italijai stipriai smogusi koronaviruso pandemija ir nesibaigiantis karantinas ir pačiai E.Daniūtei-Gozzoli padėjo suprasti, kad rinkdamasi savo kelią ji nesuklydo. Iki šiol niekada tokį ilgą periodą ji nebuvo pamiršusi šokių.
Net po abiejų gimdymų iš karto sugrįžo ant parketo ir dėl to niekada nesigailėjo. Šis priverstinis sustojimas ją dar labiau paskatino vertinti savo darbą, kurį ir taip be galo mėgo.
„Nebūtinai reikia būti aktoriumi, dainininku ar šokėju, kad būtum laimingas. Kad ir kokią specialybę mano vaikai pasirinks, svarbu, kad jiems tai būtų prie širdies, kad sugebėtų iš to gerai gyventi ir svarbiausia, kad mėgtų savo darbą.
Per pandemiją suvokiau, kokia gyva jaučiuosi bendraudama su jaunimu, kaip man smagu su jais dirbti ir teisėjauti varžybose, – prisipažino E.Daniūtė-Gozzoli. – Šiuo periodu daug kas iš naujo įvertino savo gyvenimą.
Kita vertus, visi sportininkai dabar yra lengvoje psichologinėje duobėje – kai nežinai, kada galėsi pasirodyti, kada įvyks varžybos, sunku. Manau, kad ir Evitos apsisprendimui nebešokti įtakos turėjo pandemija, nes nevyksta varžybos, nepatiri pergalės džiaugsmo.“
Italijoje šeimos laimę atradusiai šokėjai labai trūksta ir susitikimų su artimaisiais iš Lietuvos.
Tėvų jau seniai nematė, nors buvo parvykusi į Lietuvą. Su solidaus amžiaus gimdytojais nesusitiko saugodama juos nuo pavojingo viruso.
Šiemet savo mamą, daug paaukojusią dėl jos sėkmingos karjeros, Edita sveikins per atstumą. Nors dažnai būna be galo užsiėmusi, paskambinti mamai niekada nepamiršta.
„Nebuvo taip, kad nepasveikinčiau mamos per Motinos dieną. Labai seniai jos nemačiau. Mano tėvams – 80 metų. Kai buvau Lietuvoje, jie labai saugojosi, tėtis automobilio raktelius per balkoną padavė. Dabar jau abu pasiskiepijo, mes dar laukiame eilės. Jei važiuosiu į Lietuvą birželio mėnesį, tikiuosi visus pamatyti“, – nekantrauja artimųjų pasiilgusi Edita.
Savo šeimai ji be galo dėkinga už tai, kad leido rinktis, kuriuo keliu eiti, ir šimtu procentų tą pasirinkimą rėmė.
Vis dėlto Edita pabrėžė – tėvai vaikams rožėmis ir pergalėmis kloto profesinio kelio nutiesti negali, nes vien tėvų noras toli nenuves, ypač jei bus peršamas per prievartą.
„Reikia pajausti, kada jau reikia vaiką paleisti, kad jis rinktųsi savo kelią. Aš taip su Evita ir padariau. O jei Romeo norės šokti ir prašys surasti partnerę, važiuosime ir į kitą miestą ir ieškosime!“ – neabejojo E.Daniūtė-Gozzoli, sugebėjusi puikiai suderinti karjerą ir motinystę ir norinti tik vieno – kad laimingi vaikai eitų savo pačių pasirinktu širdžiai mielu keliu.
Išpildė neįgyvendintą mamos svajonę
Geriausios Lietuvos šokėjos mama, buvusi vokiečių kalbos mokytoja Gražina Danienė (80 m.), be galo daug paaukojusi dėl dukters sėkmės, jos iškovotus trofėjus dabar saugo bute Vilniuje. Daugybė kambaryje išrikiuotų taurių ir medalių liudija ne tik Editos nuopelnus, bet ir tai, kokie atsidavę dukters pasirinkimui buvo jos tėvai.
Elegantiška ir jaunatviška moteris pasakojo pagrandukės Editos susilaukusi 40-ies ir nuo pat pradžių pastebėjusi jos talentą.
„Nuo tėvų tikrai labai daug priklauso, bet ne viskas, priklauso ir nuo vaikų. Bet kiekviena mama turi pamatyti visas savybes, į ką vaikas yra linkęs, ir jeigu bus tikrai pastabi, domėsis savo vaiku, padės surasti jam savo kelią.
Edita gimė, kai man buvo 40 metų, tais laikais jau buvau laikoma gana sena mama. Bet nėštumas buvo lengvas, dirbau mokykloje, turėjau gabią klasę. Mano buvo toks mąstymas, kad tuo metu, kai nešioji kūdikėlį, turi būti labai laimingas, apsuptas gerų emocijų, nes visa tai persiduoda vaikui. Taip ir nutiko, – prisiminė G.Danienė. – Edita buvo tokia, kad aš, net kai ji buvo mažytė, turėjau visur paskui ją bėgioti, ji eidavo ir nežiūrėdavo, ar aš einu paskui, ar ne.
Ir labai norėjo šokti. Pradžioje lankė baletą, Kai baigė 4 klases, reikėjo rinktis mokyklą, tad įrašėme ją į M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę. Baletas jai labai padėjo. Kartą rūmuose ji pastebėjo šokančius vaikus: buvo atviros durys, įspruko pro jas man nieko nesakiusi, susirado Dalią Kamaitienę, garsiąją sportinių šokių trenerę, ir pasakė jai: „Aš noriu pas jus šokti.“
Nuo to laiko visas Danių šeimos gyvenimas sukosi apie sportinius šokius. Nuolat vežioti talentingą dukrą į treniruotes ir varžybas buvo nelengva užduotis dirbantiems tėvams. Tačiau G.Danienė sakė būtent taip supratusi tėvų vaidmenį vaikų gyvenime – nestabdyti ir neversti, o padėti eiti pasirinktu keliu.
„Pati buvau pateikusi dokumentus, norėjau stoti į tuometę Konservatoriją studijuoti baleto. Kadangi labai gerai mokiausi, direktorius pasikvietė mano mamą ir pasakė, kad neleistų, nes baletas – laikinas dalykas, kad geriau stočiau mokytis kitur. Bet visiškai ne dėl to taip norėjau, kad Edita šoktų, tiesiog mačiau, kad jai tai labai patinka. O mes visur ją lydėdavome, mums patiems buvo be galo įdomu. Išties tai nebuvo lengvas kelias. Buvo visokių momentų.
Kartą man žmonės sakė: matėme Editą oro uoste, galvą pasidėjusi ant lagamino miegojo.
Šokiai atima labai daug jėgų. Edita buvo labai stipri, jos užsidegimas ir aistra šokiui viską įveikė“, – apie dukros karjerą kalbėjo G.Danienė.
