Labai prasminga, kad pokalbyje su 80 metų jubiliejaus sukaktį kovą atšventusia Aksavera sugrįžtame į jos jaunystės dienas, taip pat senjorė su dideliu malonumu panyra į prisiminimus ir pasakoja apie darbą, pasidžiaugia savo prasmingai nugyventu gyvenimu bei sukurta šeima.
„Gyvenimas gražus turbūt dėl to, kadangi pats žmogus gali jį kurti, puoselėti ir tuo džiaugtis. Niekada nereikia planuoti ateities, taip pat kuo mažiau reikia dairytis į praeitį, tvirto gyvenimo pagrindas – gyvenimas čia ir dabar“, – įsitikinusi Aksavera.
Bėgdavo tekina
Pašnekovės vaikystė prabėgo Krakių seniūnijoje, Antežerių kaime.
„Buvau plačių laukų vaikas, mėgęs gėrėtis gražiais saulėlydžiais ir anksti ryte tekančia saule, gražiais miškais, gėlėmis. Gimiau ir augau labai gražioje vietoje prie ežero, kuriame nuolat žydėdavo užburiančios lelijos.
Kaip šiandien prisimenu, prisirinkusi jų tekina bėgdavau namo ir mėgaudamasi nuostabiu jų kvapu, lelijas įamžindavau popieriaus lape. Visa tai pastebėjusi mano mama vis kartodavo, jog kaime aš nieku gyvu neliksiu ir kiaulių nešersiu: „Tau tik gražiai gyventi“, tikindavo ji.
Na, turbūt dėl to taip ir išėjo“, – sako išmintimi spinduliuojanti senjorė.
Išsikėlė į Kėdainius
Baigusi Krakių vidurinę mokyklą ir sulaukusi pilnametystės Aksavera tapo Pašušvio pašto viršininke.
„Darbas buvo rizikingas. Tais laikais pašte buvo teikiamos ir taupomojo banko, ir pašto aptarnavimo paslaugos. Kadangi visas funkcijas teko atlikti pačiai, turėjau tik vieną pagalbininkę – laiškininkę, todėl pirmąsias darbo dienas leidau įtampoje.
Po kurio laiko įpratau prie darbo krūvio, tad stresas atslūgo, baimė išblėso. Tačiau neilgai man teko Pašušvio pašte padirbėti. Kiek daugiau nei po metų nepasidavusi vyro vilionėms išsikėliau į Kėdainius. Čia vietiniame pašte įsidarbinau antrąja buhaltere.
O būdama vos 19 metų ištekėjau. Vyro dėka pradėjau mokytis“, – jaunystės dienas prisimena jubiliatė.
Jautėsi pakylėtai
Baigusi Vilniaus finansų ir kredito technikumą 28 metų sulaukusi Aksavera užsimojo karjeros sparnus kilstelti dar aukščiau.
„Vieną dieną pastebėjau laikraštyje skelbimą, kad tuometinė Kėdainių politechnikos mokykla, dabar Kėdainių profesinio rengimo centras, ieško vyriausiojo buhalterio. Nė nesudvejojusi nusprendžiau nueiti į pokalbį dėl darbo.
Tik įžengus į ugdymo įstaigą, pasidarė kiek nejauku: čia vyravo didelis triukšmas, šurmuliavo mokiniai.
Kadangi buvau pratusi dirbti kiek kitokiomis sąlygomis, ramesnėje aplinkoje, ėmiau dvejoti, ar tikrai noriu čia likti, tačiau mano ryžtas buvo kur kas didesnis.
Po pusvalandžio pokalbio su tuometiniu mokyklos vadovu, tapo aišku, kad esu tinkama ir galiu pradėti dirbti. Tą akimirką apėmė neišpasakytas džiaugsmas, širdį užplūdo palaima. Jaučiausi pakylėtai“, – tikina Aksavera.
Užleido vietą
Dienos bedirbant ugdymo įstaigoje bėgo nepaprastai greitai.
„Kai Kėdainių politechnikos mokykla, Lančiūnavos, Šlapaberžės ir Kaplių žemės ūkio mokyklos buvo reorganizuotos į Kėdainių profesinio rengimo centrą, darbo krūvis tapo sunkiai pakeliamas
Todėl sulaukusi solidaus amžiaus, supratau, jog laikas atsitraukti ir vietą užleisti jaunesniems“, – pabrėžia pašnekovė.
Dirbo 40 metų
Dirbdama Kėdainių politechnikos mokykloje Aksavera daug bendravo su jaunimu, kas iki šių dienų jai kelia daug malonių įspūdžių ir atradimų.
Ugdymo įstaigoje buhaltere ji išdirbo beveik 40 metų ir iki pat šiol džiaugiasi įgyta patirtimi, su šypsena prisimena bendruomenės kolektyvą: puikius pedagogus, administracijos darbuotojus, vadovybę.
„Tai, ką teko išgyventi ir patirti dirbant Kėdainių politechnikos mokykloje, paliko tikrai didelį įspūdį.
Darbo santykiuose vyravo neišpasakytas nuoširdumas, supratingumas, žmogiškumas, pagarba žmogui, darbuotojui, ko šiais laikais tikrai labai dažnai pasigendu.
Smagu, jog tais laikais susiformavęs ugdymo įstaigos bendruomenės branduolys išliko iki šių dienų. Visi esame labai artimi ir brangūs vieni kitiems: ilgimės, skambiname, susitinkame, laukiame ateinančių ar patys apsilankome.
Ar gali būti didesnis džiaugsmas?“ – teiraujasi Aksavera.
Skiria dėmesio
Dabar senjorė tegali pasidžiaugti galimybe, leidžiančia kasmet sugrįžti į taip brangią darbovietę ir pamatyti, kaip ji nuolat keičiasi ir tampa vis modernesne.
„Kiekvienais metais gruodžio 12 dieną ugdymo įstaigoje organizuojamas renginys, į kurį susirenka ne tik dabartinė Kėdainių profesinio rengimo centro bendruomenė, bet ir dirbę joje anksčiau.
Už visa tai esame labai dėkingi dabartiniam Profesinio rengimo centro direktoriui Dangirui Kačinskui, kuris per tiek metų mūsų neužmiršta ir skiria tiek daug dėmesio“, – pasidžiaugia Aksavera.
Visada žengė kūryba
Pasak jos, greta daug atsakomybės reikalaujančio darbo visada žengė kūryba, kuri padėjo atsipalaiduoti, atrasti ir realizuoti save.
Pradėjus kalbėti apie kūrybinį kelią, senjorei nereikia ilgai ieškoti priežasčių, nuvedusių ją į meno pasaulį.
Pirmieji žingsniai kūrybos link Aksaveros gyvenime prasidėjo dar jaunystėje, tačiau savo svajonėms ir pomėgiams skirti kur kas daugiau laiko ji tikina galėjusi tik tada, kai išėjo į pensiją.
Išleido dainų rinkinį
„Pirmiausia išleidau dainų knygelę. Į rinkinį sudėjau savo mamos, sūnaus dainas. Iš karto po to, išgirdę apie tai, kad dabar esu laisva, į mane kreipėsi Kėdainių rajono gėlininkų mėgėjų draugijos nariai, prašydami tapti draugijos pirmininke.
Namuose sėdėti nesinorėjo, tad nedvejodama sutikau. Per septynerius sėkmingus vadovavimo šiai draugijai metus puikiai susidraugavau su iki tol dar savo gyvenime neatrasta floristika.
Vilniuje baigiau kursus, mokiausi puokščių komponavimo subtilybių, eilę metų prisidėjau prie Kėdainių miesto puošybos: floristinių dekoracijų gaminimo, alpinariumų pačioje miesto širdyje kūrimo.
Daug dirbome, o po visų darbų atsipūsdavome, daug bendraudavome tarpusavyje, vykdavome į ekskursijas, taip pat dažnai sulaukdavome svečių iš Klaipėdos, Kretingos, Latvijos ir kitų miestų.
Dar ir dabar plačiai bendraujame, noriai prisidedu prie gėlininkų mėgėjų draugijos iniciatyva vykdomos veiklos, dabartinei pirmininkei padedu tvarkyti buhalterinius reikalus.
Žinojimas, kad dar esu reikalinga labai džiugina“, – akcentuoja Aksavera.
Lanko dešimt metų
Naujų kūrybinių galimybių, originalių meninių žinių Aksavera teigia pasisėmusi ir Kėdainių bendruomenės socialiniame centre.
Čia jau dešimt metų senjorė lanko tautodailininkės Mildos Verkausienės organizuojamas kūrybines dirbtuves.
„Teko išbandyti daug įvairių meninės raiškos formų, kurios suteikia daug kūrybinių galimybių. Vieną dieną gaminame iš odos, kitą – iš šilko, taip pat veliame iš vilnos, mokomės komponavimo ir kitokių meninės raiškos subtilybių.
Kaip ir visur kitur, taip ir čia, daug bendraujame, aplankome daug gražių Lietuvos kampelių, vykstame į parodas ar rengiame savas.
Praėjusių metų spalio mėnesį Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriuje, pieš paskelbiant karantiną, buvo eksponuojama paskutinė mūsų parodėlė“, – pasakoja senjorė.
Sunkus, trapus ir sudėtingas
„Bekurdama Kėdainių bendruomenės socialiniame centre pasisėmiau ne tik meninio peno, bet ir pajutau, koks vis tik svarbus yra gyvenimas ir jo prasmė.
Lankydamasi šioje įstaigoje susipažinau su bendruomenės centro lankytojais.
Pažinusi juos supratau, ką reiškia šeimoje turėti sveikus vaikus, jais džiaugtis, juos mylėti ir gerbti ir pamačiau, koks kartais gyvenimas gali būti sunkus, trapus ir sudėtingas.
Taip pat pastebėjau, kiek pastangų bendruomenės centro socialiniai darbuotojai įdeda bedirbdami su savo lankytojais, kiek jiems prireikia kantrybės, ištvermės, kiek tenka aukotis, organizuojant veiklas“, – pabrėžia pašnekovė.
Taip pat Aksavera aktyvi literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“ narė.
Anot jos, dabar dėl šalyje vyraujančios pandemijos tiek visuomeninė, tiek kūrybinė veikla truputėlį prigeso, viskas lieka prisiminimuose.
Kartu jau 62 metus
Aksaveros teigimu, prasmingai nugyvento gyvenimo garantas – ne tik ilgametė darbo patirtis, kūrybinių iššūkių kupinas kelias.
Darna ir harmonija senjorės gyvenime klestėjo ir brangios bei mylimos šeimos dėka.
„Su vyru Bronislovu bendru gyvenimo keliu einame jau 62 metus. Brangių žmonių būryje atšventėme sidabrines, auksines, o neseniai paminėjome ir deimantines vestuvių metines“, – pasidžiaugia Aksavera.
Šeimos tvirtybė – bendravimas
Pasiteiravus, koks gi yra tos gražios, tvirtos santuokos receptas, sutuoktiniai patikino, jog šeimos darnumas priklauso nuo pačių sutuoktinių.
„Smulkmenose nereikia ieškoti kaltų, nes per gyvenimą jų daug susikaupia. Svarbiausia viską takiai, be didelių pykčių ir rietenų išspręsti.
Šeimos tvirtybė – bendravimas. Mūsų šeimoje tai yra didžiausias turtas, padedantis žengti ta pačia kryptimi ir siekti bendrų tikslų“, – mintimis dalijasi Aksavera.
Daug bendrauja
Pozityvaus požiūrio link, kaip teigia sutuoktiniai, juos veda gera nuotaika.
„Turime sodybėlę sodų bendrijoje netoli Nevėžio upės kranto, kurią kruopščiai puoselėjame ir prižiūrime.
Mums su vyru tai – labai mielas kampelis, kuriame leidžiame vasaras, pasisemiame jėgų ir santarvės, nuolat bendraujame su žmonėmis.
Turiningai laiką leidžiame ir namų kieme. Gėlynai, kompozicijos, proginiai kiemeliai švenčių metu – neišvengiami. Be to, jau eilę metų su kaimynais rengiame jaukias šventes. Daug bendraujame per eglės įžiebimą.
Ta proga visi susirenkame, apibendriname prabėgusius metus.
Mudu su vyru labai tuo džiaugiamės, nes bendravimas su žmonėmis, kuriuos mes gerbiame, mylime ir kurie mums yra brangūs, yra labai reikalingas, tuomet supranti, kad žmogui reikia žmogaus. Štai dėl ko man labai nepatinka pandemija. Ji mane labai erzina“, – prisipažįsta Aksavera.
Vos keli gyventojai
Entuziastingieji Kišonai iki pat šiol negali pamiršti Aksaveros gimtinės.
„Antežeriuose organizuojame giminių, kaimynų šventes. Liūdna tik dėl žinojimo, jog, kai pati gyvenau Antežeriuose, kaime buvo net 72 gyventojai. Dabar jų likę vos keli.
Stovi daug tuščių sodybų be gyventojų, kai kurie namai jau nuversti.
Tačiau keletą kaimo šviesuolių, su kuriomis labai mėgstu pabendrauti, pasikalbėti, prisiminti tuos takus, kuriuos pramynėme iki ežero, kuris buvo pavadintas „baubliu“, dar likę“, – pasidžiaugia senjorė.
Pavadino „baubliu“
Aksavera prisimena, kai į Antežerius važiuodavo mokslininkai, kurie bandė išsiaiškinti, kodėl tas nelemtas ežeras baubia. Ypatingai iš ryto.
„Ilgą laiką visi vaikai girdėdavo tą baubimą ir bėgdavo smalsauti. O vėliau, kai apie mįslingąjį ežerą sužinojo aplinkosaugos ministerija, buvo imtasi tyrimų.
Po kurio laiko nustatė, kad vis dėlto baubimas sklinda ne iš ežero.
Į netoli ežero esančius medžius atskrisdavo ypatingas paukštis, tačiau kodėl jis keldavo tokį bauginantį triukšmą, niekas iki pat šiol pasakyti negali.
Senoliai kalbėdavo, kad ežere nuskendo žmogus, dėl to aplink vyksta šie įvykiai, buvo įvairių legendų, tačiau tos vienintelės, pagrindinės – niekas nežino“, – mįslingą istoriją pasakoja senjorė.
Nugyventas gyvenimas – Dievo dovana
Aktyviai visuomeniniame gyvenime iki šiol dalyvaujanti Aksavera yra gyvas pavyzdys tiems, kurie pristinga drąsos siekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių.
Anot jos, prasmingai nugyventas gyvenimas – Dievo dovana, o kaip jį nugyventi – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.
Senjorės nuomone, jei gyvendamas žmogus pasodina medį, užaugina sūnų, gali tikėtis ramios senatvės.
„Metai – tai paukščiai, vis skrenda ir skrenda, metai, kaip lapai, vis krenta ir krenta, metai, kaip žmonės, vis eina ir eina pirmyn, tik retkarčiais sustoja pasitikti šventes.
Nugyvenę gražų gyvenimą, labai didžiuojamės ne tik savo, bet ir sūnaus Rimo šeimyna.
Jis muzikinės firmos „Combo“ įkūrėjas ir garso operatorius, anais laikais spėjęs apsilankyti Kuboje, Kanadoje, išmaišyti visą Rusiją, o prieš penkerius metus su mūsų prezidente Dalia Grybauskaite vykęs net į Kiniją.
Sūnaus sūnus, mūsų anūkas, taip pat neabejingas muzikai, labai stropus, paslaugus.
Marti – ekonomikos ir teisės specialistė.
Turime tikrai kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti, o svarbiausia, per visus savo gyvenimo metus ir patys spėjome labai daug ką nuveikti“, – sukurta šeima ir prasmingai nugyventu gyvenimu pasidžiaugia Aksavera.
Bėga lyg viena diena
„Sustok, saulėlydi, prie balto beržo ir pažiūrėk, kaip bėga upė tekina tolyn ir tik tada suprast galėsi, kad metai taip pat bėga lyg viena diena“, – baigdama pokalbį dar viena mintimi apie gyvenimą pasidalija Aksavera.
