Dabar Kotryna – simpatiška, smalsi ir labai mėgstanti bendrauti dvylikametė mergaitė. Tiesa, jos eisena nėra tvirta, o jos tariami sakiniai – ne visai sklandūs, bet tai – nieko baisaus, turint omenyje, kad jos tėvai prieš kurį laiką girdėjo, kad ji neišgyvens, o vėliau – kad gulės lovoje kaip daržovė.
Šeimos gyvenimą aukštyn kojomis apvertę įvykiai nutiko 2017 m. liepą.
Neringa su vyru Vytautu, dukrele Kotryna, kuriai tuomet buvo aštuoneri, ir trimečiu sūneliu Dominyku buvo susiruošę emigruoti į Airiją. Abu sutuoktiniai jau buvo ten susiradę darbus, sutarę, kam išnuomos savo butą Marijampolėje ir kokį būstą nuomosis Airijoje.
„Išskristi turėjome penktadienį, o antradienį savo daiktus su siuntų tarnyba išsiuntėme į Airiją. Likusius daiktus tądien vežėme automobiliu į Jonavą pas vyro tėvus. Tuo pačiu planavome su jais atsisveikinti. Nelaimė įvyko ties Stašėnais, kai iki Jonavos tebuvo likę 5 km. Iki šiol viską atsimenu ryškiai ir sulėtintai, tarsi veiksmo filme“, – pasakojo Neringa.
Jų automobilis sustojo sankryžoje, užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Ir staiga pajuto smarkų smūgį – į jų mašiną atsitrenkė mikroautobusas. Neringa su vyru šoko lauk, galvoje jai tesisuko mintis: „Mano vaikai“, mat smūgis buvo į automobilio galą, kur šie sėdėjo. Beje, sūnus buvo automobilinėje kėdutėje, o dukra – prisisegusi diržu, kėdutė jai pagal ūgį ir amžių nebuvo privaloma.
Berniukui viskas buvo gerai. Jo angelu sargu tapo didelis rožinis pliušinis šuo. „Dominykas likus gal minutei iki įvykio jį pasiėmė iš automobilio galo, sakė, kad miegos su juo. Aš užginčijau, kad miegoti nereikia, tuojau būsime pas senelius, be to, gali būti karšta, bet jis žaislą vis tiek laikė apsikabinęs, ir šis sugėrė smūgį“, – aiškino mama.
O mergaitei pasisekė mažiau. Tėtis ją vos ne vos išėmė pro sulankstytas automobilio dureles (dabar jie jau žino, kad sužeistųjų patiems imti iš automobilio nepatariama, tačiau tuomet tokių minčių nekilo). Kai mergaitę iškėlė, ji buvo be sąmonės, o galvoje, smilkinyje, žiojėjo skylė. Kotryna patyrė atvirą kaukolės lūžį.
Pirmiausia atvyko policijos pareigūnai, vėliau – reanimobilis ir tik po to – greitoji pagalba iš gretimos Jonavos.
„Taip ir nepadėkojau žmonėms, kurie mums tuo metu padėjo – moteriai, kuri iškvietė pagalbą, vaikinukui, kuris klausė medikų nurodymų telefonu ir matavo dukrelės pulsą, kol aš ją laikiau ant rankų, ir vyrui, kuris ramino mano vyrą, ištiktą šoko nuo vaizdo, kurį pamatė, iškėlęs Kotryną“, – sakė Neringa.
Vėliau jie sekė paskui reanimobilį į Kauną. Vienu metu šis sustojo, ir tik vėliau moteris sužinojo, kad taip būna tuomet, kai gaivina ligonį, beišeinantį iš šio pasaulio.
Tada sekė įtemptas laukimas prie operacinės. „Medikai domėjosi ir mūsų su vyru būkle, mat man buvo sužeista koja, jam – praskelta galva, bet mes tuo metu, rodos, nieko nejautėme. Skausmą pajutome tik po 5 parų, kai pagaliau atsipalaidavome – iki tol buvo didžiulė grėsmė, kad Kotryna neišgyvens, o po to medikai pasakė, kad jos būklė stabilizavosi“, – pasakojo moteris.
Kotryna sugrįžo
Dar tris savaites mergaitė gulėjo komoje, po to pramerkė vieną akį, po kurio laiko – kitą. „Beje, tai nutiko, kol su ja buvo mano vyras, kaip ir daug kitų svarbių dalykų. Ir čia turiu pasakyti, kad Vytautas nėra jos biologinas tėtis, ji – iš mano ankstesnių santykių, tačiau jų tarpusavio ryšys neįtikėtinai stiprus“, – prisipažino Neringa.
Vytautas, kuris yra buvęs futbolininkas, buvo baigęs masažo kursus (nors pagal šią specialybę niekad nedirbo) ir vis klausinėjo medikų, kada bus galima Kotryną judinti. Kai gavo leidimą, ėmė ją du kartus per dieną masažuoti. „Tik vėliau iš kineziterapeutų sužinojome, kad tai labai padėjo jai atsistoti ant kojų – kai žmogus ilgai guli, gresia raumenų atrofija, sąnarių kontraktūros, ir išsijudinti po to būna labai sunku“, – aiškino Neringa.
Ji su vyru (taip pat ir biologinis mergaitės tėtis) visą laiką pakaitomis budėjo prie Kotrynos, ir vis jai kažką skaitė, kalbino, pasakojo apie gražius kartu patirtus dalykus, tikėdami, kad tai galbūt padės jai atsigauti.
Mama pridūrė, kad ji, kaip ir daugelis kitų, įsivaizdavo, jog ligonis prabunda iš komos, kai atsimerkia, bet tai nebūtinai tiesa – tikrasis prabudimas gali ateiti gerokai vėliau.
„Kurį laiką ji tiesiog žiūrėjo stiklinėmis akimis. Tik vėliau, kai iš klinikų jau buvome perkelti į reabilitaciją, atėjo trys taip vadinamos „išsitrankymo dienos“, kai grįžta sąmonė. Ji buvo labai nerami, tarsi norėjo kažkur eiti, kažką sakyti, nors ir negalėjo to padaryti. O kai aprimo ir pažiūrėjau jai į akis, pamačiau, kad mano Kotryna pagaliau sugrįžo“, – pasakojo mama.
Stiprūs tėvai padarys neįmanoma
Būtent reabilitacijoje tėvai iš vieno mediko išgirdo žodžius, kad Kotryna bus kaip daržovė. „Tai išgirdę parą su vyru net nesišnekėjome, nes reikėjo susigyventi su ta mintimi“, – atsiminė pašnekovė.
Pridūrė, kad klinikose Kotryną operavęs šaunus chirurgas Algimantas Matukevičius sakė, kad prognozės neaiškios, nes, kai žmogui pažeidžiamos smegenys, būna visko.
„Ir dar jis sakė, kad matydamas, kokie mes stiprūs tėvai, tiki, kad padarysime neįmanoma. Mes tikrai stiprūs, turime humoro (kartais – juodo humoro) jausmą, ir net kai vaikas gulėjo reanimacijoje, sugebėdavome pajuokauti. Dar susikūrėme taisyklę, kad palatoje prie vaiko neverkiame – jei jau pasidarydavo labai sunku, būdavo, nueidavau kažkur koridoriuje išsižliumbti“, – pasakojo Neringa.
Dabar ji kitiems patartų medikų prognozių nė neklausinėti, nes ir specialistams pernelyg sudėtinga numatyti, kaip viskas pakryps. Pradžioje Kotryna išties buvo kaip kūdikis 8 metų vaiko kūne, negalėjo nė galvytės pakelti, o viena jos kūno pusė buvo paralyžiuota, bet jos būklė palengva vis gerėjo.
„Dar patarčiau tėvams pasitikėti ne tik medikais, bet ir savimi – jie patys dažnai geriausiai jaučia, ko jų vaikui reikia. Reabilitacijoje Kotryną logopedė pradėjo mokyti gestų kalbos – sakė, kad ji pati vis tiek nešnekės. Ir kiti taip sakė, juk buvo pažeista už kalbą atsakinga smegenų dalis. Tuomet mano vyras griežtai užprotestavo ir sakė, kad nereikia jai tų gestų, ji tikrai išmoks kalbėti. Ir išmoko!“ – pasakojo mama.
Mergaitės kalba lėtesnė, žodynas skurdesnis nei seniau (taip neretai nutinka po smegenų traumų), bet artimieji ir draugai ją puikiai supranta. Ir ji, kaip ir iki avarijos, labai mėgsta bendrauti, plepėti, yra labai žingeidi. „Mes ją seniau vadinome mūsų Zosyte, ir dabar šitai taip pat tinka“, – nusišypsojo Neringa.
Mama lydi kiekviename žingsnyje
Po liepos mėnesį įvykusios avarijos Kotrynos gydymas ir reabilitacija užtruko iki pat gruodžio. Tik tada ji grįžo į namus, bet nebe Marijampolėje ir ne Airijoje, o Kaune. Dar kol mergaitė buvo reabilitacijoje, tėvai suvokė, kad specialistų pagalbos jai reikės dar ilgai, o jos daug paprasčiau sulaukti didesniame mieste, taigi ryžosi persikraustyti.
Kotryna tobulėjo palengva. „Visą tą laiką daug skaičiau apie smegenų traumas, apie tai, kokios smegenys plastiškos, kaip jas galima lavinti. Faktas, kad jos geba atsigauti, pažeistos dalies funkcijas gali net perimti kita dalis, bet kad tai nutiktų, reikia didžiulių pastangų“, – aiškino Neringa.
Tos kūno pusės, kuri po traumos buvo paralyžiuota, kojytę ir rankytė judinti mergaitei vis dar nelengva. Ji per ilgą laiką išmoko vaikščioti pati, bet gali pargriūti, tad mama ją visą laiką lydi iš paskos, kad spėtų pagauti, jei reikės.
Kai kuriuos drabužius mergaitė sugeba apsivilkti pati, bet sagas ar užtrauktukus įveikti jai pernelyg sudėtinga. Panašiai ir su maistu – kai kuriuos patiekalus geba valgyti pati, bet ne visus.
Mergaitė keliauja į mokyklą, į 5 klasę. Ten ji mokosi pagal adaptuotą programą. Kai buvo mokomasi kontaktiniu būdu, ji vykdavo į tris pirmąsias pamokas (tik tokiam laikui buvo skirta mokytojos padėjėja).
Mama labai dėkinga Šv.Kazimiero progimnazijos direktorei, personalui ir Kotrynos klasės draugams, kurie ją gražiai priėmė. Prieš tai ji buvo pradėjusi lankyti kitą mokyklą, tačiau dėl kilusių nesklandumų iš jos išėjo. Mama pastebėjo, kad Kotrynai būtų buvę geriau grįžti pas senuosius bendraklasius, su kuriais buvo susidraugavusi iki avarijos, tačiau juk negalėjo to padaryti dėl pakeistos gyvenamosios vietos.
Su dabartiniais klasės draugais Kotryna susibendravo ir šiuo metu, kai mokytis tenka nuotoliniu būdu, jų labai ilgisi.
Kilo noras padėti kitiems
Ir dabar kiekvieną mielą dieną Kotryna namie intensyviai lavinasi: ją lanko kineziterapeutas, ergoterapeutas-masažuotojas bei logopedas (iki karantino mama ją vežiodavo pas šiuos specialistus į reabilitacijos centrą).
„Mūsų su vyru pagrindinis tikslas – pasiekti, kad užaugusi ji galėtų gyventi savarankiškai, turėtų darbą, o gal ir vyrą bei vaikų. Nesinorėtų, kad ji visą laiką gyventų kartu su mumis ir jaustųsi nuo mūsų priklausoma. Su kineziterapeutu pašnekame, kad gal jos eisena ir nebus tobula, bet galime ją išmokyti, jog jei grius, tai griūdama nesusižeistų“, – aiškino Neringa.
Ji dabar per dienas rūpinasi dukra, o taip pat rūpinasi savo su vyru įkurtos VšĮ „Išgyvenau“ reikalais.
Organizacijos tikslas – padėti tiems, kurie taip pat patyrė galvos smegenų traumą. Ji oficialiai įkurta 2018 kovą – tą patį mėnesį, kai Kotrynai sėkmingai atlikta kaukolės atstatymo operacija (iki tos dienos pažeistoje vietoje kaulo nebuvo).
Neringa pabrėžė, kad įstaigos lėšų savo dukros užsiėmimams su specialistais nenaudoja – nors šie ir kainuoja daug, vyras Vytautas dirba ir iš visų jėgų stengiasi aprūpinti šeimą. Tiesa, pačioje pradžioje draugų paraginti buvo paprašę žmonių paramos – tada, kai buvo pardavę savo verslus ir išsiruošę emigruoti, o vietoje to liko Lietuvoje slaugyti sunkios būklės vaiką ir vyras dar nedirbo, buvo tikrai nelengva.
Neringa siekia, kad VšĮ „Išgyvenau“ ir finansiškai, ir patarimais prisidėtų prie pagalbos tiems, kuriems po smegėnų traumos to reikia. „Ne visi gydytojai išsamiai papasakoja apie pažeistų smegenų funkcijas ir neuroplastiką, o mes tokios informacijos turime labai daug. Be to, tokiems ligoniams reikalingi nuolatiniai (pageidautina, kasdien vykstantys) užsiėmimai su specialistais, kurie daug kainuoja“, – aiškino Neringa.
Beje, smegenų traumomis laikomi ne tik atvejai, primenantys Kotrynos, bet ir insultas, epilepsija, smegenų augliai.
Šiuo metu VšĮ „Išgyvenau“ turi aštuonis globotinius. „Viena mergaitė po gimdymo traumos kenčia nuolatinius epilepsijos priepuolius. Kita mergaitė insultą patyrė, būdama dar motinos įsčiose. Taip pat globojame berniuką, kuriam dabar šešeri, o insultą jis patyrė, būdamas trejų – pasirodo, tokie dalykai gresia ne vien vyresnio amžiaus žmonėms. Bet remiame ne tik vaikus, vienam vyrui jau per 50 m.“, – sakė Neringa.
Jos vadovaujama organizacija finansinės paramos į žmonių sąskaitas neperveda – kad viskas būtų tikrai sąžininga, jie tik apmoka sąskaitas už reikalingą inventorių arba už specialistų paslaugas, baseino lankymą ir pan.
Nori žaisti futbolą
Neringai kartais būna liūdna, kad VšĮ „Išgyvenau“, pati išsilaikanti tik iš žmonių ar įmonių aukų, negali visiems globotiniams padėti tiek, kiek norėtųsi. Stengiasi visiems nariams surinktą paramą dalyti po lygiai, bet būna išimčių, tarkim, kai sunkiai judančiam vaikui labai reikia specialios kėdutės namams ar automobiliui (jų kaina gali būti ir daugiau nei 2000 Eur.).
Tiesa, po smegenų traumos itin svarbūs pirmieji dveji metai – per juos ypač svarbu kuo daugiau lavintis ir dirbti, nes tuomet smegenų atsistatymo procesas vyksta sparčiausiai. Bet, kaip rodo ir Kotrynos atvejis, progresas vyksta ir vėliau.
Beje, sportuoti ir kitaip darbuotis mergaitei kartais pabosta. Tada ją labiausiai motyvuoja mintis, kad ji nori ateityje žaisti futbolą. Jo treniruotes lankė iki traumos, o ir dabar jį labai mėgsta ir trokšta sekti savo tėčio (kad ir ne biologinio) pėdomis. Kas žino, gal jai ir pavyks.
Norintieji prisidėti prie VšĮ „Išgyvenau“ globotinių gerovės, pervesdami 1,2 proc. paramos mokesčio, sužinos, kaip tą padaryti, čia.
