„Dažniausiai žvejoti išsiruošiu neplanuotai. Būna, sėdžiu namuose ir galvoju, kad tądien niekur nevažiuosiu, nes jau visą savaitę žvejojau. Tačiau po penkių minučių apsigalvoju ir sėdu į mašiną. Joje visada guli meškerės, apranga“, – kalbėjo Anglijoje gyvenanti užkietėjusi žvejė I.Breiterytė.
Įbridusi į upę ji dar smagiai užsimoja ir numeta valą geriau už daugelį vyrų. Tad nieko nuostabaus, kad pamačius tokią žavią ir patyrusią žveję Anglijos stipriosios lyties atstovų širdys ima plakti smarkiau, o meškerės slysta iš rankų.
Žinoma, dar ir todėl, kad žūklautojų aplinkoje ji – vienintelė moteris. Tikra egzotika žvejybos ypatumus savo privilegija laikantiems vyrams. Ieva – pirmoji ir, beje, vienintelė lietuvė, tapusi kvalifikuota žūklės instruktore.
Be to, ji dar ir ne iš kelmo spirta – jos plaukai tvarkingai sušukuoti, akys ir lūpos paryškintos, o nagus puošia dailus manikiūras. Be makiažo lietuvė žvejyboje irgi nepasirodo.
Gražiai atrodydama mergina neturi tikslo trikdyti aplinkinių žvejybinės ramybės. Ievai žvejyba – lyg antroji religija, didžiausias pomėgis, todėl į ją, kaip ir į savo tiesioginį darbą įdarbinimo tarnyboje, eina susitvarkiusi ir pasigražinusi.
Kitų vyrų žvilgsniai ar bandymai merginti Ievos jau seniai netrikdo. Lietuvė kelerius metus šiltus jausmus puoselėja jos širdį užkariavusiam britui žvejybos instruktoriui Andy Buckley (37 m.).
– Vyrauja nuostata, kad žvejyba ir moteris – tarpusavyje itin nederantys dalykai.
– Ir aš dažnai girdžiu stebintis, kad moteris mėgsta žvejoti. Iš tikrųjų man apmaudu, kad yra mažai moterų žvejų. Šeimoje ant moters pečių gula įvairūs rūpesčiai auginant vaikus, ruošiant maistą, puoselėjant namų jaukumą.
Man reikia veiksmo, dinamikos. Patinka būti gamtoje, stebėti paukščius, braidyti upėje. Daug kas priklauso ir nuo moters charakterio.
– Kaip renkatės vietas žvejybai?
– Jei norėčiau gaudyti karpius, turėčiau ilgokai ruoštis: išsirinkti ežerą, susimokėti už galimybę žvejoti, susidėti palapinę, maistą.
Kai su Andy ieškojome, kur įsikurti, atsidarėme internetinį žemėlapį ir analizavome, koks miestas yra arčiausiai trijų upių, prie kurių dažniausiai žvejojame. Taigi rinkomės būstą ne pagal atstumą iki darbo, o pagal žvejybos vietas. Artimiausia upė yra vos 2 minutės kelio nuo namų.
– Kas geriau žvejyboje sekasi moteriai, o kas vyrui?
– Manau, visos žvejybos rūšys geriau sekasi moterims, nes jos neturi tokio didelio ego kaip vyrai – jiems pasireiškia medžiotojo instinktas ir noras lyderiauti. Jie būtinai turi pagauti kuo daugiau ir kuo didesnių žuvų, aplenkti visus kitus. Moteris į žvejybą eina neturėdama didelio sportinio intereso, jai svarbiau pabūti gamtoje, ką nors pagauti ar išmokti ko nors naujo.
Tad vyrai, trokšdami būti geriausi, išgyvena daug įtampos, spaudimo ir automatiškai jiems nesiseka taip gerai, kaip moterims.
– Kada pajutote aistrą žvejybai?
– Buvau dar nedidelė, kai mano sesers draugas mudvi kelis kartus nusivežė žvejoti. Tai man buvo tarsi žaidimas, norėjau pabūti su suaugusiais žmonėmis prie upės. Iš pomėgio aistra žvejyba virto jau gyvenant Anglijoje. O dabar sėdėdama darbe visą laiką galvoju tik apie upę ir upėtakį. (Juokiasi.)
– Į Angliją emigravote 16-metė vedama meilės 18-mečiam draugui lietuviui, kuris tuo metu mokėsi koledže Anglijoje. Ar tėvai noriai išleido vieną?
– Būdama 16-os maniau, kad esu suaugusi ir viską žinau geriau nei mama ar tėtis. Mečiau mokslus. Ketinau Anglijoje mokytis koledže, baigti universitetą – ir mano gyvenimas turėjo būti kaip iš tobulos knygos.
Bet jau išlipus iš lėktuvo apėmė stresas, anglų kalbos visiškai nemokėjau. Aš, vaikas iš Usėnų kaimo Šilutės rajone, didelių miestų nebuvau mačiusi, visko bijojau.
Įsikūriau pas draugą Derbio mieste. Iš pradžių buvo daug ašarų, norėjau važiuoti namo, pradėjau eiti į koledžą, paskui mokslus mečiau, nes buvo sunku dėl kalbos barjero.
Trumpai padirbėjau fabrike, įsidarbinau įdarbinimo agentūroje. Automatiškai pagerėjo anglų kalba, nes reikėjo daug bendrauti su žmonėmis. Po truputį kilau karjeros laiptais. Dabar įdarbinimo agentūroje esu vyresnioji konsultantė.
Visi tie išgyvenimai išugdė stiprų charakterį. Dabar drąsiai galiu priimti sprendimus.
Po kelerių metų su draugu pasukome skirtingais keliais. Buvome per jauni, nežinojome, ko norime. Mūsų siekiai buvo per daug skirtingi. Mano buvęs draugas be galo geras žmogus, linkiu jam visa ko geriausio su dabartine drauge.
Neslėpsiu, po išsiskyrimo širdį skaudėjo, juk pripranti prie žmogaus, esi su juo kiekvieną dieną.
Į Lietuvą grįžti būtų buvę sunkiau negu likti Anglijoje. Jau buvau spėjusi susikurti gyvenimą, susiradau draugų, darbą, mėgstamas laisvalaikio vietas.
Kai palikau lietuvį draugą ir išsikrausčiau gyventi atskirai, sunkiausia buvo prisijaukinti vienatvę. Eini namo ir darosi liūdna žinant, kad ten tavęs niekas nelaukia.
– Tada į jūsų kasdienybę įsiliejo žvejyba?
– Ėmiau galvoti, kaip praleisti daugiau laiko gamtoje, nes vienatvė skaudino.
Pabendrauji su draugais valandą dvi ir vėl lieki su savo mintimis. Pamaniau – kodėl nepabandyti žvejoti, upės šniokštimas veiks lyg meditacinė muzika.
Nuėjau prie vandens vieną, antrą kartą ir pajutau, kad išsivaduoju iš niūrių minčių. Nes kol žvejoji, pamiršti viską, kas dedasi pasaulyje.
Neprašiau nė vieno draugo, kad palaikytų kompaniją žvejojant. Buvau vienintelė moteris žvejė šalia palei upę išsirikiavusių vyrų.
– Kokia buvo jų reakcija?
– Buvau savamokslė, iš šalies turėjau atrodyti keistai. Po kelių mėnesių tokios žvejybos susipažinau su dabartiniu draugu Andy. Jis buvo patyręs žvejybos instruktorius ir pradėjo mane mokyti visokių gudrybių.
Tikriausiai tai darė iš simpatijos, nes pinigų už mokslus neėmė. Po truputį užsimezgė ir artimesni santykiai. Esame pažįstami maždaug penkerius metus, o trejus gyvename kartu. Andy žvejoja nuo ketverių metų, kai tėtis jį pradėjo vestis į žvejybą.
Dabar jau galėčiau sakyti, kad esu gana gera žvejė. Nors iki šiol pasitaiko kritiškų nuomonių. Bet ne iš anglų, o iš lietuvių pusės. Aš keliu savo nuotraukas su laimikiais į internetą, tad kai kurie klausia: kas tau davė žuvį palaikyti?
Būna, spiningu gaudau lydekas ar ešerius, bet dažniausiai žvejoju museline meškere.
Šis žvejybos būdas – ištisas menas, reikia labai daug žinoti apie gamtą.
– Ar daug laiko jūs praleidžiate žvejodama?
– Darbo dienomis dirbu, tad laukiu vasaros, kai dienos bus ilgos ir galėsiu žvejoti nuo penktos valandos vakaro iki sutemų. Nuo pavasario pabaigos iki rugsėjo žvejoju kiekvieną dieną po darbo. O žiemą, kai po darbo jau tamsu, žvejoju savaitgaliais nuo aštuonių ryto iki keturių vakaro.
Turiu keturias savaites atostogų, tuomet visą laiką žvejoju. Galėčiau drąsiai sakyti, kad žvejyboje praleidžiu apie 200 dienų per metus.
– Ar Andy prieš jus turėjo gyvenimo draugę, vaikų?
– Jis niekada nebuvo oficialiai vedęs, neturi vaikų. Mes juokiamės, kad jis neturėjo ilgesnių santykių nei du mėnesiai. Viskas nutrūkdavo dėl jo per didelio pomėgio žvejoti. Gal dėl to išvydęs mane prie upės pamanė, kad tai proga išsiugdyti bendramintę, ir aktyviai ėmė mokyti žvejybos.
Didžiulė laimė turėti partnerį, su kuriuo sieja bendras pomėgis.
Mums niekada nepabosta kalbėti apie žvejybą. Mano mama mane vadina kilbuku, esą nieko daugiau nežinau, tik apie žvejybą.
Andy juokais sako, kad sukūrė monstrą, kurio nebepavyks sustabdyti: aš ateisiu ir visas žuvis išgaudysiu.
– Jūs irgi gavote žvejybos instruktorės licenciją. Ar jau mokote kitus žvejybos paslapčių?
– Tas, kuris yra geras žvejys, nereiškia, kad bus geras mokytojas. O geriausias instruktorius nebūtinai bus geriausias žvejys.
Manau, esu daug geresnė žvejė nei instruktorė. Gal todėl, kad nesu labai kantri. Esu mokiusi kelis draugus žvejoti, bet tai dariau ne už pinigus. Anglijoje yra kelios moterys instruktorės, bet jas būtų galima rankų pirštais suskaičiuoti.
Andy yra Anglijoje daugiausia darbo turintis žvejybos instruktorius. Klientai pas jį atvažiuoja dešimt kartų per metus. O žvejyba su instruktoriumi nėra pigus malonumas.
Dar reikia priskaičiuoti kelionės bilietus, sumokėti mokestį už upę, viešbučius. Pas Andy atvažiuoja mokytis ir iš kitų šalių, buvo atvykusių iš Lietuvos.
Viena diena žvejybos su instruktoriumi žmogui kainuoja apie 200 svarų. Į paslaugas įeina meškerės, muselės, specialūs drabužiai, pietūs prie vandens.
– Kokios didžiausios jūsų pagautos žuvys?
– Niekada žuvų nematuoju ir nesveriu. Man tai nėra svarbu.
Matuojant iš akies, didžiausia pagauta lydeka galėtų sverti apie puspenkto kilogramo, didžiausi upėtakiai svertų apie pusantro kilogramo, geras kiršlys – apie kilogramą.
– Kokia yra rečiausia jūsų sugauta žuvis?
– Retų žuvų rūšių, kurias būtų sunku pagauti, Anglijoje nėra. Vienas išskirtinesnis atvejis pasitaikė Slovėnijoje, kai prieš kelerius metus pagavau marmurinį upėtakį. Jis atrodė tarsi būtų nupieštas, labai gražiai margas.
– Ar žvejodama esate patyrusi kokių nors pavojingų situacijų?
– Be kelių kabliukų, įlindusių man į pirštą, nieko rimtesnio nebuvo nutikę. Sudėtingiausia situacija buvo, kai po žvejybos pasiklydau miške ir tik po ilgų klaidžiojimų grįžau namo.
– Žvejyboje laikotės tam tikrų ritualų – neinate prie vandens nepasigražinusi.
– Tai daugiau įprotis. Ar namus ruošiuosi tvarkyti, ar važiuoti į parduotuvę, žvejybą arba darbą, pirmas dalykas, ką padarau, – nusiprausiu po dušu, išsidžiovinu plaukus ir pasidažau. Mano makiažas labai paprastas – turiu kelias priemones. Pasigražinti užtenka ir kelių minučių.
– Kiek savo sugautų žuvų nešatės namo, kiek paleidžiate?
– Paleidžiu visas. Nė vienos nesu pasiėmusi, nekyla ranka. Laikausi nuostatos: pagavai – paleisk. Ir draugas taip pat elgiasi. Gal kadaise yra parnešęs kelias žuvis, bet tai reti atvejai. Iš tikro mes jų nevalgome. Anglijoje nėra įprasta gaudyti žuvis valgymui. Dažniau žmonės jų perka iš specialių fermų.
Aš nenorėčiau valgyti žuvų iš kanalų, tvenkinių ar upių, nes ten subėga visokie nešvarumai. Prieš kelias savaites upėje buvo išpilta didelis kiekis alyvos. Žuvis nebus sveika, kai vanduo nėra labai švarus. Mums su draugu labiau patinka valgyti jautienos ar vištienos kepsnius.
– Kokia jūsų buitis?
– Gyvename kaimo pašonėje, artimų parduotuvių nėra, apsipirkti reikia važiuoti mašina. Prie namų yra nedidelis sodas, bet nesame nieko pasisodinę, išskyrus gėlių, kelias saulėgrąžas. Neturime laiko sodininkystei.
Abu žinome, jog penktadienį greitai turime susitvarkyti namus, kad savaitgalis būtų ramus ir nereikėtų jaudintis dėl dulkių. Visus darbus esame pasidaliję per pusę – kol aš siurbiu, Andy grindis išplauna. Aš geriau ilgiau pabūnu prie upės nei dulkes dukart per dieną valau.
Nemėgstu ir po parduotuves vaikščioti. Mano drabužių spinta pustuštė. Žvejybinių rūbų turiu daugiau nei skirtų darbui ir išeiginių. Neturiu išskirtinio stiliaus. Visi mano drabužiai juodos spalvos – nesivaikau madų. Užuot pirkusi naują suknelę, geriau nusipirksiu naują meškerę ar žvejybinės atributikos.
– Ar su Andy pagalvojate apie šeimos pagausėjimą?
– Apie vaikus dar negalvojame. Tikriausiai tai netiktų mūsų gyvenimo būdui. Gal po penkerių metų nuomonė pasikeis. Vienintelis šeimos narys, apie kurį šiuo metu svajojame, – šuo. Ir vestuvių neplanuojame. Labai nerimti žmonės esame, mums tik meškerės ir žvejyba galvoje. (Juokiasi.)
– Ar pandemija padarė neigiamą įtaką jūsų pomėgiui?
– Kai prasidėjo karantinas, negalėjome žvejoti du mėnesius, maniau, iš proto išeisiu. Buvome susiplanavę savaitei vykti pažvejoti į Juodkalniją, bet uždarė sienas. Džiaugiuosi, kad šiuo metu bent jau galime žvejoti netoli namų.
Kai tik galėsiu, norėčiau aplankyti artimuosius Lietuvoje. Jų nemačiau kelerius metus.
Praleidau sesers vestuves, dar nemačiau jos pirmagimio. Taip pat norėčiau pažvejoti skirtingose šalyse.
