Buvęs plaukikas vis šypsosi ir kartoja, kad gyvena labai gerai. Kad praėjus 25 metams po paskutinio olimpinio pasirodymo jam netrūksta nei žvaigždės statuso, nei plaukimo, kurį primena tik paskaustanti koja ir retas skambutis iš Lietuvos žurnalistų.
„Viskas man gerai. Turiu žmoną, aukštesnę už mane, du Džeko Raselo terjerus, savo mažą įmonėlę – viskas stojo į savo vietas“, – sakė R.Mažuolis, vairuodamas Majamio priemiesčių gatvėmis, kurios pažįstamos nuo tada, kai iš karto po 1992 metų Barselonos olimpiados padedamas Amerikos lietuvio Audriaus Barzduko plaukimo talentas išvyko treniruotis į Floridą, nes Lietuvoje baseinai neveikė.
Majamyje jis yra tiesiog Ray, vadovaujantis nedideliam nuosavam verslui „Rock and Stone Specialists“. Klientai žino, kad darbai bus atlikti iki smulkmenų tiksliai ir idealiai.
Kaip kažkada jo darbas baseine: būti vidutinybe – ne R.Mažuolio prigimčiai. Neįtikėtina, kad penkiolikos metų berniukas iš sostinės Lazdynų rajono sugebėjo prasimušti į SSRS plaukimo olimpinę rinktinę.
Saugo prisiminimus
Savo namuose Nort Majami Biče buvęs plaukikas saugo olimpinį sidabro medalį, iškovotą 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse. Kad ir kiek po to laukė neteisybės, kiek nutiko nelaimių ir konfliktų, istorijos neištrinsi.
Viena trauma, vienas nesėkmingas pasirodymas 1996 metų Atlantos olimpinėse žaidynėse ir konfliktas su Lietuvos olimpiniu komitetu paskandino begalinę plaukimo aistrą. Išgaravo ir lietuvių meilė plaukikui. Jo žvaigždė užgeso, bet tie metai viršūnėje buvo tokie ryškūs, kad būtų galima knygą rašyti.
„Gyvenime nemaniau, kad kada nors čia židinius statysiu. Bet viską Amerikoje pats susikūriau – studijavau, gavau išsilavinimą, dabar įlindau į savo verslą ir esu laimingas, o kapeikų neskaičiuoju, – sakė R.Mažuolis. – Bet plaukimas mano gyvenimui Amerikoje niekuo nepadėjo.“
Jis buvo didžiulis. Jo šypsena – nuostabi. Jis mokėjo vieną anglišką žodį: „hello“.
Taip sprinterio iš Lietuvos atvykimą į Fort Loderdeilį 1993-iaisiais aprašė „The New York Times“.
Amerikiečiams patiko skaityti apie vargšą lietuvį iš permainų draskomos šalies, kuriam maudymosi kelnaitės gimtinėje tapo nereikalingos, nes Lietuvos baseinuose nebeliko vandens. Plaukimo pasaulyje R.Mažuolis buvo tarp lyderių, todėl naudos buvo ne tik jam, bet ir amerikiečių klubui.
„Aš ten jaučiausi savo vietoje, nes mane visi gerbė. Kai atvažiavau, buvau pirmas pasaulyje 50 m laisvuoju stiliumi rungtyje. Aplinkui viskas atrodė nauja ir gražu“, – prisiminė R.Mažuolis.
Tuo metu Lietuvoje buvo inauguruotas prezidentas Algirdas Brazauskas, ką tik įvestas litas, ekonomika klibėjo, stiprėjo nusikalstamos brigados. Toli nuo ankstyvosios nepriklausomybės chaoso 21-erių R.Mažuolis laimingas mokėsi amerikietiško gyvenimo taisyklių nuolat šviečiant saulei tarp Majamio palmių.
Jau pirmose varžybose Amerikoje Našvilyje lietuvis laimėjo 100 m laisvuoju stiliumi rungtyje – jo laikas buvo 49,80 sek. Netrukus jis laimėjo ir 50 m varžybas, nors jam buvo lūžusi nosis, todėl distancijoje turėjo įkvėpti keturis kartus vietoj jam įprasto vieno.
Kitais metais jis grįžo į Europą ir dovanojo Lietuvai pasaulio čempionato Romoje 50 m sprinto bronzos medalį. Tuo metu R.Mažuolis populiarumu Lietuvoje nenusileido krepšininkams, o jo vestuvės tapo visos šalies svarbos reikalu.
Per 1994-ųjų Kalėdas valandai buvo uždaryta Vilniaus katedra, kad geidžiamiausias lietuvių jaunikis vestų išrinktąją iš JAV Amy Shaak.
R.Mažuolis jai pasipiršo amerikietiškai – priklaupęs ant vieno kelio, ištiesęs žiedą su deimantu, o viskas vyko Monte Karle po pasaulio taurės varžybų. Sužadėtuves pora atšventė griausmingai kartu su Monako kunigaikščiu Albert’u, kuris buvo Monako plaukimo federacijos prezidentas.
„Ar ji jautėsi kaip princesė? Ne, ji buvo karalienė“, – po vestuvių Vilniuje Floridos laikraščiui „Sun Sentinel“ pasakojo R.Mažuolis.
Dabar jis juokiasi prisimindamas, kaip per vestuvių vakarienę jie žiūrėjo reportažus apie save per Lietuvos televizijas.
„Vos išvažiavome iš Katedros, mus stabdo policija. Sakau, leiskite grįžti namo per televiziją save pamatyti. Jie atpažino mano veidą ir iškart paleido, tik autografo paprašė“, – pasakojo R.Mažuolis.
Dabar grįžus į Vilnių niekas jo nebeatpažįsta. Ir dėl to, kad praėjus tiek metų pasikeitė išvaizda, ir todėl, kad Floridoje jis liko gyventi visiems laikams. Netgi po to, kai su amerikiete žmona išsiskyrė, apie 10 metų buvo viengungis, o tada vedė lietuvę Astą Zarembaitę (44 m.).
Jaučiasi amerikiečiu
Sunku patikėti, kad pirmųjų nepriklausomos Lietuvos vasaros olimpinių žaidynių vėliavnešys nebeturi Lietuvos paso ir dėl to nesuka galvos.
„Of course“. Žinoma. Taip atsako Raimundas į klausimą, ar po beveik trisdešimties metų JAV jaučiasi amerikiečiu. Ne, tai nereiškia, kad jis atsisakė lietuvybės. Savo šaknų neišrausi – namie jis kalba lietuviškai, mėgsta dėvėti marškinėlius su užrašu „Lietuva“ ir važiuoja atostogauti į gimtąjį Vilnių, kuriame gyvena brolis Tadas Mažuolis.
„Mėgstu ežerus, Trakus, plačiausia mano giminė gyvena ten, ir pats turiu trylika hektarų žemės“, – sakė R.Mažuolis.
Bet Amerika įsismelkusi į jo asmenybę. R.Mažuolis gali valandomis aptarinėti JAV prezidento rinkimų batalijas. Jis garbina kadenciją baigusį prezidentą Donaldą Trumpą ir į šuns dienas išdeda dabartinį vadovą Joe Bideną. Amerikoje R.Mažuolis labiau jaučiasi savas nei Vilniuje.
„Kai gyvenau Lietuvoje, buvo Sovietų Sąjunga. Dabar Lietuvoje aš jaučiuosi keistai. Anksčiau žmonės mane gatvėse atpažindavo, o dabar viskas taip pasikeitę“, – sakė R.Mažuolis.
Skrisdamas į Lietuvą jis sieną kerta su JAV pasu. Lietuviškas baigė galioti jau seniai, o naujo net nebandė prašyti: „Kaip suprantu, pilietybės aš nebeturiu. Bet galėčiau gauti, jei turėčiau advokatą, nes išvažiavau iš Lietuvos ne savo noru, o todėl, kad baseinai neveikė. Amerikoje atstovavau Lietuvai. Bet ką aš žinau... kam man reikalingas tas lietuviškas pasas?“
Nešė vėliavą
Kadaise buvo neįsivaizduojama, kad R.Mažuolis galėtų ištarti tokius žodžius. Lietuva braukė jaudulio ašaras matydama, kaip po ilgų okupacijos metų Barselonos stadione plaukimo žvaigždė išneša Lietuvos trispalvę, o iš paskos rankomis pasauliui moja išdidūs laisvi lietuviai baltais sportiniais kostiumais.
„Tiesą sakant, niekas kitas nenorėjo nešti vėliavos! Sėdėjome kambarėlyje olimpiniame kaimelyje, atėjo Artūras Poviliūnas. Sako, chebra, kas neš vėliavą? Marčelo (krepšininkas Šarūnas Marčiulionis) prašė, Sabo (krepšininkas Arvydas Sabonis) prašė, jie sakė, eikit velniop.
Va, Mažuolis jauniausias, tegul ir neša, – prisimindamas juokėsi R.Mažuolis. – Visi buvome jauni ir kvaili. Jau paskui, po olimpiados, pagalvojome, kokia iš tikrųjų didelė buvo reikšmė.“
Iš tiesų R.Mažuolis nebuvo tiesiog „jauniausiais“. Jis buvo ryškus ir išvaizdus plaukimo talentas, jau turėjo 1989-aisiais Europos čempionate Bonoje 100 m laisvuoju stiliumi distancijoje iškovotą bronzą ir 1988-ųjų olimpinį sidabrą.
Tiesa, Seule estafetėje 4x100 m R.Mažuolis plaukė tik per atrankos varžybas, nes finalo plaukime SSRS rinktinės treneris nutarė pakeisti paauglį iš Vilniaus kitu plaukiku. Todėl ant apdovanojimų pakylos R.Mažuolis nelipo, o savo sidabrą gavo vėliau.
„Buvau supykęs, nes atrankoje į olimpiadą užėmiau trečiąją vietą, o pagrindinėje estafetėje turi plaukti pirmi keturi.
Bet pasakė – tu per jaunas. Ten jų sava chebrytė, įkišo visus rusiukus“, – pasakojo sprinteris.
Po Seulo olimpiados visi tikėjosi medalių lietaus, bet politinės permainos privertė R.Mažuolį nutraukti karjerą.
Į Maskvą važinėti nebebuvo kaip, o Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo sąlygų nei treniruotis, nei varžytis, todėl kone dvejus metus plaukimo žvaigždė nesportavo.
„Ką veikiau? Net neklauskit. Geriau nereikia“, – šyptelėjo R.Mažuolis.
Pabandė grįžti
Galiausiai 1991-ųjų pabaigoje Lietuvos olimpinis komitetas buvo priimtas į tarptautinį olimpinį judėjimą, atsirado galimybė atstovauti Lietuvai Barselonos žaidynėse ir rengtis varžyboms užsienyje.
R.Mažuolis nutarė pabandyti grįžti. Akivaizdu, kad tokio talento lengvai nepražudysi. Po dviejų mėnesių darbo R.Mažuoliui trūko vos dviejų šimtųjų sekundės dalių iki plaukimo 50 m laisvuoju stiliumi Europos rekordo.
„Turiu penkis pirštus, kaip ir visi. Svarbiausia buvo noras. Viskas buvo mano galvoje. Pažiūrėkite į plaukikus rusą Aleksandrą Popovą (49 m.) ar amerikietį Michaelą Phelpsą (35 m.) – visi tokie pat žmonės. Tik, aišku, galva aukštesni už mane“, – nusijuokė 193 centimetrų ūgio R.Mažuolis.
Barselonoje iš jo buvo tikimasi daug. Ne mažiau ir Atlantos olimpiadoje. Bet iš abiejų R.Mažuolis grįžo tuščiomis rankomis. Jis net nepateko į pagrindinį finalą.
„Esmė ta, kad kartais atrankoje turi pasitaupyti, kad liktų jėgų finalui. Bet kartais pasisaugoji per daug“, – sakė R.Mažuolis, Barselonos olimpinėse žaidynėse dukart užėmęs 10 vietą.
Reabilituotis jam pavyko kitais metais 1993 metų Europos čempionate Šefilde, kur 50 m plaukdamas laisvuoju stiliumi iškovojo bronzos medalį (22,44 sek.), o dar vieną bronzą atsivežė iš 1994 metų pasaulio čempionato Romoje (22,08 sek.). Bet auksu R.Mažuolis taip ir nepasidabino.
Vargstanti Lietuva negalėjo suteikti R.Mažuoliui treniruočių sąlygų kaip senais laikais bazėje prie Maskvos, kai plaukikas buvo apšokinėtas masažuotojų, o organizmą stiprindavo Cahkadzoro aukštikalnėse Armėnijoje.
Lietuviui elite išsilaikyti padėjo tik treniruotės JAV.
Olimpinis fondas jam skirdavo 600 litų stipendiją, o privatus rėmėjas „Karolinos turas“ kas mėnesį mokėdavo 1000 JAV dolerių, nors JAV tokių pinigų vos užtekdavo pragyventi.
„Aš neturėjau treniruočių kaip A.Popovas. Paprasčiausius vitaminus turėjau pats pirktis. Gydytojai, medikamentai, masažuotojai... O man buvo kas? Bananas ir obuoliukas rankoje, ir treniruojiesi, – sakė R.Mažuolis. – O paskui Lietuvėlė, nieko man neduodama, kaltina dėl rezultatų. Baikite. Aišku, kad po to norėjosi atsisakyti atstovauti Lietuvai.“
Plaukė lūžusia koja
Riba tarp tautos didvyrio ir išdaviko buvo plonytė tarsi plaukas, kuris trūko Atlantos olimpinėse žaidynėse. Jos prasidėjo R.Mažuoliui iškilmingai antrą kartą nešant Lietuvos vėliavą olimpiniame stadione, o baigėsi valdininkams išvadinus jį išdaviku.
„Visą gyvenimą buvau auka. Tai politikos, tai situacijos, tai dar ko nors. Po Atlantos olimpiniame komitete mane aprėkė, apkaltino, kad nelaimėjau, kad nesiruošiau, prirašė kažkokių nesąmonių spaudoje.
O tai, kad plaukiau lūžusia koja, niekam nebuvo įdomu. Kai Š.Marčiulionis Atlantoje pamatė mano ištinusią koją, sakė, Raimi, ką tu čia iš viso darai?“ – pasakojo R.Mažuolis.
Ta traumos istorija prasidėjo apie pusę metų iki olimpiados, kai vienose varžybose JAV plaukiko koja slystelėjo ant starto bokštelio – tais laikais nebūdavo atramos, nuo kurios atsispiriama.
Sveikatos draudimo R.Mažuolis neturėjo, tyrimų atlikti negalėjo ir tikėjosi, kad koja išgis savaime. Lietuvos sporto organizacijos pareiškė, kad lėšų tyrimams JAV irgi neskirs.
„Plauk taip, kaip yra“, – išgirdo R.Mažuolis. Jis ir plaukė. Lietuva nemiegojo naktį laukdama R.Mažuolio medalio Atlantoje. Bet su savo ištinusia koja jis nepateko į finalą, be to, 100 m nuotolio rungtyje vėl trūktelėjo tą pačią blauzdą ir nuleidęs galvą stebėjo, kaip auksą vieną po kito vėl skina A.Popovas.
Tik po žaidynių R.Mažuolis sužinojo, kad reikia operacijos, nes pėdos kaulas įskilęs ir įsirėžęs į sausgyslę. Užuot pasirūpę plaukiko sveikata, Lietuvos sporto vadovai žarstė kaltinimus R.Mažuoliui, o jis taip supyko, kad jo agentas iš karto parašė oficialų laišką Tarptautinei plaukimo federacijai ir pranešė, kad R.Mažuolis sieks JAV pilietybės ir nuo šiol atstovaus Amerikai.
Tuo metu Lietuvos sporto pasaulis kalbėjo, esą lietuviui galvą susuko pinigai. Jis buvo kaltinamas žvaigždžių liga. Plaukikas, negalėdamas tuo patikėti, purtė galvą.
Nors po tos operacijos jis dar sugebėjo laimėti „US Open“ varžybas ir turėjo vilčių patekti į Sidnėjaus olimpinį traukinį su JAV rinktine, pilietybės klausimai užtruko ir R.Mažuolio karjera pasibaigė.
Ilgiau pavaikščiojus koją paskausta iki šiol. Ir plaukioti R.Mažuolis rimtai negali, nes skaudėtų atsispirti nuo sienelės. Be to, prieš šešerius metus dirbdamas statybose jis patyrė rimtą rankos traumą.
„Dabar mano rankoje yra kablys ir du varžtai. Čia buvo išlindęs kaulas, – į randus ant rankos rodė R.Mažuolis. – Statybose laiptai buvo pastatyti statūs, koja nuslydo, ir aš šešis mėnesius sėdėjau gipse. Kai Floridoje prasidės lietaus sezonas, lipsiu sienomis, nes viską pradeda sukti ir norėsis tą ranką ištraukti ir išmesti.“
Stato židinius
Nesėkmių ir išbandymų jo gyvenime netrūko.
Bet R.Mažuolis juokiasi daugiau nei skundžiasi: „Nesu iš tų, kurie eina ir verkia. Jūs paklausėte, aš atsakiau, bet šiaip man viskas puikiai einasi.“
Užsidėjęs geltoną šalmą buvęs plaukikas stropiai visą dieną gali dailinti židinį ar iš akmenų mūryti tvorą ir jaustis patenkintas.
Jis mažiau mėgsta darbą prie stalo, kai reikia suvesti sąskaitas ir sudarinėti sutartis. Todėl prieš dešimt metų paliko saugią darbo vietą draudimo kompanijoje ir padirbėjo statybose, o paskui ėmėsi savo verslo.
Dėl pandemijos užsakymų apmažėjo, bet jo įmonė „Rock and Stone Specialists“ turi tokią reputaciją, kad amerikiečiai už R.Mažuolio rankas moka ir 800 JAV dolerius per dieną, todėl jam nebūtina plušti kasdien.
„Reikia laiko ir pliažui, – kaip visada su šypsena kalbėjo R.Mažuolis. – Nesu statybininkas – man patinka sugalvoti dizainą, pagražinti namus. Buvo pasiūlymų plėstis, bet aš toks žmogus, kad man užtenka.“
Nuo jo buto iki balto smėlio Sani Ails Bičo paplūdimio – dešimt minučių automobiliu. Lauke – amžina vasara. R.Mažuolis čia laimingas jau daugiau kaip dešimt metų gyvena su antrąja žmona Asta.
„Su pirmąja pragyvenome ketverius metus. Pradžioje viskas nauja, o kai gyventi reikia... Dabar su lietuvaite jau vienuolika metų ir jokių problemų“, – sakė R.Mažuolis.
Suvedė likimas
Jis pasakojo, kaip su antrąja žmona suvedė pats likimas.
Vieną dieną paskambino jo brolis Tadas ir paprašė, kad aprodytų miestą jo kolegoms iš „Lietuvos dujų“, kurie atvyksta į Majamį.
Tačiau Raimundas turėjo skristi į Čikagą, todėl dorai nieko nesusitarė.
Grįžęs netyčia aptiko lietuvių kompaniją bare, kuris buvo tame pačiame namų komplekse, kuriame tuo metu gyveno.
Ir tik vėliau R.Mažuolis suprato, jog tai ir buvo tie patys brolio kolegos, tarp kurių – ir aukšta trumpaplaukė ekonomistė plačia šypsena.
Ji taip krito į akį, kad buvęs plaukikas susirado merginą „Facebook“ tinkle. Žinutės virto meilės romanu, kurį galiausiai vainikavo vestuvės 2010-aisiais Orlande. Kupinos stiprių jausmų, nors ir nedidelės.
„Ne tokios kaip pirmą kartą Katedroje“, – nusijuokė R.Mažuolis.
Asta dėl meilės paliko karjerą Lietuvoje ir persikėlė į Floridą. Čia sugebėjo baigti buhalterijos mokslus ir gavusi magistro laipsnį pradėjo siekti naujos karjeros jau Amerikoje.
„Gal kai bus per šešiasdešimt, grįšiu į Lietuvą, pasistatysiu namuką savo žemėje ir ten vasarosiu.
Kaip visi kanadiečiai, kurie žiemą sėdi Floridoje, kur 25 laipsniai ir nė lašo lietaus, o vasarą grybauja į Kanadą. Planai tokie, tad gal mane dažniau pamatysite“, – šypsojosi R.Mažuolis.
Karjeros tarsi nebūta
Valdovų rūmuose Vilniuje prieš trejus metus buvo sukviestas būrys Seulo olimpinių žaidynių medalininkų ir taip paminėta 30 metų sukaktis. R.Mažuolio tarp jų nebuvo. Kaip teigė sidabro medalio laimėtojas, jokio kvietimo jis negavo.
Praėjo per 20 metų nuo konfliktų, bet, pasak plaukimo legendos, niekas iš sporto veikėjų iki šiol nei su juo kalbėjo, nei viliojo tapti vaikų treneriu ar kitaip perduoti savo patirtį lietuviams.
„Atrodo, tarsi mano karjeros niekada ir nebūta“, – yra prasitaręs R.Mažuolis.
Aišku, plaukimo rezultatais jis pasidomi, stebėjo Rūtos Meilutytės (24 m.) karjerą, bet neatkreipė dėmesio, kaip net 22 metus gyvavusį jo paties rekordą 50 m laisvuoju stiliumi rungtyje 2016 metais Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pagerino Simonas Bilis (21,71 sek).
„Apdegiau aš nuo to plaukimo. Nėra jokio noro į jį lįsti“, – prisipažino olimpinis ir Europos vicečempionas.
Po trijų mėnesių Tokijo olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje koks nors šių dienų Lietuvos sporto herojus neš trispalvę, kaip kažkada dukart tai darė R.Mažuolis.
Jam ar jai buvęs plaukikas galėtų patarti, kaip svarbu vertinti kiekvieną tokią akimirką, nes tautos meilė – ne visada amžina.
