Prabėgo dešimt metų, kai ilgametis „Žalgirio“ stadiono direktorius J.Grigas staiga išėjo amžinybėn. Tais pačiais 2011-aisiais vartus užvėrė ir beveik tris dešimtmečius jo prižiūrėtas ir puoselėtas stadionas Vilniuje.
2016 metų liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, lyg paskutinis atodūsis „Žalgirio“ stadione nuskambėjo „Tautiška giesmė“, kurią traukė minia su grupės „G & G Sindikatas“ vyrais, surengusiais ten koncertą. Netrukus buvo pradėti stadiono griovimo darbai.
J.Grigas jau nematė numylėto stadiono agonijos. Jei būtų matęs, jo širdis būtų plyšusi iš skausmo. Tačiau veiklaus vyro širdis „Žalgirio“ stadione sustojo dar prieš tai, kai jis buvo oficialiai uždarytas.
J.Grigas nespėjo sulaukti ir vienintelės dukters Gintarės vestuvių. Nesulaukė anūkų, kuriuos, neabejoja moteris, būtų be galo mylėjęs ir nešiojęs ant rankų.
Tačiau G.Grigaitė visą šį dešimtmetį po tėvo mirties jaučia, kad tėvas saugo ir ją, ir jos šeimą, o kai kurie sutapimai Gintarę itin stebina.
„Tėtis išėjo netikėtai – netrukus po savo 60-mečio šventės, į kurią susirinko visi jo draugai ir bendražygiai. Šventė buvo labai linksma. Tai buvo paskutinis kartas, kai tėtis su visais susitiko.
Paskui jis atskrido pas mane ir mamą į Ameriką, o tada išvykome į Kosta Riką.
Per šią kelionę tėtis susipažino su mano būsimuoju vyru Shokry, o po kelionės grįžo namo į Lietuvą ir netrukus jo nebeliko.
Tai buvo nesuvokiama ir nepakeliama – nemaniau, kad išgyvensiu šią netektį.
Bet praėjo diena, savaitė, mėnuo ir – žiūrėk – jau visi metai. Per tuos metus po tėčio mirties su Shokry atidarėme savo kontorą – tėtis apie tai svajojo ir būtų nepaprastai tuo didžiavęsis. Manau, kad kontorą atidaryti pavyko ne be tėčio pagalbos“, – svarstė advokate JAV dirbanti G.Grigaitė.
Advokatų kontora „Grigaite & Abdelsayed“ įsikūrusi Bejono mieste Naujojo Džersio valstijoje. Nuo JAV pramogų ir verslo megapolio Niujorko Bejoną skiria tik tiltas per Hadsono upę.
Teisės studijas Šv.Jono universitete Niujorke pabaigusios Gintarės specializacija – imigracijos teisė.
„Grigaite & Abdelsayed“ advokatų kontoros interneto svetainės tituliniame puslapyje vienoje iš kas kelias sekundes besikeičiančių nuotraukų plačiai šypsosi ir žaliais marškinėliais su užrašu „Lietuva“ vilkintis J.Grigas.
Užrašas po nuotrauka skelbia: „Here when you need us“ („Čia, kai jums reikia mūsų“).
Kaip ir tėvas, kuris rasdavo laiko viskam ir visiems, ir Gintarė laiko neskaičiuoja, kai kam nors reikia jos pagalbos.
„Iš pradžių universitete studijavau finansus, tad nemaniau, kad spręsiu imigracijos problemas, bet praktika nuvedė į šią sritį. Nors fiziškai esame Naujajame Džersyje, dirbame visose JAV, nes tai – federaliniai įstatymai. Padedu gaunant žaliąją kortelę, prieglobstį, stabdant deportacijas. Bylų – šimtai.
Tokios bylos trunka metų metus, tad nori nenori susipažįsti su klientų vaikais ar tėvais, o kai po daugelio metų pavyksta išspręsti problemas ir žmonės gali pasimatyti su seniai matytais artimaisiais, ir mane apima neapsakomas džiaugsmas. Jaučiuosi laiminga, kad galiu į gera keisti žmonių gyvenimą. Tėtis mokė padėti žmonėms ir mylėti tėvynę. Turiu klientų iš viso pasaulio. Taip pat ir iš Lietuvos“, – pasakojo Gintarė.
Šių metų pradžioje, Trijų karalių dieną – sausio 6-ąją, J.Grigui būtų sukakę 70 metų. Nors dėl pasaulį sukausčiusios koronaviruso pandemijos buvusio „Žalgirio“ stadiono vadovo artimieji negalėjo surengti didelės paminėjimo šventės, kiekvienas šventė savo namuose.
Pagrindinis šventinis patiekalas ant visų stalo buvo lašiša, kurią itin mėgo J.Grigas.
„Tėtis stengėsi maitintis sveikai ir propagavo sveiką gyvenimo būdą, skatino visus sportuoti. Ir aš savo vaikus noriu taip auklėti“, – sakė G.Grigaitė.
Vidutinių nuotolių bėgikas J.Grigas 1974 metais laimėjo SSRS čempionato sidabrą, o 1976-aisiais bronzą kliūtinio bėgimo 3000 m distancijoje. Jis penkiskart tapo Lietuvos čempionu (1973–1977 m.).
Tačiau Achilo sausgyslės trauma, po kurios atlikta operacija nebuvo visiškai sėkminga, sustabdė jo karjerą. Su didžiuoju sportu J.Grigas buvo priverstas atsisveikinti vos 26-erių – karjeros kreivei dar tik kylant.
Organizatoriaus gebėjimų turėjęs buvęs lengvaatletis dirbo „Nemuno“ sporto draugijoje, tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoju, Vilniaus „Žalgirio“ sporto įrenginių valdybos direktoriaus pavaduotoju, Vilniaus „Žalgirio“ uždaro plaukimo baseino direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1992-ųjų iki pat mirties buvo Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktorius.
Tas stadionas J.Grigui buvo lyg antrieji namai, kuriais jis rūpinosi negailėdamas laiko ir nesibodėdamas juodžiausio darbo. Jis pats sėsdavo prie žoliapjovės vairo, baltais dažais dažydavo linijas, o, užtrukęs su darbais, stadione neretai likdavo ir pernakvoti.
„Žalgirio“ stadione augo ir J.Grigo vienturtė duktė. Ji ne tik padėdavo tėvui per renginius – būtent stadione, prižiūrima tėvo, ji išmoko vairuoti automobilį.
Žiemą su kitais vilniečiais ir miesto svečiais Gintarė čiuoždavo pačiūžomis ant stadione išlieto ledo.
Stadionas buvo ne tik Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų namų aikštė. Jame nuolat vykdavo didžiuliai koncertai – pradedant Pasaulio lietuvių dainų šventės renginiais, baigiant Stingo ar Joe Cockerio pasirodymais.
1995 metų liepą pilnutėlės „Žalgirio“ stadiono tribūnos plojo iš Atėnuose vykusio Europos čempionato su sidabru grįžusiems Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės milžinams. Tarp jų buvo tokios šalies krepšinio legendos kaip Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Gintaras Krapikas.
„Šiuos renginius buvo itin sudėtinga planuoti, bet tėtis nesikratė atsakomybės. Jis visą laiką degė idėjomis ir buvo per 100 mylių priekyje.
Tėtis niekam nesakydavo „ne“ ir viską padarydavo. Jis rūpinosi ne tik stadionu, jame vykstančiais renginiais, bet ir manimi. Ir viską spėdavo“, – pasakojo Gintarė.
Gydytoja Rita Grigienė nepriklausomybės pradžioje išvyko dirbti į JAV, Niujorką, tad J.Grigas vienas liko rūpintis paaugle dukterimi.
Nors turėjo pakankamai rūpesčių prižiūrėdamas „Žalgirio“ stadioną, tėvo pareigų jis irgi neužleido.
Gintarė lankė Lidijos Motiejūnaitės vadovaujamą klasikinio šokio kolektyvą „Liepsnelė“, o tėvas atsakingai ją vežiodavo į repeticijas.
J.Grigas nevertė dukters lankyti lengvosios atletikos, kurioje pats pasiekė puikių rezultatų, treniruočių, tačiau judri mergaitė klausdavo jo patarimų, kai nesisekdavo per kūno kultūros pamokas.
„Man būdavo labai sunku bėgti krosą. Pasakiau apie tai tėčiui, o jis patikino, kad bėgti daug lengviau, jei taisyklingai kvėpuoji. Po jo pamokų bėgdama laimėjau pirmąjį medalį. Net pati negalėjau tuo patikėti – prieš kelias savaites net negalėjau apibėgti stadiono rato, o čia – jau medalis“, – juokėsi G.Grigaitė.
Nors anksti baigė sportininko karjerą, sportas J.Grigui buvo svarbus visą gyvenimą.
Visai neseniai Gintarė sužinojo, kad tėvas iš pradžių jai buvo davęs Olimpijos vardą.
Ant G.Grigaitės kūdikio raidos kortelės buvo užrašyta: „Olimpija Grigaitė“. Vėliau vardas „Olimpija“ nubrauktas ir užrašyta „Gintarė“.
Olimpija – pirmųjų olimpinių žaidynių Graikijoje sostinė. Kai J.Grigui 1980-aisiais gimė duktė, tas vardas, kaip, tiesą sakant, ir dabar, Lietuvoje buvo neįprastas. Tad galiausiai dukteriai tėvai davė tradicinį vardą.
„Tėtis ir sportas buvo neatsiejami, tad ir man, matyt, spontaniškai buvo išrinkęs su sportu susijusį vardą“, – šypsojosi G.Grigaitė.
Anksti baigęs lengvaatlečio karjerą J.Grigas sportuoti skatino mėgėjus. Jis buvo dar 1975 metais pradėto rengti Naujamečio bėgimo puoselėtojas, o vėliau – ir pagrindinis jo organizatorius.
Tai J.Grigui kilo mintis į šį bėgimą pakviesti ir Kalėdų Senelį. Šimtai Kalėdų Senelio kostiumais vilkinčių bėgikų distanciją įveikdavo su visais kitais.
„Žalgirio“ stadiono direktorius buvo ir „Smiginio“ bei „Stajerio“ sporto klubų prezidentas. Švęsdami Jonines „Stajerio“ klubo nariai rengdavo varžybas, o jų sirgaliai Vingio stadione ruošdavo iš namų atsineštas vaišes ir čirškindavo mėsą.
„Tėtis visada buvo įvykių sūkuryje ir net negalvojo sustoti. Visą gyvenimą jis turėjo aibę planų“, – patikino Gintarė.
Veiklaus vyro nesustabdė net sunki liga. 2006 metais J.Grigas susidūrė su širdies problemomis ir jam buvo atlikta arterijų šuntavimo operacija.
„Ta operacija buvo itin sunki. Paprastai pakeičiamos viena dvi kraujagyslės, o tėčiui buvo pakeistos net penkios. Gydytojai aiškino, kad sportas pakenkė jo kraujagyslėms.
Po operacijos tėtis numetė daug svorio, stengėsi sveikai maitintis ir tikėjo, kad galės įgyvendinti visus savo planus“, – pasakojo G.Grigaitė.
Nors būtent širdis tapo J.Grigo mirties priežastimi, penkerius metus po sunkios operacijos veiklus vyras gyveno įdomiai ir turiningai.
Iš Kuniokų kaimo Kėdainių rajone kilęs J.Grigas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute baigė geografijos studijas. Jis visą gyvenimą domėjosi geografija ir itin mėgo keliauti.
„Sovietmečiu buvo sunku išvykti į užsienį, bet jis, kaip sportininkas, dalyvaudavo varžybose visame pasaulyje. Po tėčio mirties radome daug jo kelionių nuotraukų, nors tais laikais nebuvo išmaniųjų telefonų.
Dienoraštyje apie Ugandą jis užrašė savo potyrius šioje šalyje per varžybas 1973 metais. Skaitant šį dienoraštį net blykstelėjo mintis, kad tėtis šiais laikais būtų puikus tinklaraštininkas.
Tėčio archyvas man yra aukso vertės – suprantu, kuo jis alsavo ir kaip mąstė. Mano tėtis buvo nepaprastai išmintingas žmogus“, – sakė G.Grigaitė.
Tėvų sprendimu 16-metė Gintarė išvyko mokytis į JAV, kur jau gyveno ir dirbo jos motina Rita. Bruklino rajone Niujorke mergina baigė Edwardo R.Murrow mokyklą, o kai reikėjo rinktis specialybę Šv.Jono universitete, lemiamos reikšmės turėjo tėvo patarimai.
Motina gydytoja tikėjosi, kad duktė seks jos pėdomis, bet J.Grigui toks pasirinkimas neatrodė tinkamas.
„Tėtis nedaugžodžiavo ir nestūmė rinktis vienos ar kitos specialybės. Bet užsiminė, kad kada nors norėsiu kurti šeimą, o gydytojo profesija šeimai nėra tinkamiausia, nes darbui turėsiu skirti pernelyg daug laiko.
Gal tėtis numanė, kad geriausiai atsiskleisiu kitoje srityje? Tad iš pradžių studijavau finansus, o paskui pasukau į teisę ir tapau advokate“, – teigė G.Grigaitė.
Dukteriai išvykus J.Grigas dar labiau įniko į darbus, o už prarastą laiką abu stengdavosi atsigriebti keliaudami. Neretai į įspūdžių kupinas keliones tėvas ir duktė išvykdavo tik dviese.
Jie aplankė Meksiką ir Nikaragvą, o paskutinė kelionė buvo į Kosta Riką. Per šią kelionę J.Grigas susipažino ir su būsimuoju žentu Sh.G.Abdelsayedu.
„Esu laiminga, kad Dievas leido jiems susipažinti. Mano vyras labai gerbia uošvį, tad neprieštaravo, kad vaikams duočiau tėčio pavardę. Tėvelis taip ir netapo seneliu, bet jį kone kasdien prisimename. Kai gimė sūnus, aplankė jausmas, kad tėtis prisikėlė.
Nėra dienos, kad su vaikais nekalbėtume apie senelį, – ir sūnus, ir duktė žino, jog jis danguje ir mus stebi. Visiems mums jis kaip gyvas.
Pasitaiko sunkesnių dienų, bet stengiamės švęsti tėčio gyvenimą, apie jį pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad išpildžiau tėčio svajones, kad turiu savo advokatų kontorą. Turiu ir planų, kaip dar labiau įprasminti tėčio palikimą“, – sakė G.Grigaitė.
Ji norėtų įkurti tėvo vardu pavadintą organizaciją, kuri sutelktų jaunimą ir skatintų gyventi sveikai ir judėti.
„Tėtis tikėjo, kad sveika gyvensena prasideda nuo sporto, tad norėčiau jo idėjomis pasidalyti ir su kitais žmonėmis“, – teigė G.Grigaitė.
