Iš Trakų kilusi G.Riabovaitė nuo vaikystės buvo įsitikinusi, kad taps aktore. Tad lankė dramos būrelius, vėliau ir parengiamąją klasę stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Atvykusi laikyti stojamųjų sutiko buvusį grupės draugą, kuris su nuostaba paklausė: o ką tu čia veiki?
„Aš sutrikau ir ėmiau galvoti – ką iš tiesų čia veikiu? Net nelipau ant scenos, apsisukau ir išėjau. Prie Vilniaus arkikatedros paverkiau ir nusprendžiau, kad man reikia važiuoti į Kauną studijuoti menotyros“, – apsisprendimo akimirką prisiminė Gintautė. Toks buvo jos antras planas.
Kaune ji baigė menotyros bakalauro studijas ir įstojo į teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantūrą. Mokydamasi įsidarbino Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje kultūrinės veiklos vadybininke.
Vėliau dirbo viename drabužių startuolyje, bet jis bankrutavo. Netrukus Gintautė tapo tekstų rašytoja. Ir vėl neilgam – iš ten ją atleido pasakę: „Gintaute, tu neturi talento rašyti, nuo tavo tekstų verčia vemti.“
„Tuomet rašiau apie bibliotekų skaitmeninimą, gal iš tiesų tai – ne mano sritis, bet juk tekstų būna įvairių. Kaip tik buvau pradėjusi rašyti baigiamąjį magistro darbą ir staiga tapo sunku jį tęsti. Patikėjau tuo, kad nemoku rašyti“, – prisipažino Gintautė.
Taip vasaros pradžioje ji grįžo iš Kauno į gimtuosius Trakus, tačiau iš nusivylimo nieko nenorėjo daryti – prasėdėjo apimta liūdesio iki pat rudens, kol Gintautės dėmesį skelbimuose patraukė pasiūlymas padirbėti automobilių dalių išvežiotoja.
„Pamaniau, kad važinėsiu klausydamasi muzikos ir galėsiu pasinerti į apmąstymus. Po trijų mėnesių savęs paklausiau – ką darau su savo gyvenimu?! Juk galiu būti naudingesnė kitur“, – pamanė Gintautė ir griebėsi savarankiškos veiklos – ėmė daryti medinius namelius.
Bet jos rankdarbiai tada nevirto dar viena sėkmės istorija, kurių Gintautė buvo prisiklausiusi. Tad teko imtis darbo kartono dėžių parduotuvėje, vėliau skirtingose telekomunikacijų įmonėse.
Tokia darbų kaita pačiai Gintautei ėmė kelti nerimą. Atėjo suvokimas, kad nuo vaikystės ji tarsi negali pabaigti, ką pradėjusi, – kažkada metė smuiko pamokas, dailės būrelį, atsisakė orientacinio sporto treniruočių, o dabar neužsibūna ilgai nė viename darbe. Ji kreipėsi į psichoterapeutę.
„Pasakiau jai, kad norėčiau bent pusę metų išbūti viename darbe. O psichoterapeutė po dviejų mėnesių tiesiai šviesiai pasakė, kad mano asmenybei netinka tas darbas. Ji man pasiūlė užsiimti kokiais nors rankdarbiais, nes jie padės susitelkti, apsipalaiduoti ir veikla turės pradžios ir pabaigos tašką – būtent tai tinka mano asmenybei“, – psichoterapeutės žodžius prisiminė G.Riabovaitė.
Tačiau tąkart ji jų nesureikšmino, o netrukus pradėjo dirbti Futbolo akademijoje projektų vadove. Ir kaip tik tada pasaulį sukaustė pandemija.
Tiesa, prieš tai ji pasiėmė būsto paskolą, įsikėlė į naujus namus ir dar spėjo pakeisti darbą, tačiau nepradėjo dirbti, nes Lietuvoje prasidėjo pirmasis karantinas.
Likusi be darbo Gintautė vėl stojo į akistatą su savimi. Tris dienas tik sėdėjo be žado pustuščiuose namuose. Netrukus mama per paštomatą prisiuntė jai įvairių daiktų, kokių gali prireikti, – konservų, pirštinių, siūlų.
Gintautė turėjo siuvinėjimo lankelį, kurį prieš kurį laiką buvo įsigijusi sendaikčių turguje, adatą ir senus marškinėlius. Ji net prisimena dieną – 2020 metų kovo 23-iąją, kai staiga kilo mintis ką nors išsiuvinėti panaudojant mamos atsiųstus juodos ir raudonos spalvų siūlus.
Tuo metu Gintautė buvo pradėjusi bendradarbiauti kuriant vienos Berlyno menininkės dokumentinį filmą. Filmas apie tai, kaip žmonės skirtingose pasaulio šalyse gyvena per karantiną. Gintautė atstovavo Rytų Europai. Filmas vadinosi „Stay the F**k at Home“ („Po velnių, likite namuose“). Šis angliškas užrašas ir tapo pirmuoju Gintautės siuvinėtu darbu.
„Šie žodžiai man teikė energijos. Aš visuomet laikausi taisyklių ir kitus paraginu. Mane erzino, kai žmonės netinkamai elgėsi, nesilaikė karantino, o aš vilkėjau tuos marškinėlius ir klusniai sėdėjau namuose“, – tikino G.Riabovaitė.
Ant marškinėlių Gintautei tarsi kažko trūko ir ji ėmė įsivaizduoti, kad šalia galėtų atsirasti daugiau smulkių objektų.
Tad paklausė savo sekėjų tinkle „Instagram“, kokie daiktai sukasi jų galvose. Sulaukė atsakymų: respiratoriai, telefonai, tualetinis popierius. Jie ir atsirado ant marškinėlių. Iš viso – 33 karantino istorijos.
„Mane tai beprotiškai užkabino. Kur aš buvau anksčiau? Juk siuvinėti labai įdomu“, – atradimu džiaugėsi kaunietė.
Siuvinėjimo kursuose internetu Gintautė išmoko 26 dygsnius ir visiškai paniro į siuvinėjimą! Baigė dar vienus kursus, ir dar vienus, ir dar. Iki šiol negali sustoti, nors jau moka apie 50 siuvinėjimo technikų.
Iš pradžių siuvinėtais kūriniais dalydavosi savo profilyje tinkle „Instagram“, tačiau po kelių mėnesių sukūrė atskirą paskyrą ir pavadino manding.studio. „Manding“ – tai ne koks įmantrus angliškas žodis, kaip gali pasirodyti. Tai lietuviškas žodis, reiškiantis „atrodo, turbūt“.
„Šį keistą žodį įsiminiau būdama 12 metų ir kartkartėmis jis vis sukdavosi galvoje. Dar prieš pradedant siuvinėti jį atsiminiau ir pamaniau, kad jei kada nors turėsiu savo verslą, pavadinsiu jį „Manding“.
Dabar džiaugiuosi, kad pirmiausia atsirado pavadinimas, o po to veikla. Prie siuvinėjimo būtų sunku lipdyti pavadinimą“, – pasakojo G.Riabovaitė.
Siuvinėjimas Gintautei galėtų tapti puikiu pragyvenimo šaltiniu, tačiau trūksta vieno dalyko – laiko. Užsakymų daugėja, jiems reikia parengti eskizus, tada išsiuvinėti, bendrauti su užsakovais, o apie buhalterinius rūpesčius kaunietė net nenori kalbėti – kiek ten reikalų!
Gintautė neslėpė išgyvenanti vieną įdomiausių savo gyvenimo etapų, tačiau nenorinti prisirišti prie šios veiklos visam laikui. Juk yra tikimybė ir perdegti kūryboje, kai ji iš laisvalaikio virsta darbu.
Kol kas kaunietė keliasi su šypsena ir ima adatą su užsidegimu, nors savaitė prasideda pirmadienį, o baigiasi sekmadienį. Nėra dienų, skirtų ne siuvinėjimui.
Žmonės nori, kad ji išsiuvinėtų ant drabužio – meno kūrinių atvaizdus, politikų veidus, nuotaikingus paveiksliukus, gyvūnus, užrašus.
Artimieji iš pradžių negalėjo patikėti, kad tai jos rankų kūriniai. Nes nuo vaikystės ji nemėgo piešti, daryti rankdarbių, o darbų pamokoms siuvinėjimo ar mezgimo užduotis atlikdavo Gintautės mama arba močiutė.
Dabar prie vieno darbo ji gali praleisti ir po 17 valandų – žinoma, ne vienu prisėdimu. Tiek laiko ji siuvinėjo šunį iš nuotraukos.
Tai iki šiol buvo sudėtingiausias jos darbas, kuriam sunaudojo apie 90 metrų siūlų.
„Siuvinėjimas – gera meditacijos forma. Netgi radau tyrimų, kurie pagrindžia, jog siuvinėjimas padeda aktyvinti smegenų veiklą, gali nuraminti, tinka prevencijai nuo senatvinių ligų“, – naujos veiklos naudą sveikatai vardijo G.Riabovaitė.
