D.Lekavičius šypsodamasis sakė, kad mažai kas tikėjo tokio jo verslo sėkme. Bet per metus vietos žvejai įprato masalus pirkti būtent čia – užsuka ir dieną, ir paryčiais.
„Joniškis nėra didelis, todėl žinia greitai pasklido, – pasakojo D.Lekavičius. – Aišku, iš vieno tokio automato nepragyvensi, bet kiekvieną mėnesį pavyksta šiek tiek prisidurti prie šeimos biudžeto.“
Kirmėlių atveža autobusas
Joniškiečiui tokio verslo idėja kilo pamačius panašių automatų Lietuvos didmiesčiuose. Tiesa, kai kuriuose prekiaujama ne tik masalais, bet ir smulkiais žūklės reikmenimis, tačiau tai verslaus ugniagesio nesužavėjo.
„Masalų pats neauginu – jie atkeliauja iš tiekėjų. Didmenininkų yra kiekviename didmiestyje, bet pasirinkau vieną partnerį Kaune, kuris tapo tiekėju. Kiekvieną savaitę po porą kartų tenka skubėti į autobusų stotį atsiimti siuntų“, – pasakojo D.Lekavičius.
Užmiestyje gyvenantis vyras prie automato atvažiuoja kiekvieną dieną – būtina nuolat papildyti lentynas, kad žvejams nepristigtų masalų. Kasdienė priežiūra nėra sudėtinga, įgudęs smulkusis verslininkas susisuka per 5–10 minučių.
„Reikia turėti nei daug, nei mažai – tiek, kiek reikia, nes žvejai vertina tik šviežius masalus. Todėl reikia labai skaičiuoti – nenusipirkti nei per daug, nei per mažai“, – šypsojosi kas ketvirtą parą Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbantis vyras.
Pasiūla – 8 masalų rūšys
Masalams pardavinėti skirtą automatą pirkęs joniškietis pripažino, kad tai jam buvo nemenka investicija: „Nutariau turėti savo. Aišku, rizikavau, bet nesėkmės atveju būčiau kam nors pardavęs.“
Oro vėsinimo ir šildymo sistemą turintis automatas praryja nemenką dalį pelno. Mat prekiaujant masalais apie įspūdingą apyvartą nereikia net svajoti.
„Manau, kad liks euras kitas. Tikslų pelną žinosiu netrukus, kai deklaruosiu mokesčius“, – sakė D.Lekavičius.
Smulkusis verslininkas siūlo 8 masalų ir pašarų rūšis. Didžioji dalis lentynų užpildytos indeliais su uodų trūklių, musių lervomis, kitokiais kirminais, sliekais. Porcija masalų ar pašaro kainuoja nedaug – 1–2,5 euro.
„Kasdien atvažiuoti reikia ne tik dėl masalų ar pašarų. Kartais kas nors sugenda, įstringa moneta, todėl tenka viską mesti ir skubėti. Vien dėl šios priežasties nutariau, kad verslo plėsti negaliu – pravažinėčiau visą pelną“, – pasakojo joniškietis ugniagesys gelbėtojas.
Žūklę pamėgo vaikystėje
Anksčiau joniškietis bandė prekiauti gėlėmis, bet nutarė šio verslo atsisakyti. Kartą viską metė nutaręs važiuoti į Norvegiją, o sugrįžusį dar kartą sustabdė pasaulį užgriuvusi pandemija ir karantinas.
„Prekyba masalais ir pašarais labiau patinka, nes pats labai mėgstu žvejoti. Pradėjau vaikystėje, būdamas gal 4–5 metų.
Iš lazdyno išpjauta meškere gaudžiau žuvis prie namų esančiame tvenkinėlyje“, – pasakojo D.Lekavičius.
Paklaustas, kodėl nepasiliko žvejų rojumi vadinamoje Norvegijoje, joniškietis daug nemąstė: „Esu sėslus, man svarbu namai, šeima, draugai, nors Norvegijoje tikrai buvo geros sąlygos.“
Būtent Norvegijoje jis pagavo kol kas didžiausią laimikį – 5,5 kilogramo sveriančią lydeką.
Sugrįžęs namo vyriškis laisvalaikį stengiasi leisti su meškere rankose – aplinkiniuose vandens telkiniuose žvejoja ešerius.
Joniškis nepasižymi ypač žuvingais vandens telkiniais, todėl D.Lekavičius su bičiuliu važinėja į sportinės žūklės varžybas Žemaitijoje.
Sugautas žuvis paleidžiantis joniškietis kartais į žvejybą pasiima ir sūnų Adomą. Panašu, kad jis irgi seks tėvo pėdomis, – į žvejybą veržte veržiasi.
