Pašnekovė pasakoja augusi inteligentiškoje, solidžius darbus dirbusių kauniečių šeimoje. Visgi jos tėtis turėjo priklausomybę – buvo taip vadinamas „alkoholikas su šlipsu“.
O Eglei, kuri iki tol buvo gera dukrelė, sulaukus 17-18 metų kilo noras maištauti prieš šeimos taisykles, ir tada ji pradėjo girtauti, taip sukeldama tėvams šoką. Vartojimas merginą greitai įtraukė, ir ji netruko pajusti pasekmes.
„Buvau pradėjusi studijuoti, bet mečiau. Susituokiau, susilaukiau dukros, bet išsiskyriau, ir labiausiai dėl viso to kaltas buvo alkoholis. Po to apsigyvenau su mama, kuriai iš esmės ir teko mano dukrelės priežiūros našta“, – pasakojo moteris.
Gana greitai ji suprato, kad jos gyvenimo būdas nėra normalus. Būdavo, kartais susiimdavo, pagyvendavo paprastai, bet po kurio laiko vėl ateidavo atkrytis, kai savaitę ar dvi ją domindavo vien gėrimas, o gyvenimas vėl išsibalansuodavo.
Tuo metu ji nuolat jausdavo neviltį ir gėdą, nusivylimą savimi dėl to, kas vyksta. Juk, kaip pastebi, vyrams alkoholio vartojimas lengviau atleidžiamas, o moterys už tai sulaukia visuomenės pasmerkimo.
Būdama 25-26 m. Eglė jau pradėjo ieškoti pagalbos. Kreipėsi į psichologus, bet jų žodžiai nelabai tepadėjo. Kodavimu, kuris tuo metu buvo taikomas, ji nelabai tikėjo.
„Būdama 28 metų jau buvau daug praradusi, išsiskyrusi, mokslų taip ir nebaigusi. Jaučiausi bjauriai, ir šeimai tuo metu šalia manęs būti buvo labai sunku (mano šeima tuo metu buvo mama, dukra ir sesuo). O tada iš vieno psichologo išgirdau apie Dvylikos žingsnių programą ir Vilniuje esantį priklausomybės ligų centrą. Ten kreipiausi ir greitai viskas stojo į vietas“, – pasakojo pašnekovė.
Centre ji pasigilino į save, išgirdo, kad priklausomybė – tai liga, kuri iš esmės neišgydoma, taigi telieka visiškai negerti, ir jai „viskas greitai susidėliojo į lentynėles“. Jau po mėnesio ji grįžo į sąmoningą blaivybę ir daugiau nei du dešimtmečius, nuo 1998 m., gyvena be alkoholio.
Atgavusi vidinę ramybę ir pasitikėjimą savimi moteris patraukė savanoriauti į Priklausomybės ligų centrą Vilniuje, paskui Kaune. Su kolegomis nuvykusi į mokymus Varšuvoje, įgijo priklausomybės ligų konsultanto sertifikatą ir įsidarbino Kauno priklausomybės ligų centre socialine darbuotoja-konsultante.
Prisipažįsta, kad vieną kartą po kelių metų buvo atkritusi, kai išvyko į užsienį ir kažkodėl kilo noras peržengti įprastas ribas ir išgerti. Tačiau grįžusi namo gana lengvai susivaldė, nes apie priklausomybes jau daug išmanė.
„Blaivybę galima palyginti su gripu. Jei juo persirgęs per anksti išeisi į lauką, perpūs vėjas – vėl susirgsi ir atkrisi. Kadangi alkoholizmas – liga, taip pat reikia nuolat saugotis“, – sakė Eglė.
Vėliau, sukūrusi antrą šeimą, ji su vyru nusprendė gyvenimą Kaune iškeisti į kaimo ramybę (dukra jau buvo užaugusi). 2012 m. jiedu pasiryžo, metė darbus ir išsikraustė į Padubysių kaimą Kelmės rajone.
Tuo metu jame veikė Žano Talandžio įkurta vyrų, priklausomų nuo alkoholio, bendruomenė. Eglė su vyru su Ž.Talandžiu susibičiuliavo, pradėjo jo bendruomenėje savanoriauti.
Moteris vis pagalvodavo, kad norėtų ir toliau dirbti su priklausomais žmonėmis, tiksliau, moterimis, ir galiausiai ryžosi įkurti savo moterų bendruomenę.
Gydo ir gamta
„Keletą metų dar gryninau mintį, svarsčiau, kaip viskas galėtų vykti. Dabar įvairių reabilitacijos centrų yra nemažai, jie patys įvairiausi, vieni pabrėžia psichoterapijos, kiti – religijos svarbą. Bet, mano supratimu, juose trūksta buities. Atsidūrus reabilitacijos centre, visai kitoje negu namų aplinkoje, negerti paprasčiau, o vėl grįžus į namus, kur laukia darbas, vaikai, namų ruoša, moterys neretai vėl paslysta“, – dėstė Eglė.
Taigi prieš ketverius metus pradėjusioje veiklą jos bendruomenėje gyvenančios moterys turi pačios savimi pasirūpinti: pasigaminti maisto, parsinešti malkų, vandens iš šulinio, šiltuoju metų laiku – prižiūrėti daržą. Jos gyvena Lyduvėnuose (Raseinių raj.) name be patogumų, su tualetu lauke.
Žinoma, be įvairių buities darbų, moterys sulaukia ir įvairių paskaitų, meno terapijos, dalyvauja Dvylikos žingsnių programoje, diskutuoja apie priklausomybes ir pan. Įvairius užsiėmimus veda savanoriai specialistai, Eglės pažįstami iš tų laikų, kai ji gyveno Kaune.
Pašnekovė pastebėjo, tokia aplinka, kai mažai lėkimo, daug ramaus kapstymosi sode ir lėtas gyvenimo būdas (vadinamasis „slow living“) labai nuramina žmogaus vidų. Tuomet lengviau suvokti, kas su tavimi vyksta ir ko tu nori iš gyvenimo.
„Viena besigydžiusi moteris, kuri nuolat vaikščiojo po mūsų apylinkes, sakė, kad čia būnant ją labiau gydo ne užsiėmimai, o tiesiog gamta. Išties čia labai graži vieta, netoliese – garsioji Šiluva, o mūsų namas stovi prie pat ilgiausio ir aukščiausio Lietuvoje Lyduvėnų tilto“, – pasakojo bendruomenės įkūrėja.
Svarbiausia – noras pasikeisti
Bendruomenėje moterims rekomenduojama praleisti nuo 1 iki 9 mėnesių. Norinčiąsias atvykti Eglė perspėja, kokiomis sąlygomis teks gyventi, pasako, kad reikės padirbėti bendruomenės labui. Užtat ji nė neprašo gydytojų siuntimo – jai pakanka, jei skambinanti moteris išreiškia norą gydytis. Pašnekovė pridūrė, kad jai pačiai pasveikti labai padėjo tai, kad ji norėjo pagalbos ir ją priėmė išskėstomis rankomis.
„Būna atvejų, kai moteris pas mus atveža jų šeimos. Jos pačios gydytis nenusiteikusios, atvyksta tik tam, kad užsidėtų pliusą artimųjų akyse, neva bandė kažką daryti. Buvo ir taip, kad viena atvykėlė sėdėjo kambaryje ir sakė: „Tai gydykit mane greičiau, kiek galiu laukti.“ Deja, jokios stebuklingos piliulės nuo priklausomybės nėra, žmogus pats turi norėti pasveikti, antraip nieko neišeis“, – aiškino Eglė.
Pripažino, kad ne kartą teko susidurti ir su probleminėmis socialinių tarnybų atvežtomis moterimis – daugelis jų taip pat atvyksta tik tam, kad užsidėtų pliusą. Tiesa, būta ir tokių, kurios susiėmė, pasigydė ir tada atgavo vaikus, kurie laikinai buvo iš jų paimti.
Apskritai pasveikusių moterų sėkmės istorijų nėra labai daug: iš dešimties gal tik kokios 4 moterys pradeda blaivų gyvenimą, o kitos „atkrinta“. Panaši statistika ir kituose reabilitacijos centruose – atsikratyti priklausomybės tikrai nelengva.
O ar nėra grėsmės, kad vakare, kai Eglė išvyksta namo, be priežiūros likusios bendruomenės narės patrauks į miestelio parduotuvę įsigyti butelio? „Daugelis manęs to klausia, bet jos taip nesielgia. Puikiai suvokia, kad išėjusių iš bendruomenės jų niekas neprižiūrės ir alkoholio galės tuojau įsigyti, taigi bent čia susilaiko. Tiesa, viena moteris, kai jau sutarėme, kad išeina, laukė atvykstančių savo artimųjų su buteliu rankoje“, – pasakojo Eglė.
Paprastų ir prestižinių profesijų atstovės
Per karantiną bendruomenės vadovė nuolat sulaukia moterų, kurioms reikia pagalbos, skambučių – jų šiuo metu padaugėjo. Deja, vienu metu dėl pandemijos moterų visai negalėjo priimti, o dabar gali, bet mažiau, kad kiekvienai gyventojai tektų daugiau ploto – jei paprastai bendruomenėje gyventi gali 8 moterys, tai šiuo metu – tik 4.
Tos moterys – pačios įvairiausios. Kai kurios jų iš socialinės rizikos šeimų, vos baigusios 8 klases, kitos – su gerais išsilavinimais, medikės, teisininkės ar pan. Vienos dėl priklausomybės jau spėjusios prarasti ir darbus, ir vyrus, ir vaikus, kitos dar gyvena iš pažiūros sėkmingą gyvenimą, bet pačios jau suvokia, kad jas užvaldžiusi priklausomybė.
Moterų amžius taip pat labai skirtingas. „Jauniausiai mūsų lankytojai buvo 23 m., vyriausiai – 67 m. Įdomu tai, kad jos gydėsi vienu metu ir tarpusavyje labai susidraugavo, netgi kartu žaisdavo krepšinį“, – prisiminė Eglė.
Dėl kokių priežasčių visas šias skirtingas moteris pataraukia alkoholis? „Geriama ne dėl kokios nors priežasties, ne dėl to, kad sunkus gyvenimas, kad įvyko skyrybos ar pan. Tiesiog tai yra liga. Kaip, turint alergiją žiedadulkėms, negalima stovėti po žydinčia obelimi, taip ir turint priklausomybę nuo alkoholio, negalima jo išgerti nė lašelio“, – tvirtino moteris, pati atsikračiusi priklausomybės ir kitoms padedanti tą daryti.
