Dešimt metų vadovavęs Krikščionių partijai bei keturias kadencijas dirbęs Seime G.Vagnorius prieš Seimo rinkimus 2020 metais buvo sulaukęs kvietimų juose dalyvauti ir su kitomis politinėmis jėgomis, bet jų atsisakė: „Politikams, aktyviai veikusiems po nepriklausomybės atkūrimo ir pereinamuoju laikotarpiu, šiuo metu dalyvauti politikoje nėra paprasta.
Žinoma, visada galima rasti būdų, kaip patekti į Seimą, tačiau niekada neturėjau tikslo būti tik statistiniu parlamentaru.
Manęs tokia veikla netenkina. Vertinu tikrą politiką ir profesionalius politikus, tik pastaruoju metu labai stebina visuomenėje įsivyravusios nuostatos, kad reikia rinkti nieko bendra anksčiau su politika neturėjusius atsitiktinius žmones arba ieškoti kažkokių gelbėtojų. O juk politika prilygsta sunkiai profesijai.“
Patiko būti aktyvioje politikoje
Net ir tie, kurie niekada nebuvo G.Vagnoriaus šalininkai, neišdrįstų teigti, kad jis buvo tik statistinis politinio gyvenimo veikėjas.
Vien ką 1990 metais naująją istorijos erą pradėjusiai Lietuvai reiškė savų pinigų – litų kūrimas, spausdinimas, įvedimas, Kremliaus paskelbta ekonominė blokada ar naujų šalies ūkio kelių tiesimas vadovaujantis Vakarų patirtimi.
Ir kas daugiau nei prieš trisdešimt metų Lietuvoje išmanė apie Vakarų šalių finansus, ekonomiką ar kitus valstybinius reikalus? Kiek specialistų ten buvo baigę studijas arba bent jau išvykę laikinai tobulinti žinių? Tokių buvo tiek mažai, kad neretai tiems, kurie ryžosi dalyvauti Lietuvos laisvės byloje, reikėjo arba pradėti nuo pradžiamokslio, arba, ieškant tinkamiausių sprendimų, eiti dar nepramintais takais.
Sunkiausi po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai buvo 1990–1992 metai. Ir visuose tuo metu lyg po ugnikalnio išsiveržimo gelbėjimo darbuose teko dalyvauti G.Vagnoriui.
„Man patiko tuo metu būti aktyvioje politikoje, nes buvo priimami esminiai Lietuvai sprendimai, vykdomos svarbiausios reformos. Apskritai – kuriama valstybė.
Buvo galima ne tik įgyvendinti sudėtingiausius sumanymus, bet ir pamatyti jų rezultatus. Taip pat ir klaidas, kurių tada nebuvo įmanoma išvengti“, – prisiminė G.Vagnorius.
Neatitrūkęs nuo aktualijų
Paklaustas, ar buvo sunku po beveik 15 metų aktyvioje politikoje rasti sau naujos veiklos ir pradėti gyventi kitaip, visai naujai, ekspremjeras atviravo didelių išgyvenimų bei problemų dėl to nepatyręs: „Palikęs Seimą 2004 metais dar daugiau nei dešimt metų vadovavau partijai, todėl nuo visuomeninės ir politinės veiklos nebuvau visai nutolęs.
Buvau sulaukęs pasiūlymų dirbti valstybės institucijose, bet kiekvieną kartą susidurdavau su tam tikromis kliūtimis. Tuo metu valdžioje buvę politikai ir visa politinė sistema akivaizdžiai demonstruodavo priešiškumą man.
Bet jokiu būdu nesiskundžiu – toks gyvenimas. Juk nuo pirmų dienų dalyvavau valstybės kūrimo darbuose, todėl teko susitaikyti su pasekmėmis – reformatoriams dažniausiai tenka prisiimti ir savas, ir kitų nesėkmes.“
Neatitrūkti nuo gyvenimo aktualijų G.Vagnoriui padeda visuomeninė veikla Pramonės ir amatų rūmuose, jis studijuoja ekonomikos procesus Lietuvoje ir pasaulyje.
Buvęs premjeras prisipažino, kad pasitraukęs iš aktyvios politikos visai kitomis akimis pamatė tai, kas darosi ekonomikoje: „Turiu kur kas daugiau laiko susipažinti su naujausiais jos iššūkiais, analizuoti, koks ekonominis bei finansinis pasaulis supa Lietuvą.“
Įvesti savus pinigus reikėjo drąsos
G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei 1991 metų rugpjūčio 5-ąją Lietuvoje buvo įvesti laikinieji talonai. Tuo metu ką nors perkant ir mokant SSRS rubliais reikėjo sumokėti tiek pat ir talonų, o nuo 1992 metų spalio 1 dienos talonai buvo paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje. Taip Lietuva išėjo iš sovietinio rublio zonos.
Tiems talonams iš karto buvo priklijuota etiketė – „vagnorkos“. Ant 1991 metų laidos vienos „vagnorkos“ kupiūros atvaizduoti du driežai, ant trijų – garniai, ant penkių – vištvanagis, ant dešimties – kiaunės, ant dvidešimt penkių – lūšis, ant šimto – stumbras.
1992 metais tie paveiksliukai keitėsi – stambiausia buvo penkių šimtų talonų „vagnorka“ su meškos atvaizdu.
„Tada aiškinausi, ar kokia nors pasaulio šalis okupacinėmis sąlygomis buvo įsivedusi savus laikinuosius pinigus. Dabar jau galiu teigti, kad Lietuva vienintelė, būdama okupuota valstybė, turėjo drąsos įsivesti savus pinigus. Tiesa, visa tai darėme tarsi pogrindyje. Iš pradžių slapta įsivežėme pinigų spausdinimo mašiną, susikūrėme popierių su vandens ženklais“, – prisiminė G.Vagnorius.
Apie tai, kad konspiracinėmis sąlygomis bus iš Švedijos ir Vokietijos gabenami įrenginiai ir dažai laikiniesiems pinigams gaminti, Lietuvoje žinojo tik trys žmonės. Tokio slaptumo buvo nuspręsta laikytis po to, kai Lenkijos ir Lietuvos pasienyje sovietinių struktūrų atstovai konfiskavo Vakaruose pagamintus lietuviškus pašto ženklus.
„Per tris mėnesius ir popierių pasigaminome, ir būtinus įrenginius atsivežėme. Kad iš tuometės SSRS nesulauktume agresijos, tuos laikinuosius pinigus nusprendėme pavadinti talonais, nors iš tikrųjų jie buvo naudojami kaip pinigai.
Kai jau buvo pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, rublių iš viso atsisakėme. Liko tik talonai. Jie mums buvo ne tik kaip nepriklausomybės simbolis, bet ir kaip svertas prieš SSRS ekonominį spaudimą bei blokadą.
Jei kas nors sugrąžintų į tuos laikus, bet su dabartine patirtimi ir lieptų įvesti laikinuosius pinigus, to nebedaryčiau. Bijočiau imtis tokios rizikingos misijos. Bet tuo metu buvome jauni, agresyvūs, entuziazmas liejosi per kraštus ir tai, žinoma, padėjo“, – pasakojo G.Vagnorius.
Jis taip pat prisiminė, kaip Lietuva išsivadavo iš centrinio SSRS banko priklausomybės ir ėmė savo valstybines finansines operacijas vykdyti per Ameriką.
„Siekėme Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, todėl negalėjome viso pasaulio akivaizdoje skųstis, kad sovietinis režimas mus gali sužlugdyti ekonomiškai ir finansiškai.
Į tarptautinius finansinių operacijų centrus prasiveržėme per komercinį Amerikos „Citibank“. Manyčiau, su tyliu JAV valdžios pritarimu. Švedijos dėka į Klaipėdos uostą buvo atplukdyta jachta su specialia įranga, ir mes pradėjome naudotis mobiliuoju ryšiu apeidami SSRS finansinę kontrolę“, – pasakojo G.Vagnorius.
Turėtų ką papasakoti
Kovo 11-osios Akto signatarai vienas po kito leidžia prisiminimų knygas. Kai kurios jų prilygsta Lietuvos naujausių laikų istorijos vadovėliams.
„Memuarų dar nerašau, nors turėčiau ką papasakoti, nes ne viskas buvo taip gražu, kaip kartais kalbama. Norint rašyti prisiminimus, reikėtų gerokai atvėsti nuo politikos – priešingu atveju sunku išlikti objektyviam.
Prisimindamas darbą premjero poste savo buvusiems kritikams keršto ar pykčio nejaučiu, išskyrus tuos žmones, kurie mūsų valstybei pridarė daug žalos ir dėl kurių veiksmų neišvengta žūčių. Apskritai seniai laikausi nuostatos, kad politinių oponentų nereikia laikyti savo asmeniniais priešais.
Pamenu, kiek gavau pylos nuo tuometės konservatorių partijos vadovybės, kai pirmą kartą vadovaudamas Vyriausybei paskyriau būstinę Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), kuriai vadovavo Algirdas Brazauskas, arba kai kviečiau į savo komandą dirbti Gediminą Kirkilą ministru be portfelio.
Dėl pastarojo sprendimo sulaukiau ir Vytauto Landsbergio, ir A.Brazausko aštrios kritikos. Todėl G.Kirkilas taip ir liko be posto, nors man atrodė, kad dėl politinio sutarimo Vyriausybėje reikėtų platesnės koalicijos“, – politine patirtimi dalijosi G.Vagnorius.
Žmonai teko slapstytis
Už ilgametę veiklą politikoje G.Vagnorius pirmiausia dėkingas žmonai Nijolei ir dabar jau prisipažįsta, kad dėl jo begalinio užimtumo labiausiai kentėjo vaikai: „Juos matydavau retai ir ne itin prisidėdavau prie jų auklėjimo. Mano šeimai teko patirti ir nemenkų psichologinių išbandymų, kai nuo tragiškų 1991 metų sausio įvykių iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje žmonai su vaikais teko slapstytis.
Dabar žmonėms sunku suprasti, kaip, būdamas premjeras, negalėjau apsaugoti savo artimiausių žmonių. Bet taip buvo“, – nelinksmus prisiminimus sklaidė G.Vagnorius.
1992 metais jis buvo nusprendęs palikti politiką ir grįžti į akademinę veiklą, iš kurios buvo pasukęs į Sąjūdį. Bet LDDP, o gal ir kai kurių kolegų konservatorių partijoje prieš G.Vagnorių buvo iškeltos net 5 bylos. Viena jų – kad jis nurodė tuometei valiutinei parduotuvei „Vilbara“ Vilniuje mokėti mokesčius. G.Vagnorius nusprendė gintis ir likti politikoje.
Nors politinė ir visuomeninė patirtis vis dar šalia, G.Vagnorius prisipažino, kad didžiausia jo dabartinio gyvenimo laimė – anūkai: „Galiu pasigirti net penkiais nuostabiais anūkais. Man dukra Reda ir sūnus Tomas padovanojo keturias anūkes ir vieną anūką. Tikrai nepaprastai džiaugiuosi, kad pasitraukęs iš politikos su jais galiu praleisti kur kas daugiau laiko.“
Gyvenimas ne kartą įrodė, kad seneliai anūkams skiria ir daugiau dėmesio, ir kur kas daugiau meilės nei tėvai – vaikams. G.Vagnorius to nedrįso paneigti: „Ko nepamačiau, kai stiebėsi mano paties vaikai, stengiuosi pamatyti augant anūkams. Ir man labai patinka senelio padėtis. Juk tėvų pareiga – vaikus auklėti, o senelių – lepinti. Jei ir seneliai auklėtų anūkus, tai kažin ar jie būtų laimingi?
Taip jau yra gyvenime – nuo pat vaikystės mes visi kur kas meiliau prisimename ne tuos, kurie buvo labai griežti, bet tuos, kurie sugebėdavo nematyti nusižengimų, o jei ir pamatydavo, būdavo atlaidesni, meilesni, palepindavo, nors gal toks elgesys ir ne visada būdavo teisingas.“
Vadovaudamasis tokia filosofija G.Vagnorius į senelio vaidmenį įsijautęs, matyt, kur kas labiau nei į kokias ekonomines studijas – su anūku ir anūkėmis sportuoja, dažnai išeina papramogauti, padeda nusipirkti kokį nors išsvajotą daiktą, pasikalba apie jų gyvenimo reikalus.
Tiesa, senelis G.Vagnorius, bendraudamas su anūkais, nelaužo tik vienos savo griežtos taisyklės – jokių saldumynų ir nesveiko maisto. Dėl visų kitų anūkų prašymų jo širdis ištirpsta.
